Apie pogimdyvinę depresiją vis dar kalbama per tyliai: gydytoja pasakoja, kaip atpažinti slegiančius simptomus

Kūdikio gimimas yra vienas svarbiausių momentų moters gyvenime, tačiau kai kurioms jų džiaugsmą aptemdo pogimdyvinė depresija. Mama tapusiai moteriai gali būti sunku užmegzti ryšį su kūdikiu, rūpestis juo pasunkėja ir jaučiant nuolatinį nuovargį. Raseinių „MediCA klinika“ šeimos gydytoja Sandra Liubinskienė sako, kad dalis gimdyvių net neįtaria turinčios problemų, jų nepripažįsta bei gėdijasi, o tai gali kelti pavojų tiek mamai, tiek vaikeliui, ir pastebi, jog pogimdyvinės depresijos atvejų itin padaugėjo COVID-19 pandemijos metu.

„Pogimdyvinį liūdesį (angl. baby blues) jaučia beveik 80 proc. pagimdžiusių moterų. Pirmosiomis kūdikio gyvenimo savaitėmis jas dažniau nei įprastai kankina nerimo jausmas, apima liūdesys, baimė, jaučiama staigi nuotaikų kaita, būna sunku sukoncentruoti dėmesį, susiduriama su apetito pokyčiais. Šie simptomai dažniausiai savaime praeina per 2-3 savaites, tačiau jiems tęsiantis ilgesnį laiką ar trikdant kasdienių gyvenimo funkcijų atlikimą, moteriai pradedama įtarti pogimdyvinė depresija. Tai vidutinio sunkumo ar sunki depresija, kuri pasireiškia pogimdyviniu laikotarpiu“, – pasakoja S. Liubinskienė.

Kaip atpažinti pogimdyvinę depresiją?

Pogimdyvine depresija sergančioms moterims būdinga nemiga ar padidėjęs mieguistumas, energijos ir motyvacijos stoka, staigūs nuotaikų svyravimai, didelis bendras nuovargis, išsekimas, iki tol buvusių interesų ir džiaugsmo praradimas, verkimas be priežasties, kūno svorio bei apetito pokyčiai, jaučiami galvos, pilvo ar raumenų skausmai. Motinoms taip pat būna sunku vienoms priimti sprendimus, susikaupti, joms sutrinka atmintis.

Šeimos gydytoja pažymi, kad moterys šiuo laikotarpiu jaučia stiprų kaltės, liūdesio, nevisavertiškumo, baimės ir gėdos jausmą. Dėl to jos dažnai neigia savo simptomus ir nepripažįsta, kad savo kūdikiui jaučia abejingumą, juo nesidomi ar nesirūpina, nepatenkina jo poreikių ir jaučia sunkumą užmegzti artimą ryšį su vaiku.

„Nuo pogimdyvinės depresijos kenčiančios motinos dažnai atitolsta nuo savo šeimos narių, vengia artimųjų ar draugų, tampa labai savikritiškos, joms dažniau pasireiškia pykčio ar įsiūčio priepuoliai. Ne paslaptis, kad sergant pogimdyvine depresija sustiprėja ir įkyrios mintys, skatinančios žaloti save arba kūdikį, kurios laikui bėgant gali peraugti ir į realius ketinimus“, – pasakoja S. Liubinskienė.

Pasakyti, kodėl susergama – sudėtinga

Šeimos gydytojos teigimu, pogimdyvinės depresijos atsiradimo priežastys nėra iki galo aiškios. Manoma, kad prastėjančią neseniai pagimdžiusios moters būklę gali lemti tiek jos organizme vykstantys hormoniniai pokyčiai, tiek genetiniai faktoriai, psichologiniai, socialiniai ir išoriniai veiksniai.

Pavyzdžiui, paskatinti pogimdyvinės depresijos atsiradimą gali miego stoka, nuovargis, taip pat pašliję santykiai su partneriu ar šeimos nariais, patiriamas fizinis ar psichologinis smurtas, finansinės problemos. Didesnę tikimybę susirgti turi ir jaunesnės nei 20 m. moterys, kurios turi žalingų gyvenimo būdo įpročių, ar tos moterys, kurios praeityje turėjo psichikos sutrikimų.

„Pastebėta, kad dažniau pogimdyvinė depresija pasireiškia toms moterims, kurių nėštumas nebuvo planuotas ar dėl jo buvo stipriai dvejojama. Be to, dažniau suserga ir tos, kurios nemaitina kūdikio krūtimi, kurių gimdymas buvo sudėtingas: jo metu atliktas cezario pjūvis ar buvo iškilusi rizika gimdyvės ar kūdikio sveikatai ar gyvybei, gimusiam kūdikiui nustačius sveikatos problemas, vaikeliui gimus anksčiau numatyto termino ar jo visiškai netekus“, – sako šeimos gydytoja.

Kova su pogimdyvine depresija gali užsitęsti

Pogimdyvinė depresija diagnozuojama pasikalbėjus su paciente, įvertinus jos psichinę būseną. Diagnozuojant sutrikimą apklausiami ir moters aplinkos žmonės, kurie gali objektyviau papasakoti apie jos jaučiamus depresijos simptomus.

„Pokalbiai su šeimos nariais būtini, nes gimdyvės gali pačios laiku neatpažinti ligos simptomų ar juos neigti. Be to, pastebėti pirmuosius pogimdyvinės depresijos požymius gali būti sudėtinga ir dėl to, kad jie kiekvienai moteriai pasireiškia skirtingu laikotarpiu, dažniausiai po gimdymo praėjus nuo pusantro iki trijų mėnesių. Tiesa, kiek sunkiau yra pasakyti, kiek laiko gali tęstis tokia būklė“, – pasakoja šeimos gydytoja.

Ligos trukmė priklauso tiek nuo pacientės būklės ir depresijos sunkumo, tiek nuo jos gydymo, kurio taktika kiekvieną kartą parenkama individualiai, pasitelkiant psichoterapiją ir/ar medikamentinį gydymą. Gydant lengvesnes depresijos formas, pacientės būklė gali pagerėti jau po poros savaičių, kitais atvejais – po keleto mėnesių. Jeigu sutrikimas labiau pažengęs, jį gydyti yra sudėtingiau – tai gali trukti ir pusę metų ar ilgiau, o moteriai gali prireikti gydymo ligoninėje.

Būklė pavojinga tiek mamai, tiek kūdikiui

S. Liubinskienė perspėja, kad negydoma pogimdyvinė depresija gali užsitęsti ir kartotis, tapti gydymui atsparia ilgalaike būkle, kurios suvaldymui gali prireikti keleto mėnesių ar net metų.

„Nepradėta laiku gydyti pogimdyvinė depresija stipriai paveikia mamos gebėjimą pasirūpinti tiek savimi, tiek vaiku. Dėl motinos depresijos sutrinka jos ir kūdikio ryšys, todėl gali pablogėti vaiko emocinė ir kognityvinė raida, pasireikšti augimo sutrikimai. Net jeigu šiuo metu mamai ar aplinkiniams neatrodo, kad tokia motinos būklė yra pavojinga mažyliui, neigiamos pasekmės gali išryškėti vėlesniame vaiko amžiuje“, – aiškina gydytoja.

Negydoma pogimdyvinė depresija gali progresuoti iki sunkesnių psichiatrinių būklių, pavyzdžiui, savižudiškų ketinimų. Pogimdyviniu laikotarpiu gali paaštrėti ir kitos anksčiau moterį varginusios psichikos ligos.

„Pogimdyvinė psichozė yra retesnė nei depresija, toks sutrikimas yra kur kas pavojingesnis. Pacientei gali atsirasti haliucinacijos, kliedesiai, sutrikti mąstymas, pasireikšti neadekvačios emocijos, dezorientuotas elgesys, kankinti nemiga, nerimas, moteris gali būti agresyvi, dirgti, tačiau tuo pačiu metu nekreipti dėmesio į savo būklę. Pogimdyvinė psichozė dažniausiai ištinka per pirmąsias dvi savaites po gimdymo, ją reikia skubiai diagnozuoti ir gydyti. Kita problema – negydant pogimdyvinės depresijos, moterims taip pat gali išsivystyti psichozė – nuo jos nėra apsaugotos tos, kurios neturėjo psichinių ligų“, – pabrėžia šeimos gydytoja.

Apie kankinančią būklę kalbama per tyliai

S. Liubinskienė pastebi, kad pastaruoju metu apie pogimdyvinę depresiją kalbama daugiau ir atviriau, tačiau priduria, kad tikslus su šia liga susiduriančių moterų skaičius iki šiol nėra žinomas. Pasak šeimos gydytojos, moterys vengia kalbėti apie patiriamus jausmus, jaučia kaltę ir gėdą, nes nesugeba ar nemoka džiaugtis vaiko gimimu.

„Riziką susirgti pogimdyvine depresija ženkliai mažina artimi santykiai šeimoje, turima pagalba ir nuolat jaučiama artimiausių žmonių, ypač partnerio, kūdikio tėčio parama. Jų užduotis – paskatinti moteris kreiptis į psichikos sveikatos priežiūros specialistus ir gauti reikiamą pagalbą tiek nėštumo, tiek ankstyvuoju tėvystės laikotarpiu“, – akcentuoja gydytoja.

Be to, šeimos gydytojos teigimu, dažnai neįvertinama, kad gimus kūdikiui emocinė parama yra reikalinga ir vyrams: „Vyrų būklė artimai susijusi su jų vaiko mamos sveikata, todėl pogimdyvinei depresijai užsitęsus, depresija gali susirgti ir tėčiai – jie neretai jaučiasi nereikalingi, tarsi šešėlyje ar neatranda savo vaidmens šeimoje“.