Apie šv. Velykas Brazilijoje – iš misionieriaus lūpų

Neeilinė asmenybė – tėvas Antanas Saulaitis SJ – gegužės 28 d. pasitiks 80-ąjį jubiliejų. Kunigo jėzuito, ilgus metus tarnavusio Brazilijoje, Čikagoje, o šiuo metu besidarbuojančio Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje, šeimos šaknys – iš Šiaulių apskrities. Jo tėvas Antanas Ksaveras buvo globojamas garsiosios Venclauskių šeimos, o mama Ona Marija dirbo anglų kalbos mokytoja Šiaulių gimnazijoje. Šv. Velykų proga su A. Saulaičiu kalbamės apie Kristaus prisikėlimo šventės tradicijas Brazilijoje.

Brazilijoje Velykos – rudenį

„Dirbau Brazilijoje tarp lietuvių, o jėzuitų praktiką atlikau tarp vietinių tokiame kalnyne, o paskui prie jūros. Dar lankiau lietuvių misionierius, lietuvių šeimas, tai tokį bendrą vaizdą turiu“, – kukliai šypsosi tėvas Antanas, neslėpdamas, kad kartais jo žmonės klausia, kuo skiriasi šv. Velykų šventė kitoje šalyje, pavyzdžiui, Brazilijoje, nuo tradicijų Lietuvoje.

Pasak tėvo Antano, pati Brazilija didelė. Pietų Brazilijoje šv. Velykos – jokia pavasario šventė. Dabar ten ruduo.

„Todėl negali sakyti, kad atgimsta gamta, viskas sužydi ir dabar Velykos, ir Jėzus prisikelia. Balandis Brazilijoje yra ruduo, nes liepa yra kaip gruodis Lietuvoje. Šalčiausias metų mėnuo. Į pietus nuo pusiaujo juk visiškai kas kita. Europiniai Kalėdų papročiai, ne bažnytiniai, o kalėdiniai tamsios žiemos papročiai, Brazilijoje yra birželio mėnesį švenčiami. Vidurvasarį. Tada ten būna 40 laipsnių karščio. Niekas jokio sniego nėra matęs. O Joninių papročiai ten švenčiami, kai pas mus būna Kalėdos. Papročiai švenčiami ne su kalendoriumi, bet su Saule“, – aiškina jėzuitas vienuolis.

Pats didžiausias skirtumas nuo Lietuvos – kaip pasitinkamos šv. Velykos Brazilijoje Didįjį penktadienį. Brazilijoje Didysis penktadienis – visuotinė nedarbo diena.

„Kai nuvykau ten pirmą kartą, ketinau prieš Velykas nuplauti automobilį. Mane tuojau pat sustabdė. Nieko negalima dirbti Didįjį penktadienį. Yra visiška tyla ir susikaupimas“, – sako tėvas.

Kitas skirtumas, kuris labai smagus jaunimui, – po Velyknakčio pamaldų, kurios paprastai vyksta šeštadienį vakare, naktį būna šokiai, kurie vadinami „Aleliuja“.

„Tai didžiulis siautulys. Negali sakyti, kad ta naktis prilygsta kokiam nors karnavalui, bet jaunimas, paaugliai šoka ir džiaugiasi, kad Kristus prisikėlė“, – dalijasi A. Saulaitis.

Skirtinguose regionuose – vis kitos tradicijos

Skirtingose Brazilijos vietose yra skirtingos šv. Velykų tradicijos, papročiai. Būna rengiamas tradicinis Kryžiaus kelias Didįjį penktadienį, bet labai įspūdingos yra Šiaurės Rytų Brazilijos tradicijos.

„Tai labai dramatizuotos tradicijos, atėjusios iš XVI amžiaus. Jei kokiame nors miestelyje yra kelios koplyčios ar bažnyčios, tai iš vienos išeina vieni žmonės, kurie neša Jėzaus statulą, o iš kitos keliauja kita bendruomenė, kita grupė žmonių su Marijos statula. Ir jie susitinka. Jėzus sutinka Mariją“, – mena pašnekovas.

Brazilijos rytuose šiose eisenose dalyvauja šimtai žmonių, jie gieda. „Dramatiškas statulų susitikimas. Tada jie kažkur nueina. Atsimenu tik matytą tą jų nuėjimą per plyną lauką. Ten aukštumos tokios sausos, gali gerai matyti. Ir eina tie žmonės su statulomis, papuošimais, giesmėmis“, – sako jis.

Kaip tuomet žmogui paaiškinti šv. Velykas Brazilijoje? Ten ruduo, o juk dažnai būna sakoma, kad pati Žemė sveikina pavasarį prisikėlusį Kristų gėlių žiedais, medžių žaluma.

Tėvas Antanas šypsosi: „Ten nėra taip, kad medžių lapai nukrenta, kaip pas mus rudenį. Ten visada žalia. Žiema ten yra lietaus laikas, o vasarą būna sausa. Kadangi šalis milžiniška, vienu metu vienoje pusėje gali būti žiema, o kitoje – vasara.“

Milžiniškose parapijose aktyvūs patys tikintieji

Brazilijoje didžioji dauguma žmonių, gal 75 nuošimčiai, katalikai. Yra daug evangelikalų ir šiek tiek čiabuvių bendruomenių, išpažįstančių senovišką savo tikėjimą.

„Ten, kur yra europiečių, margučiai visada marginami. Mes margučius marginome, kaip tai daroma daug kur Europoje. Arba Brazilijoje nuvykdavau į skautų stovyklas, kurios vyksta vasarą, sausio mėnesį, ir vis ko nors pamokydavau. Vienais metais rišome Vilniaus verbas. Aišku, ne iš džiovintų augalų, kadangi ten vis kas nors žydi ištisus metus, bet iš gyvų gėlių, žolių. Darėme verbas stovyklose – koks 70 vaikų. Ir įsivaizduokite: kai atėjo Verbų sekmadienis, skautai buvo padarę po verbą kiekvienam žmogui, kuris atėjo į bažnyčią. Tokia vilnietiška tradicija buvo San Paule, lietuvių Šv. Juozapo parapijoje“, – prisimena kunigas.

Brazilijoje bažnyčias lanko vienodai moterų ir vyrų, o Kolumbijos bažnyčiose vyrų pamatysi net daugiau. Ir parapijos ten milžiniškos – 40–100 tūkst. žmonių, ir visi parapijų nariai labai aktyvūs.

„Jos kitaip veikia nei parapijos Lietuvoje, kur yra vienas kunigas ir keli tūkstančiai žmonių. Ten daugybę pamaldų veda patys pasauliečiai – žmonės, kurie prisiima tą tarnystę ir sekmadienį veda pamaldas lyg kunigas. Brazilijoje yra labai aktyvių žmonių, kurie moko vaikus, rūpinasi laidotuvėmis, ruošia sužadėtinius santuokoms, tvarko bažnyčią, gieda chore. Bet viskas savanoriška, darbas nėra apmokamas“, – sako kunigas.

O per pačias šv. Kalėdas, Verbų sekmadienį, šv. Velykas yra rengiama rinkliava, kuri vadinasi „Broliškumo vajumi“. Žmonės suaukoja pinigų kokiam nors konkrečiam tikslui. Pašnekovo žiniomis, šiemet, kadangi iš Venesuelos yra atvykę apie 3 mln. pabėgėlių, visa Brazilija per Velykas surinktų 40 nuošimčių aukų skirs Venesuelos pabėgėliams palaikyti, paremti.

Nenutraukiamas ryšys

„Ilgiuosi Brazilijos, kaip žmonės ilgisi savo tėvynės, būdami kitoj šaly“, – šypsosi tėvas Antanas, neslėpdamas besinešiojantis širdyje galybę prisiminimų iš misijoje patirtų išgyvenimų. Juk, dirbdamas misijoje, Brazilijoje mokėsi portugalų kalbos, stebėjo vietos gyventojų papročius, kultūrą, perprato indėnų pasaulėžiūrą, pamilo tą kraštą, kaip pats sako, „subrazilėjo“.

Tėvas Antanas gimė 1939 m. gegužės 28 d. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, Antano tėvai (kadangi abu buvo aktyvūs skautai), bijodami sovietų valdžios persekiojimo, išvyko į Rytprūsius, o po antros okupacijos šeima traukėsi į Rytų Vokietiją ir į Jungtines Amerikos Valstijas.

Ferfildo universitete baigęs chemijos bakalauro studijas, Bostono universitete įgijo filosofijos, teologijos ir chemijos magistro laipsnius. 1961 m. jis įstojo į Jėzaus draugiją, buvo įšventintas kunigu. Dirbo Brazilijoje San Paulo lietuvių parapijos vikaru, 1970–1977 m. vadovavo Čikagos jaunimo centrui, vėliau – už Lietuvos ribų gyvenančių lietuvių jėzuitų vyresnysis.

1997 m. paskirtas į Lietuvą, iki 2003 m. ėjo Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijolo pareigas, aktyviai bendradarbiavo spaudoje, dalyvavo skautų sąjūdyje, užsienio lietuvių jaunimo organizacijų veikloje, dėstė Vilniaus universitete, Mykolo Romerio universitete, Dailės akademijoje, Muzikos akademijoje. 2006 m. rugpjūčio mėnesį vėl perkeltas į Čikagą, o dabar jau penkerius metus darbuojasi Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje.

„Nežinau, kada prasidėjo mūsų istorija Šiauliuose, bet senelė gimė ir palaidota Jauniūnų kaime, kuris priklausė Meškuičių parapijai“, – šypsosi pašnekovas.

Tėvas Antanas pasakoja, kad jo tėvelis Antanas Ksaveras, kai reikėjo mokyklą Šiauliuose lankyti, buvo priimtas globoti Venclauskių šeimos. Į mokyklą nuvykti buvo apie 15 kilometrų, tad mama susitarė su Venclauskiais, kad jie sūnų paglobotų.

Venclauskiai turėjo daug globojamų vaikų, kurie gyveno jų namuose. Ir tėvo Antano tėvelis su visais kartu ten gyveno, baigė gimnaziją, tada išvyko į Kauną.

„O mūsų mama buvo iš Panevėžio. Ji buvo anglų kalbos mokytoja, aišku, mokėjo ir kitų kalbų, nes mokėsi Rygoje ir Londone. Jos pirma darbovietė – Šiaulių suaugusiųjų gimnazija. Dar ji greičiausiai dirbo ir Šiaulių berniukų gimnazijoje. Gavome praėjusią vasarą nuotrauką, kurioje įamžintas mokytojų suvažiavimas. Ir mūsų mama ten yra“, – sako pašnekovas.

Tėvas Antanas pabrėžia, kad visų Venclauskių globotų vaikų ryšys išlikęs iki šiol. Per visą pasaulį vaikai išsiblaškę, bet jaučiasi esantys lyg giminės – pusbroliai, pusseserės. „Čia toks nenutraukiamas ryšys“, – šypsosi jis.