Apie socialistinį ir banalųjį realizmus literatūroje (vaizdo įrašas)

Pradėsiu papasakodamas apie dėstytoją, kuri(s) 1986 m. Šiaulių K. Preikšo pedagoginiame institute man dėstė vieną literatūros kursą. Dabar nenoriu konkretizuoti, ar tai buvo dėstytoja, ar dėstytojas, ta aplinkybė šiuo atveju visiškai nesvarbi, tad tik dėl patogumo tolesniam pasakojimui pasirinksiu vieną giminę – tebus ji vyriškoji.

Taigi minėtas dėstytojas paskaitas skaitydavo užburiančiai. Įvaizdis, laikysena, gestikuliacija, artikuliacija – viskas atrodė nepriekaištinga. Balso aukštis, garsumas, tembras, tonas, rodėsi, yra idealiai priderinami prie aptariamų kūrinių specifikos, jų siužeto, nuotaikos. Patys kūriniai, netgi sekliausi, tartum įgaudavo stipraus papildomo emocinio-semantinio krūvio, kalbėjimo patosas nuo pirmų paskaitos minučių griaudavo visas užtvaras. Sumaniai išdėstytos loginės ir kitokios pauzės leisdavo įterpti įvairių su tema nesusijusių, bet retoriškai susiejamų žaliems studentėliams skirtų vadinamųjų gyvenimiškų pamokymų.

Atrodytų, ne pãskaitos, o tikra retorikos ir artistiškumo šventė, džiaugsmas ausims ir palaima akims. Nemažai kam galbūt vien toks – šventės – įspūdis ir yra išlikęs. Įtaigu ir miela, malonu, kol neįsiklausai atidžiau, kol girdi tik raišką, o ne turinį ar, gal tiksliau, ne bendrąją pasaulėžiūrinę tendenciją, kuria perteikiama dėstomos medžiagos visuma.

Generalinę šios tendencijos kryptį nusakyti labai paprasta: socialistinis realizmas yra tobuliausias literatūros pavidalas, visa kita vertintina kaip nukrypimai. Būtent taip buvo teigiama sovietiniuose vadovėliuose ir programose, bet 1986 m. nė vienas adekvačios profesinės sąžinės nepraradęs dėstytojas tokiais teiginiais jau nebesivadovavo, juos pateikdavo, jeigu iš viso bepateikdavo, tik pro forma.

Kodėl apie tai rašau?

Televizijos, interneto kanalais galima stebėti daugybę įvairaus formato susitikimų su grožinės ir negrožinės literatūros knygų autoriais, naujų knygų ar šiaip literatūrinės kūrybos pristatymų ir panašių renginių. Kultūros, meno, švietimo įstaigose tokiuose renginiuose galima dalyvauti tiesiogiai. Išsakysiu savo šių renginių stebėjimo – daugiausia Šiauliuose – patirtį, kurios nedrįsčiau kaip nors itin visuotinai apibendrinti, bet galiu išdrįsti ir net jaučiu pareigą ją paviešinti.

Paprastai kuo daugiau būna skambios retorikos, patoso, aktorystės, tuo mažiau tekstinės meistrystės. Kuo daugiau emocingo dvasingumo ar, priešingai, demonstratyvaus atsainumo, tuo mažiau literatūrinio virtuoziškumo. Išoriniais oratorystės, artistiškumo, garderobo, scenovaizdžio efektais paprastai pateikiamas nebe socialistinis, bet banalusis realizmas, koks nors salsvasis romantizmas arba trumpakelnis modernizmas, kai lėkšta, net šleiva kalba renčiamas akivaizdžiai mažavertis tekstas. Žinoma, būna džiuginančių išimčių, bet ne visi rašytojai, – paminėsiu vieną išimtį, – yra rolandai rastauskai.

Tekstinė banalybė neatgimsta literatūrine princese net tuo atveju, jeigu aplink ją surengiamas pats įspūdingiausias aktorinio pobūdžio šou.

Visi šie prisiminimai ir pasvarstymai atėjo į galvą balandžio 5 d. pavakare P. Višinskio bibliotekoje vykusio susitikimo su poetu Dainiumi Gintalu metu, klausantis nuoširdaus, paprasto pasakojimo apie kūrybą ir pasaulį, o mintyse vartant pernai pasirodžiusią jo knygą „Vienos vasaros giesmė“, kuri yra tikras poetinės gyvybės ir rašančiojo profesionalumo įrodymas.

Dr. doc. Vigmantas Butkus

„Apie literatūrą – gyvenimiškai“. Susitikimas su poetu Dainiumi Gintalu

Balandžio 5 d. bibliotekoje vyko susitikimas su poetu, vertėju Dainiumi Gintalu. Susitikimo metu poetas pristatė savo poezijos knygas „Adatos“, „Vienos vasaros giesmė“, „Boa“ ir Prano Mašioto premiją laimėjusią geriausią metų knygą vaikams ir paaugliams „Ajerų kisielius, arba varnos, varvekliai, varanai ir varlės“.

Renginio dalyviai turėjo progą išgirsti poeto pamąstymų apie gyvenimą, kūrybos kelią, taip pat pasiklausyti skaitomų eilių. Su autoriumi apie poeziją gyvenimiškai, apie gyvenimą literatūriškai kalbėjosi literatūrologė Dalia Jakaitė.

Dainius Gintalas gimė 1973 m. Slabadėlės kaime, Alytaus rajone. 1995 m. baigė Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą, kur studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Mokėsi Vilniaus dailės akademijoje. 2000 m. sumanė ir iki šiol organizuoja neprofesionalų meno festivalį „Maskoliškių meno frontas“. Surengė keletą fotografijos parodų „Filosofinės būdelės – išvietės“. Bendradarbiauja su teatrais, parašė kelis libretus muzikiniams spektakliams ir operoms. Kuria poeziją (ir audiovizualinę). Gyvena Vilniuje. Lietuvos rašytojų sąjungos narys nuo 2010 m.

D. Gintalas išleido kelias poezijos knygas: „Angis“ (1997 m.), „Boa“ (2007 m.), „Adatos“ (2016 m.), „Vienos vasaros giesmė“ (2021 m.), taip pat dvi knygas vaikams: „Duokit kelią Begemotui!“ (2019 m.) bei „Ajerų kisielius, arba varnos, varvekliai, varanai ir varlės“ (2021 m.). Poezija įtraukta į įvairius almanachus ir antologijas. Kūryba versta į anglų, prancūzų, ispanų, vokiečių, rusų, ukrainiečių, baltarusių, latvių, lenkų kalbas.

Iš prancūzų kalbos D. Gintalas yra išvertęs M. Fontanos, J. M. Maulpoix, H. Michaux, R. Charo, C. de Lautreamonto poezijos. J. Bataillio, A. Nothomb, M. Houellebecqo romanų ir kt.

Apdovanojimai: Jaunojo jotvingio premija už knygą „Boa“ (2008 m.), „Poezijos pavasario“ prizas už pasaulio poezijos vertimus į lietuvių kalbą (2016 m.), „Metų knygos“ nominacija už eilėraščių rinkinį „Adatos“ (2016 m.), „Poezijos pavasario“ premija už poeziją vaikams (2019 m.), poezijos knygos „Adatos“ ir „Vienos vasaros giesmė“ Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išrinktos į kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką (2016 m. ir 2021 m.), Jotvingių premija už įtaigų vaizduotės ir atminties proveržį poezijos knygoje „Vienos vasaros giesmė“ (2021 m.). Ši knyga nominuota ir „Poezijos pavasario“ Maironio premijai. Prano Mašioto premiją už geriausią metų knygą vaikams ir paaugliams laimėjo „Ajerų kisielius, arba varnos, varvekliai, varanai ir varlės“ (2021 m.).

ŠAVB informacija