Apie paprastą mergaitišką šventumą iš smetoninio Kauno

Šiandien Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos rubrikoje „Apie literatūrą – gyvenimiškai“ Vinco Kudirkos muziejaus vedėja Vida Endriukaitytė mums pasakoja apie paprastą mergaitišką šventumą iš smetoninio Kauno Elenos Spirgevičiūtės knygoje „Kai žemė dangų bučiavo“ (Vilnius: Artuma, 2021.)

Pokaryje rašyta Lietuvos egzilio literatūra kupina nostalgiškų smetoninės Lietuvos vaizdinių, pavyzdžiui, Birutės Pukelevičiūtės autobiografinis romanas Aštuoni lapai (1956). Nepriklausomybės pradžioje atsinaujinęs žvilgsnis į tarpukarį, iš dalies tęsiantis egzilio autorių pasakojimus apie praėjusią  epochą, nenutrūksta ir šiandien. Jis įgauna paties įvairiausio turinio, žanro ar stiliaus pavidalus. Vienas iš variantų – nostalgiški šiandieninių senelių, o dažniau jau prosenelių atsiminimai apie geresnius laikus, tokius gerus, kaip niekada. Ne tiek su nostalgija, kiek su tiriamojo žvilgsnio ar ironijos perspektyvomis, atrandant mažiau žinomų faktų ir reiškinių, romanai apie tarpukarį ir iš tarpukario rašomi ir šiandien (Sandros Bernotaitės Chimeros akys (2021), Inos Pukelytės Panelė iš Laisvės alėjos (2020)), leidžiamos istorinės atminties studijos, kad ir įsimintinoji – Norberto Černiausko 1940. Paskutinė Lietuvos vasara. Šiandien minimos ir apvalios istorinio, kultūrinio, politinio, religinio tarpukario Lietuvos palikimo datos. Šimtas metų Šaulių sąjungai, Lietuvos universitetui, įvairioms draugijoms, mokykloms, pašto ženklams, parapijoms, moterų balsavimo teisei ir kitiems svarbiems įvykiams bei reiškiniams. Kaune klesti „Art Deco“ muziejus, kuris yra tarpukario kauniečio buto rekonstrukcija…

Vienas iš smetoninės Lietuvos veidų yra ir seserų kazimieriečių išugdytos jaunos gimnazistės Elenos Spirgevičiūtės pasaulis. Apie gyvenimą Kaune prieš ir per karą pasakojantis jos dienoraštis pasirodė leidėjų („Artumos“ leidykla) pasirinktu pavadinimu – Kai žemė dangų bučiavo (2021). Kaip dažniausiai nutinka, biografinės literatūros leidybą, apskritai susidomėjimą publikuotais tekstais nulėmė pati autorės asmenybė. Jau pradžioje norisi pastebėti, kad E. Spirgevičiūtės dienoraštis yra ir vienas svarbiausių įrodymų jos beatifikacijos byloje. Merginos mirtis yra tikėjimo ir apsisprendimo už Kristų liudijimas. Tačiau šis tekstas gali būti įdomus ir platesniam skaitytojų ratui, leidžia dar geriau pažinti tarpukario epochą, jos žmones.

E. Spirgevičiūtės dienoraščio suradimo istorija prilygsta detektyvui, kuriame svarbus tiek jos kapas, tiek ir KGB archyvų medžiaga. Dėl to, kad apskritai turime galimybę pažinti šią asmenybę, didžiausias nuopelnas tenka aktyviam antisovietiniam veikėjui, kunigui Pranui Račiūnui, kuris apie 1948–1949 metus, lankydamasis senosiose Kauno kapinėse, prie E. Spirgevičiūtės kapo susipažino su Elenos mama ir sužinojo apie dienoraščio egzistavimą. Tada visokiais būdais stengėsi, kad šio teksto mintys pasiektų kuo didesnį ratą tikinčiųjų. Sovietmečiu pogrindyje perrašinėjami sąsiuviniai tarp tikinčiųjų buvo platinami slapta. Dėl skubos, slaptumo ir skirtingos perrašinėtojų autorystės daugiausia buvo fiksuojama dvasinės E. Spirgevičiūtės mintys, praleidžiant tuo metu, regis, nesvarbios kasdienybės elementus.

Tačiau dienoraštis išliko ir išsamesniu pavidalu, ir šiandien Kauno arkivyskupijos iniciatyva vyskupo Algirdo Jurevičiaus parengtas ir suredaguotas dienoraštis pasirodė, kiek įmanoma, autentiškas, artimas originalui. Dienoraštį palydi išsamūs vyskupo Algirdo Jurevičiaus straipsniai ir dabartinio Kauno arkivyskupo Kęstučio Kėvalo įvadas. Turint galvoje anksčiau minėtas beatifikacijos aplinkybes, į bendrą knygos parengimą norisi pažvelgti kiek atidžiau. Iš įvado ir sužinome, kad 2000 m. Kauno arkivyskupijoje pradėta Dievo tarnaitės E. Spirgevičiūtės (1924–1944) beatifikacijos byla, kurios pagrindas buvo tragiški karo metų įvykiai. 1944 m. sausio 3 d. Kaune keturi vyrai įsiveržė į Spirgevičių namus Tvirtovės alėjoje, girtuokliavo, grasino, išprievartavo E. Spirgelevičienę, nušovė pagalbos šauktis bėgusią giminaitę Stasę Žukaitę ir grasindami ginklu priekabiavo, gąsdino, o vėliau nušovė devyniolikmetę E. Spirgevičiūtę, kuri nesutiko lytiškai santykiauti su užpuolikais. Tokie faktai skamba lyg iš kriminalinės kronikos ir dar stipriau, turint galvoje šiandienę karo Ukrainoje situaciją. Svarbiausias būdas kalbėti apie nusikaltimą pirmiausia yra pavadinti jį nusikaltimu, ir ši istorija galėtų būti pretekstu apskritai naujai pažvelgti į seksualinius karo meto nusikaltimus, kuriuos sovietų ir nacių okupacijos metais įvykdė rusai, vokiečiai ir lietuviai. Juo labiau, kad apie tai užsimena pati Elena: „Po 8 val. bijau viena vaikščioti, nes vokiečiai gaudo merginas ir tempia kažkur. Nors ir labai kur einu, bet eiti į kiną reikės su tėveliu ar mama. Mama irgi bijo vaikščioti“ (sk. 532). Susidūrimą su panašia grėsme liudija ir minėtas B. Pukelevičiūtės romanas, „vilko vaikų“ liudijimai… Tačiau ne veltui dienoraštis Moteris Berlyne (liet. k. – 2009) ilgą laiką buvo anonimiškas. Lietuvių tremtinių ir politinių kalinių atsiminimuose gausu detalių apie fizinius kankinimus, šaltį, badą, panieką, bet beveik niekur neužsimenama apie seksualinį smurtą. Grįžtant prie E. Spirgevičiūtės, jos dienoraščio įvade vartojamos sąvokos „išniekino“ „gynė skaistybę“ ir kt. Taigi akcentai yra kiek kiti ir, matyt, dar laukia platesnio vertinimo.

Skaitant dienoraščio straipsnius, Kauno arkivyskupo kreipimąsi į skaitytoją ir peržvelgus redakcinę kolegiją, krinta į akis beveik išskirtinai vyriškas E. Spirgevičiūtės gyvenimo tyrėjų ansamblis, kuris galbūt turėjo įtakos dar vienam dalykui, kurio galima pasigesti. Kartais atrodo, kad žvilgsnis į dienoraščio autorę prasilenkia su moterišku paauglės pasauliu, jos rašymu. Dar vienas ekskursas į šalį. Jeffrey Eugenides romane Jaunosios savižudės (liet. k. – 2018) psichiatras, kreipdamasis į trylikametę pacientę, teigia, kad ji negali turėti problemų, nes nežino, koks blogas gali būti pasaulis. Į tai mergaitė atsakė: „Akivaizdu, kad nesate buvęs trylikamete mergaite.“ Dienoraščio rengėjų pasirinkimas matyti tik Dievo tarnaitės biografijos faktus, kurie pabrėžia jos kilnų būdą ir kelią į šventumą (religinės praktikos, empatiškas požiūris į žydus…) – tai tik dalis to, kas yra merginos asmenybė.

Kad neliktų tik didaktinis nusaldinto skaisčios mergelės motyvo, asmenybės paveikslui svarbu viskas. E. Spirgevičiūtės dienoraščio vertingumas – prieš mus atsikleidžiantis dvasinis jaunos tarpukario mergaitės pasaulis, o dvasinei brandai reikalinga ir pilka kasdienybė: „Šiandien šešios pamokos. Manęs nešaukė. Po pietų ruošiau pamokas. Paskui adžiau kojines“ (sk. 197). Jo autorės amžiui įprastas naivumas neatsiejamas nuo atvirumo sau ir gyvenimui, nuo bandymo formuoti save kaip asmenybę: „Gyvenimas – tikrovė. Aš pradedu po truputį jį pažinti. Susidariau savo pažiūras, formuojasi mano charakteris, be to esu nepalyginamai drąsesnė ir taktiškesnė“ (sk. 679).  Dienoraščio grožis – kasdienė tiesa apie save: ieškojimai, klaidos, pasiryžimai, siekis būti geresne, kad ir naiviai išreiškiamas gėrio siekimas…

Gyvenimas bėga greit, lyg bangos jūroje. Ką jis man atneš – prakeikimą ar garbę, įspėti negaliu. Kovosiu, kiek turėsiu jėgų, kad nė vienas gestas ar žvilgsnis, kurį aš pildysiu, nebūtų paremtas egoistišku meilinimusi ir aistrų nevaldymu!!! O, jei tai bus, laiminga būsiu (sk. 529).

Panašumo galima rasti ir su B. Pūkelevičiūtės romano veikėjos pasauliu: „Einant tryliktus metus, iš visko ima juokas. Kad staiga atsisegė kojinė, kad kapelionas garsiai išsišnypštė nosį, kad seselė Benedikta turi mažus ūselius…Ima juokas, kad panelė Vilkutaitytė, mūsų gimnastikos mokytoja, greitai ištekės“ (B. Pukelevičiūtė, Aštuoni lapai, Vilnius: Vaga, 1992, p. 139). Beje, abiejų tekstų autorės mokėsi toje pačioje kazimieriečių auklėjimo turėjusioje Saulės gimnazijoje. E. Spirgevičiūtės kelias į šventumą veda per tai, kas išties žmogiška ir moteriška:

Tai labai nepaneliška ir mane, į tokį stulpą, niekas neįsimylėtų, neturiu nei lašelio koketerijos… Ach gana jau, esu netikėlė, netikėlė, netikėlė!!! Krūtinę, kažkaip spaudžia, skauda, sunku ir liūdna, nes niekas man negali palengvinti kančių. […] Labai aptingau mokytis. Neišmokau pamokų. Vakar susirinkimui parašiau „Vienažindžio kritiką“. Net pati jo neskaičiau. Dabar labai neturiu noro tingiu, noriu miegoti (sk. 518, 520).

Visą dienoraštį turbūt geriausiai leidžia suprasti viršelyje palikta mintis: „Viešpatie, laimink mano likimą, neleisk man žūti tarp nuodėmių, padėk man žengti šio gyvenimo keliu ir pasiekti amžinąją laimę. Aš žinau, Dieve, kad man padėsi, nes tu myli mane tokią kokia aš esu!“ (sk. 423) Elena Spirgevičiūtė – lietuviškoji Marija Goreti, kurios istorija, tai ne tik ikoninis, sustingęs šventumas, bet ir gyvenimas, kuris kelia klausimus. Tai asmeninis vertybių ir pasirinkimo liudijimas.

Vida Endriukaitytė