Apie patriotiškumu kvepiančią Albaniją ir didelę mažos Lietuvos širdį

Mūsų pirmoji pažintis buvo netikėta, spontaniška ir trumpa. Joniškėlio respublikos šimtmečio šventės metu prie manęs priėjo tamsiaplaukė plačiai besišypsanti mergina.

Tie, kas naudojasi socialiniais tinklais, greičiausiai žino šios istorijos tęsinį. Ajkuna ne tik stebėjo savo favoritės pasirodymą, bet ir akis į akį susitiko su lietuviškos scenos žvaigžde. Apie šį netikėtą ir kartu labai šiltą susitikimą savo feisbuko bei instagramo paskyrose daugiatūkstantinei sekėjų armijai papasakojo ir pati Ieva Zasimauskaitė.

Kitą rytą tie patys socialiniai tinklai išdavė ir viešnios tapatybę, kuri iš karto labai suintrigavo. Ajkuna Mesiti Jakavickas. Dar keli kompiuterio klavišų paspaudimai ir netrukus paaiškėja, kad Ajkunos gyvenime ne tik Ieva Zasimauskaitė, bet ir Pasvalys užima ypatingą vietą.

Pasvalietis Eligijus Jakavickas ir albanė Ajkuna Mesiti prieš kelerius metus susipažino Kinijoje. Praeitų metų gruodį pora susituokė.

Su į redakciją užsukusiais Londone gyvenančiais Ajkuna bei Eligijumi kalbėjomės apie emigrantų dalią, lietuviško identiteto paieškas bei didelę mažos Lietuvos širdį.

– Eligijau, žinau, kad nesi iš tų lietuvių, kuriam Londonas, Jungtinė Karalystė tėra vieta pinigams užsidirbti. Pats labai aktyviai dalyvauji ir visuomeniniame gyvenime.

– Socialinė veikla mane visuomet „vežė“. Dar mokydamasis Pasvalio gimnazijoje ketverius metus buvau Vileišiečių organizacijos pirmininkas. Kai Vilniaus pedagoginiame universitete studijavau sociologiją ir politologiją, buvau studentų bendruomenės pirmininkas.

Pusę metų pagal ERASMUS programą studijavau Belgijoje, du mėnesius Lenkijoje. Baigęs bakalauro studijas, išvykau į Škotiją, kur Dandi miesto universitete gavau tarptautinės politikos ir saugumo magistro laipsnį. Vienu metu teko stažuotis Vienoje, Jungtinių Tautų būstinėje. Kai pradėjau gyventi Didžiojoje Britanijoje, galėjau rinktis – ar atsiriboti nuo lietuvių bendruomenės (nemaža dalis tautiečių būtent taip ir elgiasi), ar susieti gyvenimą su žmonėmis, kurie yra socialūs ir bendruomeniški. Prieš keletą mėnesių baigiau savo tarnystę Jungtinės Karalystės lietuvių jaunimo sąjungoje, buvau jos viceprezidentas. Dabar dirbu lietuvių bendruomenės vicepirmininku. Organizuojame įvairiausius renginius – nuo Joninių iki kandidatų į Seimą ar prezidentus debatų. Į mūsų kvietimus atsišaukia nuo kelių iki keliolikos tūkstančių žmonių. Esame net gavę padėką iš Lietuvos ambasados už vietos lietuvių telkimą ir vienijimą. Mano tokia prigimtis – eiti, dalyvauti, organizuoti. Visa tai darau neatlygintinai. Geriausias atlygis – po renginio ištartas „ačiū“.

– Visa tai – „popamokinė“ veikla, o iš ko valgai duoną?

– Šiuo metu esu vyriausiasis kognityvinės psichologijos terapijos koordinatorius. Dirbu Didžiosios Britanijos sveikatos sistemoje ir esu atsakingas už mokymų organizavimą esamiems ir būsimiems psichologams. Darbas nesusijęs su mano magistro studijomis, vadinkime jį nauju karjeros keliu.

– Kuo skiriasi kvalifikuotą darbą dirbantys lietuviai nuo tų, kurie gyvenimui užsidirba stovėdami prie konvejerio linijos?

– Tie, kurie dirba gamykloje, galbūt neateis į mūsų organizuojamus protmūšius ar kandidatų į prezidentus debatus. Bet juos greičiausiai pamatysime Joninėse, Žolinėje ar Sekminėse. Mes neskirstome žmonių ir stengiamės apimti visas socialines grupes bei įtraukti į bendrą veiklą. Dabar kuriame informacijos ir psichologinės pagalbos centrą lietuviams. Jame neatlygintinai dirbantys psichologai, teisininkai, socialiniai darbuotojai padeda savo tautiečiams įveikti įvairias susidariusias problemas ir krizes.

– Londone Tu jau beveik penkeri metai. Kokia iš ten atrodo Lietuva? Ko iš savo tėviškės tikisi emigrantai?

– Pirmiausia, mes labai nemėgstame būti vadinami emigrantais. Esame kuriam laikui išvykę lietuviai. Galbūt geografiškai esame toli, bet širdimi mes visuomet namuose.

Man tenka bendrauti su labai daug lietuvių ir dauguma iš jų arba kalba apie grįžimą, arba jau kraunasi lagaminus. Jie tėviškėje mato perspektyvą.

Mes matome, kad Lietuva atsiveria, atsinaujina, tampa patraukli. Pažįstu daug jaunų žmonių, kurie grįžo, jaučiasi laimingi ir kviečia kitus pasielgti taip pat.

Galbūt neturintiems specialybės tėvynėje sunkiau susirasti darbą, bet ir tie, kurie šiandien dirba Anglijos fabrikuose bei sandėliuose, nesako ne Lietuvai.

Trūksta informacijos, kas laukia Lietuvoje. Žmonės turi grįžimo baimę – nežinia, kas bus, ar pavyks užsikabinti, įsitvirtinti. Niekam nesinori grįžti į niekur. Štai jauni, Didžiojoje Britanijoje studijavę lietuvaičiai grįžta stažuotis į Lietuvą. O pasibaigus stažuotei, niekas nepasiūlo jokio darbo ir žmogus vėl priverstas grįžti atgal. Trūksta ilgalaikių perspektyvų.

– Kaip reaguoja Tavo kolegos, klientai, kai sužino, jog esi iš Lietuvos.

– Departamente, kuriame aš dirbu šiuo metu, yra dvylika darbuotojų. Iš jų gal tik vienas ar du – britai. Tai daugiakultūrė komanda. Jiems nesvarbu, kokios tautybės žmogus. Svarbu, kad esi gabus, kad sugebi dirbti komandoje. Žinoma, gimęs lietuviu, tu niekuomet netapsi tikru britu. Bet kaip tu jausies, kaip tave priims, labai priklauso ir nuo paties. Būdamas ten aš nesijaučiu užsienietis. Londonas per daug daugiakultūris, kad čia jaustumeisi kitoks.

– O koks jausmas, kai iš ten grįžti namo?

– Fantastiškas. Mes vakar su Ajkuna išėjom pasivaikščioti po senąjį Pasvalio parką. Kažkurią akimirką pasakiau jai – sustok, pasiklausyk! Mes girdėjome upės čiurlenimą, paukščius, tylą, kažkur tolumoje lojantį šunį… Gyvendami septynių milijonų žmonių mieste mes to tikrai labai pasiilgstame…

– Ar išauš diena, kai bus sukrauti lagaminai grįžti į Lietuvą?

– Niekada nesakome ne. Kol kas esame jauni, neturime vaikų, norime atrasti Londoną, Didžiąją Britaniją, pakeliauti. O kai padidės šeima, galbūt kelsimės į mažesnį Anglijos miestelį, o gal pasuksime Lietuvos pusėn. Apie tai ne kartą esame kalbėję. Žinau apie darbo galimybes Lietuvoje. Ajkuna – teisininkė, kalba penkiomis kalbomis, dabar mokosi lietuviškai. Galbūt Pasvalyje jei būtų sunkiau įsitvirtinti, bet, manau, Kaune ar Vilniuje tikrai surastų sau vietą.

– Ajkuna, kur jūs suradote vienas kitą?

– Su Eligijumi susipažinome 2016 metais Kinijoje. Tais metais Tiranoje aš laimėjau Kinijos ambasados organizuotą konkursą. Man buvo suteikta galimybė atstovauti savo šaliai tarptautinėje konferencijoje Kinijoje. Ten ir susitikome.

– Kokia buvo Tavo reakcija, kai sužinojai, jog Eligijus iš Lietuvos?

– Aš žinojau, kad tai maža valstybė, kurios žmonės, kaip ir Albanijoje, liejo kraują už savo laisvę. Kai pradėjome bendrauti, aš perskaičiau daug knygų apie Lietuvą ir kitas Baltijos šalis, daug ką man papasakojo Eligijus. Aš žinau apie Vytautą Didįjį (Eligijaus tėčio vardas taip pat Vytautas), žinau Bernardą Brazdžionį (Eligijus man yra išvertęs kelis jo eilėraščius). Man patinka jūsų tradicijos.

– Mane gerokai pamalonino ir nustebino tas dėmesys, kurį mano žmona parodė mūsų šalies praeičiai ir tradicijoms. Man labai patinka, kad žmogus, kuris yra iš labai tolimo krašto, taip domisi mūsų tauta. Vakar mes buvome Rumšiškėse. Ten dar kartą ji išvydo lietuviškus tautinius rūbus. Jie Ajkunai labai patinka ir artimiausiu metu mes planuojame juos įsigyti, – žmoną papildė Eligijus.

– O kiek, Eligijau, Tu pažįsti Albaniją?

– Kai pirmą kartą keliavau į Albaniją, turėjau žiniasklaidos suformuotą išankstinę nuomonę, kad tai šalis, esanti kažkur ten, Europos apačioje. Ten neseniai vyko karas. Ar saugu? Sunku pasakyti. Kad būtų ramiau, ir mamai ne viską papasakojau, kur keliauju… Bet ten nuvykus man atsivėrė akys. Nuostabi Graikiją ir Italiją primenanti (o gal ir gražesnė) gamta. Tai šalis, kuri kvepia patriotiškumu. Atvirų akių šalis, kurios žmonės žino, kad nori, gali ir gyvens geriau. Tai optimizmo kupina šalis, kuri, mano nuomone, turi labai didelių perspektyvų. Prieš 20 metų ten vyko karas su Jugoslavija, bet dabar ramu ir saugu.

Man dar reikia pažinti šią šalį, suprasti jos žmones. Ten dabar yra ir mano šeima, tad dalis manęs jau yra Albanijoje, šalyje, kuriai jaučiu didžiulę simpatiją.

– Eligijau, žinau, kad Ajkunai pasipiršai ypatingoje vietoje…

– Prieš metus, rugpjūčio 19 dieną, kartu su broliu ir Ajkuna plaukiojome kateriu po Kuršių marias. Plaukiant pamatėme Uostadvario švyturį. Ajkuna man pasakė, kad švyturys labai daug ką reiškia jos šeimai. Tai simbolis pro gimtųjų namų langus sklindančios šviesos, kviečiančios sugrįžti po skirtingas šalis likimo vėtrų išblaškytą šeimą… Jų sugrįžimo ženklas. Mačiau, kad kuo mes labiau artėjome link švyturio, tuo labiau graudinosi Ajkuna. Mes išlipome toje saloje, užlipome ant švyturio viršaus ir aš jai pasipiršau. Dabar tai ir mūsų šeimos simbolis…

– Kaip jūsų artimieji reagavo sužinoję, kad savo gyvenimą nusprendėte susaistyti su užsieniečiu?

– Mano šeimai tai buvo staigmena. Nors jie, ko gero, nujautė, jog aš ne tokia, kaip vyresnioji, už albano jau ištekėjusi sesuo. Mano senelių gyslomis teka ne tik albanų, bet ir italų, graikų kraujas. Mūsų šeima plataus akiračio, tad šoko tikrai nebuvo, – prisimena Ajkuna.

– Mano mama žinojo, kad artimiausius keletą metų gyvensiu užsienyje ir jos nenustebino ta naujiena. Pirmas jos klausimas – kaip ji susikalbės? Tačiau viskas savaime išsisprendė – jos puikiai bendrauja ir be mano pagalbos. O ten, kur gyvename mes, nėra jokio skirtumo. Būdami kartu, net nejaučiame, kad kalbamės ne gimtąja kalba, – tikina Eligijus.

– Ajkuna, ar iš tiesų lietuvių kalba – sudėtingiausia pasaulyje?

– Aš imli kalboms. Bendrauju itališkai, prancūziškai, ispaniškai, portugališkai ir rusiškai. Dabar mokausi lietuvių kalbos. Nemažai suprantu, tik pasakyti dar negaliu. Lietuvių kalba turi savitą tartį, labai gražų skambesį, tikiu, kad su tokiu mokytoju kaip Eligijus man viskas pavyks.

– Lietuvoje Tu jau trečią kartą…

– Jaučiuosi čia kaip namie. Vietos žmonės iš dalies kitokie, bet kartu ir labai panašūs. Malonūs, šilti, atviros sielos. Puiku, kad daug mokančių angliškai. Štai ir Joniškėlyje, kai ant scenos stovintis Lietuvos Prezidentas sakė kalbą, aplink esantys žmonės gal ir ne tobulai, bet niekieno neprašomi man išvertė, ką jis kalbėjo. Tai parodo, kokie yra lietuviai, koks jų identitetas. Todėl būdama čia jaučiuosi kaip Albanijoje…

– Tau net pavyko pasidaryti asmenukę su prezidentu Gitanu Nausėda.

– Aš stovėjau šalia scenos ir pagalvojau, kodėl nepabandžius įsiamžinti su prezidentu, kuriam jaučiu didžiulę pagarbą. Priėjau prie asmens sargybinių, pasakiau, jog esu iš Albanijos ir paprašiau leidimo nusifotografuoti. Jie mane nuvedė ir pristatė prezidentui. Šis paklausė, iš kur aš. Išgirdęs Albanijos vardą jis pasakė: „O! Jūs greitai būsite Europos Sąjungos nariais. Laukiame mūsų europietiškoje šeimoje.“ Tai buvo trumpa, bet labai šilta akimirka.

– Tu dalyvavai ir rekordinės trispalvės nešime…

– Ir tai buvo nepakartojamas jausmas! Man buvo didžiulė garbė kartu su tūkstančiais žmonių nešti Lietuvos vėliavą. Eligijus man papasakojo istoriją, kodėl ir kur nešama vėliava. Aš jaučiau didžiulę pagarbą žmonėms, kovojusiems už Lietuvos laisvę, pagarbą Lietuvos kariuomenei… Tai be galo svarbu man, gimusiai panašioje šalyje, kurios žmonės taip pat liejo kraują už savo laisvę. Kitoje vėliavos pusėje mačiau seną žmogų su lazdele, kuris visą kelią nešė vėliavą su mumis. Žiūrint į jį man ašaros riedėjo skruostais. Tokių akimirkų nesuvaidinsi, nenupirksi… Lietuva maža šalis, bet labai didele širdimi. Nešdama vėliavą jaučiausi tikra lietuvė…

– O dabar papasakok apie tą garsųjį susitikimą su Ieva Zasimauskaite.

– Aš – Eurovizijos fanė, Albanijoje šis konkursas labai populiarus. Aš ir amžinai užsiėmusiam Eligijui parodžiau, kad 2018 m. Lietuvai atstovauja Ieva Zasimauskaitė. Abu įsimylėjome jos dainą, kuri yra apie mums labai svarbias vertybes – meilę, šeimą, ištikimybę. Mane sužavėjo ir pati Ieva – šilta, nuoširdi, nuolat besišypsanti. Balsavau už ją, o vėliau nusprendžiau geriau pažinti šią atlikėją. Sekiau jos kūrybą, klausiausi dainų. Joniškėlyje viskas buvo labai netikėta. Aš tik pasakiau, kad esu Ievos gerbėja, bet visiškai nesitikėjau, kad turėsiu galimybę su ja susitikti. Kai išvydau artėjančią Ievą, mano viduje viskas „išsijungė“. Negalėjau kalbėti ir mes tiesiog apsikabinome. Tai buvo labai šiltas ir nuoširdus susitikimas. Ji man kalbėjo apie tai, koks mažas pasaulis ir kaip vienas renginys gali suvesti žmones iš skirtingų kraštų. Ir nors esame skirtingi, muzika ir meilės kalba yra universali ir visiems suprantama.

– Kaip įsivaizduojate save po 50 metų?

– Pensijoje… (kvatoja abu) Manau, visą gyvenimą investavę į save, senatvėje būsime nusipelnę kruizo ar poilsio Bora Bora saloje… O jei rimtai – mėgausimės šeima, vaikais ir vienas kitu mažame namelyje ežero ar jūros pakrantėje. Liūdna matyti žmones, kurie išėję į užtarnautą poilsį ima laukti… mirties. Keliauti, dainuoti, šokti, dalyvauti „Bočių“ draugijos veikloje… Net būdami garbaus amžiaus mes rinksimės gyvenimą!