Apie prievartines jungtuves ir keistai „skubančią“ demokratiją

Nepaprasta popieriaus galia. Tinkamai sudėsčius ant jo žodžius galima pasmerkti, išteisinti, pakelti link debesų ar nutėkšti į prarają…

Greitai, greitai, greitai…

Mano rankose sprendimas, kuris bus svarstomas rytoj vyksiančiame Savivaldybės tarybos posėdyje. Tai 27 numeriu pažymėtas darbotvarkės klausimas, kurio esmė – reorganizuoti dvi švietimo įstaigas ir prie Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijos prijungti Narteikių mokyklą-darželį „Linelis“ bei jo Joniškėlio skyrių.

Aiškinamajame rašte pateikiama „abrakadabra“ apie vis labiau prastėjančią demografinę bei ekonominę padėtį rajone ir apie tai, kaip bus „optimaliau sprendžiami įstaigų ugdymo organizavimo ir valdymo, mokymo, švietimo pagalbos bei aplinkos lėšų naudojimo klausimai“.

Tvarka. Tarsi viskas aišku ir suprantama – vaikų mažėja, o sujungus dvi įstaigas bus galima sutaupyti administracijos išlaikymo, aplinkos tvarkymo bei kitas lėšas. Tame rašte taip pat nurodoma, kad pokyčiai aptarti su abiem įstaigomis ir tiek Narteikių mokykla-darželis „Linelis“, tiek Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijos taryba tam pritaria. Šių žodžių patvirtinimui pridedami posėdžių protokolai.

Keisti tokie protokolai. Valdiški, sausi ir netikėtai trumpi.

Nerašoma nei apie ką buvo kalbėta, nei kas ko klausinėjo, ar visi sutiko su siūlomu sprendimu, neaptartos alternatyvos. SVARSTYTA – PRITARTA – TAŠKAS!

Toks jausmas, jog kažkam naudinga, jog taip patogiau… kažkam.

Šie dokumentai mano rankose atsirado neatsitiktinai, o sulaukus daugiau nei dešimties skambučių ir žinučių iš susirūpinusių mamų, kurių vaikai lanko mokyklą-darželį „Linelis“.

Pradėjus domėtis, prasidėjo visas smagumas, kuris gal ir vyko (cituoju sprendimą) „teisės aktų nustatyta tvarka“, bet labai jau keistai. Apie tai, kad bus jungiamos įstaigos, Švietimo skyriaus „pranašai“ personalą informavo kovo 7 dieną. Čia pat buvo pareikalauta, kad iki kitos dienos darbo pabaigos (ir kur čia jie taip skuba?) abi įstaigos privalo atsiųsti protokolus. Žinoma, su teigiamais sprendimais.

Kai Joniškėlio gimnazijos tarybos nariai bandė prieštarauti ir sakyti, kad tai per greitas sprendimas, jog reikalinga diskusija su švietimo įstaigos bendruomenės nariais, galų gale būtina prie vieno stalo atsisėsti su „Linelio“ atstovais ir suderinti sąlyčio taškus, jiems buvo nedviprasmiškai užsiminta apie „miglotą“ gimnazijos ateitį ir galimybę prarasti gimnazijos statusą…

Kaip sakė viena, savo tapatybės kol kas pageidavusi neatskleisti Joniškėlio gimnazijos tarybos narė: „Buvome įvaryti į kampą…“

Panašiame „kampe“ atsidūrę narteikiečiai rado savyje jėgų prie protokolo pridėti ir lūkesčių sąrašą:

„Pritarti Pasvalio r. Narteikių mokyklos-darželio ,,Linelis“ reorganizavimui, prijungiant prie Joniškelio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijos, jei bus atsižvelgta į įstaigos bendruomenės ir tėvų išreikštus lūkesčius.

Nekeisti esamo ugdytinių maitinimo modelio (šiuo metu kokybiškas maitinimo paslaugas teikia vietoje veikiančios virtuvės).

Išsaugoti pavežėjimo maršrutus ir nemažinti galimybių mokiniams ugdytis edukacinėse išvykose, apribojant mokyklinio autobuso paslaugas.

Užtikrinti tinkamas sąlygas priešmokyklinio amžiaus vaikų ugdymui kartu su poilsiu ir kokybišku 3 kartų maitinimu darželio grupėje, kurios veiklos trukmė yra 10,5 val.

Tęsti Pradinio ugdymo organizavimą Nareikiuose esant pakankamam mokinių skaičiui klasėms formuoti.

Išsaugoti Pasvalio r. Narteikių mokyklos-darželio ,,Linelis“ šiuo metu veikiančius ugdymo taškus (Narteikiuose ir Joniškėlyje).“

Po to buvo ilgasis šventinis savaitgalis. Po to – keli susitikimai su sunerimusiais tėveliais ir pokalbiai, kurių bendra preambulė – jūs prisijunkite, nesipriešinkite, viskas bus kaip buvę, niekas nesikeis. Jei kas bandė dvejoti, kam jungtis, jei ir taip „niekas nesikeis“ , „pranašų“ kalbų tonas pasikeisdavo į įsakmų aiškinimą, kurio bendra siunčiama žinia buvo ta pati – svarbiausia prisijungti, o vėliau… vėliau – kaip Dievas duos…

Žmogiškumo faktorius

Jei skaitančiajam iki šiol neaišku, apie ką eina kalba – paaiškinsiu. Visų mūsų mylima „profesionalų“ Vyriausybė praeitų metų liepos 11 d. priėmė nutarimą Nr. 679 „Dėl Mokymo lėšų apskaičiavimo, paskirstymo ir panaudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, pagal kurį lėšos direktoriui ir direktoriaus pavaduotojui ugdymui išlaikyti gali būti skiriamos tik tada, kai įstaigoje mokosi daugiau nei 121 moksleivis. Tad Savivaldybės klerkai, vykdydami ministerijos valią, nusprendė, jog „Linelyje“ gali būti tik vienas administracijos darbuotojas, o jam susitvarkyti su pareigomis būtų labai sudėtinga.

Tiesa, tame pačiame dokumente nurodoma, kad „Linelį“ lanko 141 auklėtinis ir galima daryti prielaidą, jog sujungimas tampa… beprasmis. Taip pat – kad, jei įstaigoje mokosi nuo 121 iki 200 vaikų, galimas dviejų pareigybių finansavimas. Žinoma, valdininkai meta savo „kortą“ ir aiškina apie „biudžetinės naštos palengvinimą“ ir „valdymo optimizavimą“. Tik kyla klausimas – kodėl optimizavimas atliekamas vaikų ir tėvų gerovės sąskaita?

Mokyklą-darželį „Linelis“ sudaro du padaliniai – Narteikių ir Joniškėlio. Joniškėlyje yra keturios visiškai sukomplektuotos ir užpildytos grupės (iš jų viena savaitinė). Narteikiuose – dvi darželio grupės ir dvi jungtinės (1–2, 3–4) pradinukų klasės.

Kuo ypatingas „Linelis“, o ypač jo Narteikių skyrius? Ogi ta nepaprasta (dabar jau baigiama Lietuvoje sunaikinti) kaimiškos mokyklėlės atmosfera, kai užtenka laiko ir noro kiekvieną vaiką apkabinti, pasakyti gerą žodį, apgaubti nevaldišku dėmesiu ir globa.

Savivaldybėse, departamentuose, ministerijose sėdintys „profesionalai“ vis postringauja apie švietimo kokybę, racionalumą ir ekonominį efektą. Tačiau prie rašomojo stalo sėdinčios ir dažnai tik teorinį supratimą apie pedagoginį darbą turinčios žmogystos nieko nenuštuokia apie žmogiškumo, emocinės saugos, prigimtinio bendruomeniškumo faktorius.

Nemaža dalis šių eilučių skaitytojų būtent ir mokėsi tokiose mažose, jaukiose kaimiškose mokyklose. Ar esate labai nekokybiško ugdymo „sužalotos“ asmenybės? Absurdiškas klausimas, ar netiesa?

Apie baimes ir viltis

„Liūdna, kai neaiški vaikų ateitis. Jie mano prioritetas ir nesinori „mėtyti“ iš vienos mokyklos į kitą. Mano vaikas tiesiog dievina šią mokyklėlę. Čia nepaprastas mikroklimatas ir būtų labai skaudu, jei visa tai dingtų“, – kalbėjo Švobiškyje gyvenanti Diana Čabienė.

Ji ir dar keliolika sunerimusių tėvų buvo susirinkę sekmadienio popietę aptarti artėjančias permainas.

Nors Švietimo skyriaus atstovai žadėjo, jog reorganizacija darželio-mokyklos darbą palies tik vienu aspektu – iš darbo bus atleista pensijinio amžiaus sulaukusi ilgametė įstaigos direktorė Dalia Vaišnienė, susirinkusieji abejojo, ar tuo viskas apsiribos.

Ar išliks vaikų pavežėjimas? Ar prabėgus kuriam laikui, nebus atsisakyta kokybiško vietos valgyklos maitinimo? Kaip pasikeis įstaigos finansavimas? Ar bus kvalifikuotas ir kompetetingas asmuo, kuris naujoje jungtinėje įstaigoje sugebės deramai rūpintis ikimokykliniu ugdymu? Tai tik dalis klausimų, skambėjusių beveik dvi valandas trukusioje diskusijoje.

Susirinkusieji nusprendė siekti ne išorinės, o vidinės reorganizacijos. Tėvų nuomone, problemą galima spręsti ne tokiu radikaliu būdu.

– Mokyklą-darželį lanko beveik pusantro šimto vaikų. Tai pakankamas skaičius administracijai išlaikyti. Sieksime, kad mums būtų suteiktas antras šansas – įstaigos nesujungtos. O mes ieškosime kandidato, kuris galėtų deramai pakeisti į pensiją išėjusią direktorę, – neformaliame tėvų susirinkime kalbėjo Indrė Bieliauskaitė.

Tėvai su šiuo kreipimusi žada apsilankyti pas Seimo narį Antaną Matulą. Taip pat „Linelio“ atstovai planuoja dalyvauti bei savo interesus ginti ir rytoj vyksiančiame Tarybos posėdyje.

„Skubanti“ demokratija

Dar praėjusią savaitę dalis mokyklą-darželį „Linelis“ lankančių vaikų tėvelių kreipėsi į rajono merą Gintautą Gegužinską. Jis operatyviai sureagavo į pagalbos šauksmą, susitiko su tėvų atstovais bei pažadėjo, kad visi protokole nurodyti narteikiečių reikalavimai bus patenkinti.

Mūsų meras – žodžio žmogus, tik labai norėtųsi, kad šį pažadą jis galėtų tęsėti ne jungtinei, o savarankiškai veikiančiai įstaigai. Juk viena vertus, ilgametis tėvų pasitikėjimas „Lineliu“ ir tik nežymiai mažėjantis auklėtinių skaičius labai aiškiai parodo šios įstaigos potencialą ir galimybę dirbti savarankiškai.

Kita vertus, ar būtų moralu pasirašyti dokumentą, taip skubiai „stumiamą“ Švietimo skyriaus. Juk kalba eina ne apie dviejų nutrūkusių laidų, o apie dviejų bendruomenių sujungimą. Nors jas ir vienija bendras švietimo tikslas, jų metodai, filosofija, požiūriai skiriasi ir kartais – labai radikaliai.

Galų gale, tokios „naktinės“, pusiau paslapčia rengiamos jungtuvės – spjūvis į veidą daugiau nei penkiems šimtams abi įstaigas lankančių vaikų bei jų tėvų. Sunku pasakyti, ar tai vyksta sąmoningai, ar ne (tebūnie tai tų žmonių sąžinės reikalas), bet tai nedaro garbės Švietimo skyriui.

Sakote, per daug karščiuojuosi? Pakartosiu tame pačiame neformaliame tėvų susirinkime ne kartą išsakytą mintį. Panašių „biudžetinę naštą“ lengvinančių „reformų“ metu prie Joniškėlio gimnazijos jau buvo prijungtos Meškalaukio, Švobiškio, Pušaloto mokyklos. Kur jos šiandien?

Vietoj P. S.

Atmetus emocijas į šalį, visi suvokia, kad vis mažėjantis gyventojų skaičius iššaukia nuo kalno riedančio sniego gniūžtės efektą, skaudžiai paliečiantį vis daugiau gyvenimo sričių. Kita vertus, „Darbo“ skaitytojai turi nuolatinę galimybę susipažinti su jaunais žmonėmis, grįžtančiais į tėviškę iš tolimų kraštų ir čia kuriančiais savo gyvenimus.

Jų dar nėra labai daug, bet jie yra. Šių žmonių poreikiai elementarūs – darbas, saugumas, vaikų laimė. Grįžtantiems svarbu greta esanti mokykla, darželis, poliklinika… Nors centrinė valdžia su fenomenaliu atkaklumu naikina periferiją, savivalda dar turi finansinių ir teisinių svertų tam priešintis. Jie, žinoma, labai riboti, bet yra. Dabartinės ir būsimosios kadencijos Pasvalio savivaldos politinė dauguma rinkimus laimėjo su šūkiu „Kartu galime geriau!“ Atėjo laikas žodžius paversti darbais.