Apie neskubėjimą

Praėjusį savaitgalį pagaliau buvo paskutinis laikrodžių pasukimas. Tiesa, dar vienas bus pavasarį, tačiau tuomet tik atstatysime laiką, kuris liks mums visiems laikams.

Trumpėjant dienoms, kai šviesus paros periodas darosi vis siauresnis ir dominuoja tamsa, pagalvojau, jog mes visur ir visada pernelyg skubame. Neskubėjimas – štai kas labiausiai reikalinga šiuolaikiniame greito tempo pasaulyje. Skubi gatve ir net nepastebi pastatų architektūros, išleki už miesto, o nepasidžiaugi laukų, miškų grožiu. Net valgant nieko nejauti. Neskanauji.

Vis prisimenu šviesios atminties dailininko Kazimiero Jonyno kartą man pasakotą istoriją, kaip jis tarpukaryje ėjęs Kauno Laisvės alėja ir pamatęs afišą, kad tą vakarą Kauno operoje dainuos Fiodoras Šaliapinas. Dar kelios minutės iki spektaklio buvo likusios, dailininkas strimgalviais nulėkė į teatrą, sėkmingai gavo atliekamą bilietą ir, prieš pat pakylant uždangai, jau sėdėjo salėje. Fiodoras Šaliapinas jam nepalikęs jokio įspūdžio. Ir tuomet jis ėmęsis svarstyti, kodėl šitaip. Juk tai pasaulio pripažintas dainininkas. Po ilgų apmąstymų, sako, supratęs, kur priežastys. Spektakliui jis nebuvo pasiruošęs. Įtaigiai apie tai šiek tiek vėliau aiškino ir Juozas Miltinis. Vakaro spektakliui reikia pradėti ruoštis jau tos dienos rytą ar net išvakarėse. Atėjimas į teatrą turi virsti švente. Ateini nevėluodamas, kad nereikėtų skubėti ir būtų galima pasiruošti žiūrėti spektaklį.

Visiškai tam pritariu. Kai atbėgi į teatrą vėluodamas, suplukęs krenti į kėdę, mintys nepersijungia į tai, kas vyksta scenoje. Ypač į operą mėgstu ateiti bent prieš pusvalandį, bare išgerti taurelę brendžio ar taurę šampano, t. y. pasiruošti akių ir klausos puotai. Juk kaip kitaip klausytis: „Pakelkim taurę linksmybių!“

Greitas maistas

Mano galva, vienas iš blogiausių pastarųjų dešimtmečių papročių – greito maisto restoranų įsitvirtinimas. Regis, žmonės tokius restoranus pamilo. Ir kas iš to – nebepatiriamas maisto skonis ir malonumas, užuot pasimėgavus maistu. Juk storėjama ir dėl to, kad maistas gerai nesukramtomas, į pilvą tarsi į maišą viskas ūmai sukišama. O teisingai maisto gurmanai sako – kad naujo patiekalo atradimas atneša žmonijai daugiau džiaugsmo nei atradimas naujos žvaigždės. Tiesa, šiandien ne vienas tvirtins, kad šiuo metu didžiausia problema – apskritai turėti pinigų maisto produktams, o išrankumui – ne laikas. Prieštarausiu – galima kukliai, bet vis tiek išrankiai.

Sovietmečiu viskas buvo paprasčiau. Štai Šiauliuose keletas restoranų ar kavinių: „Baltija“, „Jaunystė“, „Gulbė“, „Žemaitis“, „Inga“, kaip ir kiekviename mieste – restoranas geležinkelio stotyje, vėliau pietinėje miesto dalyje atsirado „Milda“, atsidarė naktinis baras „Geluva“, pastačius viešbutį, restoranas miesto pavadinimu jame... Gal ką praleidau. Bet pakako rankų pirštų visoms šioms įstaigoms suskaičiuoti. Pakyli plačiais laiptais į „Baltijos“ restorano salę, dainininkas traukia dainą apie snaudžiantį seną malūną prie kelio, meniu aiškus, nes visur beveik vienodas, kainos – taip pat. Vienodas garnyras. Restorano darbuotojų pagaminta rausva ar gelsva gaiva su stiklinio ąsočio paviršiuje plaukiojančiais keliais citrinos griežinėliais. Kai, patiekiant antrąjį patiekalą, prie garnyro ėmė pridėti dvi juodas alyvuoges, beveik niekas jų neliesdavo.

Be restoranų ar kavinių, buvo dar tokios sardelinės – stovėdamas galėjai suvalgyti sardelių. Dar buvo liaudies vadinamos girdyklos su pigiu alumi. Pamenu vieną tokią Vilniaus ir Ežero gatvių sankryžoje ir padavėją, kuris, nešdamas alų, apvirto ir apvirtęs užmigo.

Šiandien bent man labiausiai patinka kavinės, kurių visi lankytojai – seni geri pažįstami. Tokias užeigėles sutveria gandai ir iš lūpų į lūpas perduodamas ten vyraujantis folkloras. Užsienyje tokių vietelių daug. Atsiranda jų ir mūsų miestuose, taip pat ir Šiauliuose. Barmenas žino, ką tu valgysi, ką gersi, pašalinis čia įsuka nelengvai, iš gatvės patenka toli gražu ne kiekvienas. Tokia buvo „Kišenė“. Seniai ten bebuvau, todėl nežinau, ar joje išlikusi senoji aura. Lvove, kur dažnai su ekskursijomis važinėju, tokia yra „Girta vyšnia“. Lapkričio 8 d. paskutinį kartą šiais metais dar ten vyksime. Skelbiama, kad tai ekskursija į bohemišką Lvovą. Tai tiesa, tačiau drauge – tai ekskursija ir į gurmanišką Lvovą. Patys gaminsimės štriudelius kaip „Nacionalinės ekspedicijos“ dalyviai.

Niekas gražiau apie maistą nėra rašę kaip Balzakas ir Bodleras. Bodleras dėl šviežio sviesto rytais trenkdavosi į kitą Paryžiaus galą.

Skubantys žmonės svetimėja

Kai trumpos dienos, greitas maistas, tuoj šalia ir niūrios mintys. Pirmoji – vasara jau senokai nutolo, o priešaky laukia žiema. Nelinksmą perspektyvą papildo darganoti orai, šlapdriba ir kiaurai persmelkiantys vėjai. O kiek dar aplink nuotaikos gadintojų, nervų tampytojų. Atrodo, kad aplinkiniai tik tam ir gyvena, kad tau nuotaiką gadintų. Gi kodėl nepagalvojus, kad ruduo nors ir turi trūkumų, tačiau yra nuostabus metų laikas? Krintant pirmajam sniegui, sako, reikia skanauti uogienę – grįžti į pavasarį ir vasarą. Be to, būkime atviri ir pripažinkime, kad ruduo panašus į mus – jeigu mes liūdni, tai ir sakome, jog ruduo liūdnas, o jeigu šypsomės, tai ir ruduo tampa šviesesnis. Skaudu, kai matai, kad mūsų krašte žmonės nemoka būti drauge. Jie skuba. Psichologai sako, jog jeigu žmonės nori būti drauge, reikia paaukoti dalį savo ambicijų.

Vasaros ar žiemos laiku gyvename, bet visad populiariausias pasiteisinimas – „Neturiu laiko“. Visi pasakys, jog mūsų proseneliai turėjo daugiau laiko. Netiesa – mes jo turime lygiai tiek pat, t. y. dvidešimt keturias valandas per parą. O kiek aplink mus laiką taupančių įrengimų, apie kuriuos mūsų proseneliai net nesvajojo. Kiek senelėms reikėjo laiko, rankomis į skalbimo lentas betrinant skalbinius, o mums tereikia tik paspausti skalbiamosios mašinos mygtuką. O maisto ruošimas: visos pjaustymo, tarkavimo, sulčių spaudimo priemonės, viryklės, „greitaeigiai“ puodai, mikrobangės. O restoranai (vėl – greito maisto), išsivysčiusi buitinio aptarnavimo sfera. Kai sakome „Neturime laiko“, ar nesijaučiame laiko vergais? Esame pardavę paskutinę minutę, o reikia tik paaukoti kokiam nors reikalui laiko ir laiko bus, nes tokia jau aukos esmė – grįžti pasidauginus. Gi žmonės, neturintys laiko, paprastai nieko neveikia.

Iš knygų lentynos išsitraukiu net tris knygas, kurios, mano galva, daugiau ar mažiau susijusios su žodžiu „laikas“. Lenkų romanisto Mareko Sobolio „Valandos be laiko“. Tuoj prisimeni garsųjį Holivudo kino filmą „Valandos“, kurio demonstravimu šiandien viena ar kita televizija pradžiugina žiūrovus. Be abejo, prisimenu ir Michaelo Cunninghamo romaną „Tos valandos“, pagal kurį buvo susuktas minimas filmas. Ką ir sakysi, stipriai anas amerikiečių kūrinys lenkų romanistą paveikė. Vėl trys moterys: holokaustą išgyvenusi sena žydė, vėžiu sergančių vaikų slaugytoja lesbietė ir prostitutė. Ak, negali vyrai rašyti apie moteris. Neduota. O jeigu duota, tai labai retam. Bet štai apie laiką vyrai rašyti gali ir tai jiems pavyksta geriau negu moterims.

Oskaro Vaildo „De profundis“ jau trečias lietuviškas leidimas. Nuodėmių istorijos pasakojimas. Mūsų temai išskirtina, kad autorius žaidžia su laiku. Akimirksnis – ir atsuka jį atgal. O šiaip tai knyga apie dviejų vyrų santykius
(XIX–XX amžių sandūros „Kuprotas kalnas“, nors greičiau šis O. Vaildo įkvėptas). Vaildas nebuvo silpnas, tačiau poetėlis Bosie (lordas Alfredas Daglasas) sugeba jį apvynioti aplink pirštą. Edipas atspėjo Sfinkso mįslę ir pabaisa pražuvo, O. Vaildas su savo mįsle tik galinėjasi.

Ir Italo Calvino „Nematomi miestai“. Italas Calvinas ir daug kitų italų žino, kaip sustabdyti laiką, tačiau to niekam neišduoda. Jau ir Leonardas da Vinčis kūrė įvairiausius sraigtasparnius, povandeninius laivus, kad kuo greičiau kažkur nuvykus. Kaip ir O. Vaildo „De profundis“, taip ir šiame romane kalbasi du vyrai. Pasakoja jie apie savo svajonių miestus. Miela, gražu ir laikas neprailgsta.