Apie šviesą namuose ir širdyje

Gimti birželio 24-ąją ir nebūti pavadintam Jonu, būtų net šioks toks nesusipratimas. Bet anykštėnams Veronikai ir Kazimierui Tamulevičiams toji diena vis tiek buvo rimtas galvosūkis. Mat gimė... dvyniai! Su vienu, kaip ir aišku – bus Jonas, bet kito sūnaus Jonu Antruoju juk nepavadinsi. Jono broliui teko Povilo vardas.

Dvyniai buvo Tamulevičių šeimoje ketvirtas ir penktas vaikas, bet – ne paskutiniai: iš viso Tamulevičiukų užaugo šeši sūnūs ir dukra. Didelė, graži giminės medžio šaka.

Jono tėvų namai – Anykščių rajone, Trumbatiškio kaime. Ten buvo ir siauruko stotis, taigi – ne koks užkampis! Kelių pavilioti savus gyvenimus kūrė ir Tamulevičių vaikai.

Kai Jonas grįžo po tarnybos armijoje, mokėsi Ukmergėje, profesinėje mokykloje, kur įgijo plataus profilio traktorininko-mašinisto specialybę. Tik mažai traktoriumi važinėjo. Įsidarbino Anykščių elektros tinkluos ir ėmė važinėti po visą Lietuvą, nešdamas šviesą į atokiausius kaimus. Tas šviesos kelias atvedė Joną ir į Mielagėnus, kur kolūkiui tuo metu vadovavo Ričardas Ragaišis.

Darbus atliekantys komandiruoti elektrikai nuomojosi kambarį pas ūkio buhalterį Bronių Cibulską. Pamena Jonas, kad kartą kolūkio pirmininkas nutarė juos draugiškai pavaišinti. Nuklojo vyrai stalus, pokalbiui pasiruošė, o čia – žinia, kad iš rajono atvažiuoja didžiausia valdžia, tuometinio vykdomojo komiteto pirmininkė Adelė Gudukienė. Puota baigėsi neprasidėjusi.

Bet daug svarbesni Jonui gyvenimo įvykiai Cibulskų namuose buvo ne šie. Tuose pačiuose namuose kambarį nuomojosi ir Mielagėnų pieninės punkto laborantė Janina. Susipažino, susimirksėjo abu, o kadangi Jonui jau ėjo 33-eti, Janina skaičiavo mėnesius iki savo trisdešimtojo gimtadienio, jau po dviejų mėnesių jaunuoliai Zarasuose įregistravo santuoką, o Palūšės bažnyčioje ir Dievo akivaizdoje prisiekė vienas kitą mylėti, vienas kitu rūpintis. Vaikų nesusilaukė, tad tikrai tik vienas kitu rūpinosi, kaip pažadėję. „kol mirtis mus išskirs“. Jonas jau devintus metus nuo kovo 15-osios skaičiuoja, kai mirtis išskyrė jį su Janina...

Užtat kaip šviesiai jis prisimena laiką, kai sukūrę šeimą jie kėlėsi gyventi į Ignaliną, kur Janina pradėjo dirbti tuometinėje Ignalinos sviesto gamykloje, Jonas – Ignalinos elektros tinklų įmonėje, kurioje jis išdirbo kone keturiasdešimt metų.  Bene pirmieji gavo butą įmonei skirtame daugiabutyje Švenčionių gatvėje, darbavosi sode, „Ąžuolo“ sodų bendrijoje. Darbų ir šviesių svajonių buvo kupinos jų dienos, o kiekvienos Joninės virsdavo didele švente.

Su Janina prieš dvylika metų dar spėjo nusipirkti butą Smėlio gatvėje, kad arčiau į bažnyčią būtų nueiti. Neilgai Janina tą taką mynė. O ir Jonas jau senokai bažnyčioje bebuvęs, nors maldos ir tikėjimo tiesų nei išsižadėjo, nei pamiršo.

Dar anksčiau nustojo ir sodo pusėn dairytis – pardavė kaimynei. Bet kai rankos link žemės tiesiasi, tai dar pernai šalia daugiabučio esančiame dirvone sukastoje lysvėje sau daržovių pasisodindavo, užaugindavo. Dabar ir lysvėje ne jis, o kaimynai kapstosi. Bet Jonas dar turi savo sodintą obelį, kuri gal ir greit iki antro aukšto balkono langų užaugs, kad kurį rudenį Jonas savų obuolių iš viršaus galėtų pasiskinti.

Apmažinęs savo darbų, rūpesčių sąrašą, Jonas pavyzdingai tvarkosi namuose, laiką leidžia prie televizoriaus. Tvarką jis mėgsta visur. Sakė, kadais buvo draugovininku, tad dabar mėgsta išklausyti kriminalines naujienas, žiūri detektyvus.

Jonas stebina savo šviesia atmintimi, sveikata ir gera nuotaika. Labai mėgsta sriubas, tad visados išsiverda tokios, kokios įsigeidžia. Būna, kad vienas pats sau ir cepelinų išsiverda. Produktus iš parduotuvės dar pats parsineša. Bet neatsisako ir socialinių darbuotojų jam pasiūlytos pagalbos. Buvo kiek širdelė sustreikavusi, teko ligoninėje pasigydyti, slaugos skyriuje kelis mėnesius pabuvo, tad ateinanti  socialinės darbuotojos padėjėja Jovita Kamarauskienė pasidomi, ar Jonui ko nereikia, vaistus surikiuoja, pasikalba, kad šis vienišas nesijaustų.

Nors... kaip čia pasakius. Jonas savo buto durų devyniais užraktais nerakina, o kaimynams visados jos atviros. Štai ir Joninėms buvo juos pasikvietęs, už stalo susodinęs. Visus ateinančius Jonas linkęs vaišinti, rūpinasi, kad svečiai būtų visaip pamaloninti. Tad ar bereikia stebėtis, kad ir jam pačiam kartais nutinka stebuklai.

Prieš šias Jonines paskambino jam vienintelis iš didelio pulko likęs brolis Algirdas  (brolis dvynys mirė, vos 62-ejų sulaukęs) ir pranešė, kad atvažiuosiąs jo aplankyti. Lyg ir prasitarė, kad su šeima atvažiuos. Jonas nutarė, kad tokiai šeimynai pats vaišių gal jau neįstengs suruošti, tad pasiūlė Jonines Palūšėj atšvęsti. Poniškai.

O kai atėjo prie stalo, žadą prarado: brolis jam džiugią staigmeną paruošė. Už stalo per dvidešimt susirinko! Visi, kas iš Veronikos ir Kazimiero, dabar jau Leliūnuose atgulusių, šakos užaugę, kas giminystės ryšiais susieti – ne tik brolis Algirdas su 6eima, bet ir jo brolių, sesers vaikai, anūkai, net jo dėdienė, šį rudenį savo šimtąjį gimtadienį pasitiksianti! Šįkart susirinko Jono ne tik su Joninėm, o ir gražaus jubiliejaus, devyniasdešimtojo gimtadienio, proga pasveikinti. Kaip čia nesidžiaugsi? Kaip čia nesusigraudinsi?

O kol Joninių vainikas neuvyto, kolei dar žydi jubiliejui dovanotos gėlės, Joną Tamulevičių pasiekė ir Ignalinos rajono savivaldybės mero Laimučio Ragaišio sveikinimas. Jubiliatui jį perdavė, jubiliejine juosta apjuosė, dovanas įteikė ir stiprios sveikatos linkėjo vicemeras Vaidotas Židanavičius bei Ignalinos miesto seniūnijos specialistė, šiuo metu pavaduojanti seniūną, Rita Šimkūnienė.

Nenusirišdamas juostos Jonas visus ne iki buto durų lydėjo, bet ir laiptais nuo dešimtmečiais jaunesnių neatsilikdamas nusileido. Prie obels nuvedė. Šiemet ji taip gausiai pasirengusi derėti! Tokios pat gyvenimo pilnatvės linkime ir Jonui. Kad kuo ilgiau degtų šviesa akyse to, kas kadaise nešė šviesą į miestus ir kaimus.