Apie nostalgiją

Nežinau paslaptingesnio žodžio už žodį „nostalgija“. Ilgokas žodis, jau savaime liūdnokas. Kol jį ištari, apninka ilgesys, liūdesys ir visi kiti niūroki jausmai. Žodynuose jis apibrėžtas paprastai – praeities ilgesys, bet daug kur šis žodis kiek paslaptingiau ir kilniau apibūdinamas – ilgesingas idealizuotas praeities prisiminimas.

Graikiškai „nostos“ – grįžti, o antroji žodžio pusė ir pabrėžia tą ilgesį. Nostalgija XIX amžiuje buvo traktuojama kaip liga: niūrastis, verkšlenimai, širdies ritmo sutrikimai. Šiandien, sakoma, nostalgija sukelia teigiamus jausmus, tačiau to slogučio likę. Jautiesi prastai, o gyventi norisi. Bet nesutikčiau su tais, kurie sako, kad nostalgija verčia kabintis kilpą ant kaklo. Bent man žodis „nostalgija“ primena vaišes, pobūvį, kai dar ne viskas suvalgyta ir išgerta, bet svečiai jau skirstosi namo.

Jei nostalgija būtų raidės pavadinimas, ji rastųsi viduryje tarp alfos ir omegos. Sakyčiau, tai – epsilon. Nors, anot Jurgio Kunčino, kuris vieną savo tekstą skyrė raidei epsilon, ji arčiau omegos, o ne alfos. Jei reiktų „nostalgiją“ lyginti su ženklu, sakyčiau, jog šis žodis tapatus ženklui „begalybė“: irgi ilgokas, kur sujungtos dvi ištįsusios „o“ raidės, du ovalai.

Gi gražiausias tekstas, kurį norėčiau pacituoti, rašant apie nostalgiją, tai žodžiai iš Julijaus Slovackio „Laiškų motinai“: „Norėčiau kada nors, saulei leidžiantis, nuvažiuoti su Tavim, mieloji mano, prie to namo, to geltono, medinio; to, prie kurio auga šermukšnis karoliais papuoštomis šakomis; nors ten jau nieko iš tų laikų neliko.“

Manyčiau, gana svarbu, ar nostalgiją kelia vietos, ar daiktai. Šiomis dienomis, stovint prie artimųjų kapų, nostalgija dar tvirčiau mus apglėbia. Nelengva išmokti mirti, nelengva susitaikyti, jai atėjus, ir nelengva paversti ją meilės dovana, kaip siūlo beveik visos religijos. Prieš mirtį niekas nesako: „Dėkoju, Viešpatie, kad mane sukūrei.“ Mirtis mums asocijuojasi su pabaiga, tik kyla vienas vienintelis klausimas, į kurį žmonės vis dar neranda atsakymo, – kieno pabaiga? Kas iš tikrųjų numiršta? Ar tie, kurių nebėra tarp gyvųjų, ar tie, kurie pasiliko žemėje. Kas nustatė, kad žemė – tai gyvenimas? Girdėjau, kad mirusiojo vėlė dar keturiasdešimt dienų būna tarp ano ir šio pasaulio. Ji jaučia gyvenimą žemėje, aplinkinį pasaulį, bet negali jo paveikti. Sako, jog veidrodžius uždengia todėl, kad mirusysis, pažvelgęs į veidrodį ir išvydęs savo kūną, nepajustų paniško siaubo.

Neseniai netekau labai artimo žmogaus. Keista, kad artimesnis jis tapo tada, kai jo nebeliko. Tiesa, prieš mirtį tik ypač taurios sielos žmogus, kaip kažkuris senovės filosofas, gali ištarti: „Už ką labiausiai dėkoju, tai yra žmonės, kuriuos sutikau.“

Bent mane ypač liūdina hierarchija kapinėse. Kad ir mūsų sostinėje, Antakalnyje. Kompartijos pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus palaidotas garbingiausioje vietoje, jam pastatytas didžiausias paminklas. Arčiausiai jo – pagal eilę kas kiek palypėję nomenklatūros laipteliais, atitinkamo aukščio ir paminklai, aukštesnio už Sniečkaus, aišku, negalėjo būti. Žemiau – eiliniai partijos funkcionieriai. Atrodė, kad žvelgi į amžinybėn susirinkusį kompartijos plenumą. Šio monumentalaus panteono papėdėje buvo ir kuklus menininkų kalnelis. Sovietinė sistema visiems nurodė savo vietą.

Šiandien buvusi griežta tvarka senosiose valdžios vyrų kapinėse kiek pakitusi (vienur kitur atsirado kryžiai), bet itin nepasikeitusi. Tiesa, amžinojo poilsio šalia savo vyrų jau leista atgulti ir jų žmonoms, kai kas net sugeba „įtalpinti“ artimus giminaičius.

Knygos apie mirtį nėra malonus skaitalas, bet pabandžiau vieną kitą atsiversti. Pirmiausiai randu Levo Tolstojaus apysaką „Ivano Iljičiaus mirtis“. Kažkaip su didžiuoju klasiku šiandien mažai susiduriame, nes „Karą ir taiką“ retas bando „įveikti“, gal tik „Aną Kareniną“ yra atsiverčiančiųjų. „Ivano Iljičiaus mirtis“ – vieno gyvenimo ir mirties istorija: teismo valdininkas Ivanas Iljičius Golovinas gyvena padorų ir patogų gyvenimą, kol vieną dieną, savo naujajame bute kabindamas puošnias užuolaidas, slysteli nuo kopėtėlių ir krisdamas dunksteli šoną. „Mat mirė, o aš štai ne“, – pagalvojo ir pajuto kiekvienas.

100 puslapių rusų klasiko apysaka greitai perskaitoma, o štai prie literatūrinės Nobelio premijos laureato Jose‘o Saramago romano „Kai mirtis nusišalina“ tenka ilgėliau apsistoti. Romanas, prasidedantis sakiniu „Kitą dieną niekas nemirė“, kelia esminį filosofinį klausimą – kas būtų, jei vieną gražią dieną nebeliktų mirties? Taip ir nutiko knygoje aprašytoje šalyje – pasipiktinusi žmonių nedėkingumu, pirmąją naujųjų metų dieną mirtis paskelbė neterminuotą streiką ir nuo to laiko niekas nebemirė!

Toks staigus pokytis pasėjo siaubą ir sumaištį tarp politikų, religinių lyderių, laidotuvių biurų savininkų ir gydytojų, bet žmonės linksminosi ir šoko gatvėse: jie juk pasiekė išsvajotą žmonijos tikslą – amžinąjį gyvenimą. Deja, netrukus iškilo milžiniškų demografinių ir finansinių problemų: daugybė žmonių neteko darbo, ligoninės persipildė nepagydomais ligoniais, o pats gyvenimas ėmė nebetekti prasmės. Tada mirtis prisėdo ant kėdės savo vėsiame kambaryje, nužvelgė į sieną atremtą dalgį ir susimąstė – gal šis eksperimentas vis dėlto buvo klaida?

Kiek daugiau nei prieš dešimtmetį, eidama 78 metus, savo namuose Finikso priemiestyje mirė šveicarų kilmės psichologė Elisabeth Kubler-Ross, pelniusi tarptautinį pripažinimą už mirties ir mirštančiųjų studijas.

E. Kubler-Ross 1969 metais parašė garsiąją knygą „Apie mirtį ir mirimą“ („On Death and Dying“), o per penkis dešimtmečius trukusią karjerą psichologė apie mirtinas ligas ir mirtį išleido daugiau negu 20 knygų ir dalyvavo gausybėje paskaitų ir seminarų. Būtent ji nusakė penkis reakcijos į mirtį etapus: neigimą, pyktį, derėjimąsi, depresiją ir susitaikymą, kurie dabar žinomi daugeliui žmonių. 1997 metais duodama interviu naujienų agentūrai „Reuters“, ji pasakojo apie savo požiūrį į gyvenimą ir santykius su kitais žmonėmis. „Visada dariau tai, ką maniau esant teisinga, o ne tai, ko iš manęs tikėdavosi kiti. Niekada nepaisydavau kitų žmonių nuomonės“, – teigė ji. Paklausta, ar ko nors gailisi, E. Kubler-Ross atsakė: „Gailiuosi, kad negroju jokiu instrumentu. Norėčiau groti ir dainuoti. (Kai numirsiu), šoksiu visose galaktikose... Grosiu, šoksiu ir dainuosiu.“

Nors porinimai apie mirtį ir išėjusiuosius nėra tikros nostalgijos tekstai. Nostalgija tai dar ne mirtis, o kaip tik jausena, kad dar ne viskas nuveikta. Be to, tai nepagrįstas įsivaizdavimas, kad anksčiau viskas buvo geriau. Nostalgija turi tik vieną bėdą. Ji kartais tampa kančia. Nostalgijos apgaubti žmonės – tai tarsi „Ryanair“ ir „Wizz Air“ keleiviai, kuriuos, net nežinau, iš ko, bet atskirsi.

Kad anksčiau buvo geriau, lietuvį priveda ir prie fantazijų, kad „prie ruso buvo geriau“, tai yra Stokholmo sindromo. Tai sindromas, kai bijome ateities ir esame įsitikinę, kad anksčiau buvo geriau. Pavadinimas atsirado 1973 metais, kai po vieno nepavykusio Švedijos sostinės banko apiplėšimo šešias dienas įkaitais išbuvę žmonės teisme ėmė aiškinti, jog nelaisvėje jiems nebuvę blogai, ir gynė užpuolikus.

Jei reiktų pasakyti nostalgiškiausią metų laiką, manau, visi išskirtų rudenį. O tame metų laikotarpyje nostalgiškiausiu mėnesiu pavadinčiau spalį. Gal vien todėl, kad tai vidurinysis rudens mėnuo. Ką pastebėjau šių metų spalį?

TV laidoje „Yra, kaip yra“ buvo kalbama apie Naująją Akmenę. Sako, miestas pasikeitęs, jau malonu ten gyventi, o kainos nedidelės (pavyzdžiui, prabangiai įrengtas trijų kambarių butas kainuoja 17 tūkst. Eur, o neremontuotas – žymiai mažiau), vaikams darželyje vietos visada atsiras, jokių automobilių pastatymo gatvėje mokesčių, nors automobilis tame mieste beveik ir nereikalingas, nes visur pėstute gali nukakti. Tiesa, laidos metu girdėjosi įvairiausių nuomonių. Vyko ginčas, kurio esmė – ar geriau gyventi didmiestyje, ar mažame miestelyje? Maži miesteliai laimėjo.

Ypač daug TV ekranuose išvystame kulinarinių laidų. Apie gana pikantiškus patiekalus, o jei kalbama apie cepelinus ir šaltibarščius, tai tik kontekste, ar tai lietuviški valgiai. Man gi atrodo, kad pats lietuviškiausias valgis – agurkai su medumi.

Apie knygas šiame tekste jau užsiminiau. O koks kino filmas, matytas spalį, labiausiai nostalgiškas? Tokiu pavadinčiau režisieriaus Luciano Viskončio kino juostą „Šeimyninis portretas interjere“, matytą XXI kanalu.

Garbingo amžiaus profesorius gyvena prabangiame name, pilname paveikslų, kuriame kasdien skamba Mocarto muzika. Jam patarnauja ekonomė, kartais aplanko jo draugas advokatas. Ir štai į jo privačią, ramią oazę įsiveržia konfliktiška šeima, apsigyvenusi viršutiniame aukšte. Toji šeima tai markizė Bianca Brumonti, jos duktė ir sūnus bei dar jos meilužis Konradas. Markizės turtuolis vyras nekenčia to meilužio ir liepia žmonai rinktis tinkamesnį palydovą arba grasina skyrybomis ir globos nutraukimu. Markizė pasirenka skyrybas, bet Konradas, jau pavargęs ir nuo jos, ir nuo gyvenimo, nusižudo.

Profesorius, pradžioje irgi nekentęs Konrado, nes, rekonstruodamas vonią, šis vos neaplieja paveikslų, ilgainiui su juo susidraugauja. Konrado netikėti poelgiai, cinizmas pavergia profesorių. O dar tas tobulas Konrado kūnas, kurį profesorius stebi, kai šis maudosi duše. Kino kritikai mąsto, kad profesorius tai pats Luciano Viskontis ir filmas biografinis. Greičiausiai taip ir yra, nes pernelyg jau daug filme nostalgijos, o ji gali atsirasti, tik kalbant apie save.

Kai ką nostalgiškai nuteikia TV kelionių laidos – „ir aš ten buvau“. Taip būna ir man, tad, kada noriu prisiminti Briugę, žiūriu kino filmą „Reikalai Briugėje“, kai noriu prisiminti Edinburgą – „Traukinių žymėjimą“. O labiausiai nostalgiškas iš visų kino filmų man tai S. Kubriko „Švytėjimas“ su Džeku Nikolsonu, pagal S. Kingo romaną. Veiksmas vyksta kalnų viešbutyje „Overlook“ („Panorama“). Jis yra aukštai kalnuose, žiemą neprivažiuojamas, be to, jame vaidenasi. Torensų šeima savo noru užsidaro viešbutyje žiemai, mat šeimos galva Džekas čia gavo prižiūrėtojo darbą. Viešbutyje vyksta keisti dalykai, dabartis pinasi su praeitimi, su mistika. Štai viešbučio restorane groja muzika, aplink vaikšto žmonės. Kažkada taip yra buvę. Gyvenimas po gyvenimo.

„Pabaiga – liūdnas akordas? Pradžia, net liūdna, – geriau už džiaugsmingiausią pabaigą? Kartais pradžia gali būti pabaiga, o pabaiga – tiktai pradžia“, – taip baigiasi Icchoko Mero romanas „Lygiosios trunka akimirką“. Gi, baigiant šį tekstą, maga pamąstyti, jog bent aš norėčiau, kad nostalgija taptų geros energijos resursais, o nenorėčiau, kad kažkada buvęs noras minkyti molį liktų pomėgiu rinkti gražius molinukus.