Apie Musninkų vaistinę

Vilniaus gatvėje prieš Musninkų bažnyčią esančiame name nuo 1948 iki 1986 metų veikė vaistinė. Pats namas pastatytas 1914 metais. Joje net 38 metus vaistininku dirbo Jonas Lubys.

Joje net 38 metus vaistininku dirbo Jonas Lubys. Jo sūnus Kęstutis Lubys prisimena: „Tėvelis dažniausiai stovėdavo už prekystalio. Buvo atskira patalpa, kurioje vaistus gamindavo. Aplinkui, beveik per visą sieną buvo išdėlioti komponentai, „mostys“, kaip gerose senovinėse vaistinėse. Tada nebuvo tokių reklaminių pakuočių su žėrinčiais lipdukais, o buvo tiesiog komponentai su lotyniškais pavadinimais. Tikslas buvo ne gauti kuo daugiau pelno pardavus vaistus, tačiau žmogų išgydyti. Indai buvo keraminiai ir juose kažkokie milteliai. Vaistininkas sutrindavo, sumaišydavo, pagamindavo reikiamą vaistą.

Vaistininkas buvo didelis autoritetas. Dabartinės parduotuvės vietoje buvo ambulatorija. Ten dirbo gydytojas, jam talkino seselė. Būdavo užeina į vaistinę žmogus ir sako: „Vaistininke, man skauda tą ir tą. Duok man vaistų. Tėvelis atsakydavo: „Tai tu eik pirma pas daktarą… Ką išrašys, tą ir duosiu.“ O tas skundžiasi, kad jam tas išrašytas receptas nepadeda, o tas vaistas, kurį man anąkart davei, padėjo. Tėvelis pirmiausia visada siųsdavo pas daktarą.“

Jonas Lubys, buvo žemaitis, o į Musninkus buvo „ištremtas“ iš Plungės. Prieš karą dirbo Plungėje, pas žydą vaistinėje padėjėju. Kaip tikras žemaitis jis daugiau darydavo, negu kalbėdavo. Kaip jauną ir energingą vyrą po karo nusiuntė į provizorių mokyklą. Ją baigęs gavo teisę savarankiškai dirbti ir buvo paskirtas į Telšius. Užsispyrė ir atsisakė į Telšius važiuoti, nes norėjo dirbti savo gimtinėje, Plungėje, ir gyventi kartu su savo šeima. Tada Joną Lubį ir „ištrėmė“ iš Žemaitijos į Musninkus. Tai buvo dar 1944 metais. Čia susirado žmoną, susilaukė vaikų ir visą gyvenimą dirbo štai šioje vaistinėje.

Po karo vaistinė buvo visiems labai reikalinga. Naktį ateidavo vieni klientai, dieną kiti. Juk tik vaistinėje buvo galima nusipirkti binto, jodo, aspirino, spirito ir kt., būtinų po sužeidimų dalykų. Raudonieji ne tik priekaištaudavo, kam vaistus duoda partizanams, tačiau tėvas sėdėjo ir Širvintų KGB rūsyje, ten jį ilgai tardė, tačiau kaip žemaitis buvo užsispyręs ir nieko jam nepadarė. Žmogus buvo reikalingas, todėl jo nemušė, o tik klausinėjo. Su „padvada“ dieną važiuodavo į Vilnių, sandėliuose pasikraudavo, pernakvodavo pas seserį, o kitą dieną grįždavo su vaistais. Ne kartą miške buvo pasitikę „miškiniai“, kuriems reikėdavo daugelio dalykų. Jis neturėjo teisės nei duot, nei parduot, tačiau tekdavo…

Būdavo ir anekdotinių situacijų. Ateina žmogelis į vaistinę. Aš būnu netoliese ir viską girdžiu. Žmogelis sako: „Oi, ponas vaistininke, labai sutraukė koją, duok man ko nors patrinti, gal spirituko.“ Tėvas sako, kad spiritukas limituojamas ir klausia, kas atsitiko. „Pasimaudžiau ir koją sutraukė.“ O tam žmogeliui 86 metai ir, pasirodo, jis vasario mėnesį maudėsi Musėje prie 24 laipsnių šalčio. Ir tada tokių keistų žmonių būdavo. Esmė, kad pas vaistininką visi pasipasakodavo kaip per išpažintį.

„Alga siekdavo 70 rublių, tačiau laikėme karvę, kiaules, triušius, vištas. Todėl užtekdavo ir pieno, ir sviesto, ir mėsos. Tais laikais paprastam valytojui mokėdavo 65 rublius, o vaistininkui 70 rublių. Šeštadienį vaistinė dirbdavo iki 15 valandos. Išeiginėmis dienomis būdavo daug darbų ir savame ūkyje, tačiau, jeigu žmogus užeidavo ir paprašydavo, tėvas niekada neatsisakydavo. Daug nekalbėjęs eidavo į vaistinę.

Mama Ona Lubienė buvo mokytoja. Mokykloje veikė direktoriaus Ciesiūno įsteigtas baletas. Buvo pastatytas „Gulbių ežeras“, vykdavo spektakliai. Pavyzdžiui, „Marčioje“ Joną Vingį vaidino Jonas Lubys, o Marcelę Ona Lubienė. Miestelyje vyravo aktyvus ir matomas kultūrinis gyvenimas.

Po daug metų tėvelis pasipasakojo, jog atvažiuodavo žmonės iš Ukrainos, Baltarusijos, Gruzijos, Armėnijos gydytis, o šeima tuo metu to net nežinojo. Atvažiuodavo, nes žinojo, jog yra toks vaistininkas. Tėvas žinodavo koks augalas nuo kokios ligos padeda. Musninkų vaistinė dešimtmečiais užimdavo pirmąsias vietas šalyje pagal vaistažolių paruošimą. Vaistažoles rinkdavo moksleiviai, nes už jas mokėdavo. Priekyje darželyje tėvas augino vaistažoles. Mokiniai galėdavo praktiškai pamatyti, kokias reikia rinkti, kaip jas rinkti ir kada rinkti.

Prieškario metais šiame name gyveno žydų Berzakų šeima, kuri emigravo į Palestiną, vėliau į PAR, o jų palikuonys gyvena JAV. Jie buvo atvažiavę, kalbėjosi su mama. Labai malonūs ir inteligentiški žmonės. Berzakų, gyvenusių šiame name, seneliai palaidoti Musninkų žydų kapinėse. Tų Berzakų dukra, kai jai buvo vos treji metukai, atsidūrė Palestinoje, o po to PAR. Jai gimė sūnus Danielius, kurio pavardė Mariaschinas. Šiuo metu jis yra bene didžiausios pasaulyje sionistinės organizacijos vykdomasis direktorius. Organizacija labai turtinga. Pavyzdžiui, jeigu jūs esate žydas ir dirbate Švedijoje. Atidirbote iki pensijos, Švedija jums labai miela šalis, tačiau jūs sugalvojote savo senatvę praleisti, sakykim, Floridoje. Kreipiesi į šį fondą, atiduodi savo namus Švedijoje ir gauni namus Floridoje.“ Atvažiavęs į Musninkus Danielis su žmona labai apsidžiaugė pamatęs savo senelių namus. „Žinoma, kad vienas iš Berzakų buvo mėsininkas. Jis skersdavo gyvulius dėl mėsos, ją parduodavo, o iš taukų virdavo muilą“.

2013 metais išleista knygelė „Musninkų Štetlas“, redaktorius Dovas (Barris) Sidelskis. Joje aprašoma vienos žydų Zilberių šeimos ir jų palikuonių istorija. Daug istorinės medžiagos knygos autoriui suteikė buvusi lietuvių kalbos mokytoja, Musninkuose gyvenanti nuo 1956 metų, Filomena Vaicekauskienė, kuri nuodugniai, kiek buvo įmanoma, išstudijavo žydų gyvenimą Musninkuose ir susirašinėjo laiškais su knygos autoriumi. Apie žydų gyvenimą Musninkuose, remdamasi senų musninkiečių Reginos Baračiauskaitės (gim. 1924) ir Vladės Ciesiūnaitės (gim. 1924) prisiminimais yra aprašiusi Musninkų vidurinės mokyklos istorijos ir kraštotyros muziejaus kuratorė Marytė Galvosienė. Iš susirašinėjimo medžiagos galime sužinoti, kad pavyzdžiui, 1923 metais miestelyje gyveno 556 gyventojai, iš jų apie 380 – žydų. Šiuo metu Musninkuose gyvena 418 žmonių, bet žydų tarp jų nėra…

Žydų bendruomenės Musninkuose trumpas aprašymas. Autorė Marytė Galvosienė.

„Iki 1940-ųjų šiame nedideliame miestelyje gyveno daug žydų. Stovėjo sinagoga ir gyveno vienas rabinas. Šiais laikais jos nebėra. Į sinagogą eidavo melstis tik vyrai. Po pažastimi jie nešdavosi žalio šilko pagalvėles (greičiausiai kalbama apie talitus specialiai pasiūtuose maišeliuose). Penktadienio vakarą, prasidėjus šabui, žydai nedirbdavo namuose jokių darbų. Jei ko reikėdavo, jie pasikviesdavo ką nors pagalbon – dažniausiai moteris. Žydų moterys gražiai pasipuošdavo ir šnekučiuodavosi tarpusavyje. Žydai buvo geranoriški, tad kai jie švęsdavo vestuves, visi sulėkdavo pasižiūrėti.

Žydai turėjo daug krautuvėlių, kuriose būdavo įvairiausių prekių, be to, neretai savininkai duodavo į skolą. Kadangi visi buvo labai draugiški, su žydais nebuvo jokių pykčių. Prekes jie atsigabendavo arklių tempiamais vežimais iš Jonavos (didelio miesto prie Kauno). Kadangi žydai patys arklių neturėjo, juos tekdavo nuomotis. Paprastai išvažiavę iš vakaro, su prekėmis jie grįždavo kitos dienos vakare. Žydai sakydavo, kad visai nesibaimina turėti reikalų su dievobaimingais lietuviais, kurie nusiimdavo kepures pamatę kryžių prie miestelio ar kaimo. Šiame mažame miestelyje kartą ar dukart per savaitę būdavo rengiamas turgus. Dažniausiai būdavo prekiaujama lietuvių ūkininkų prekėmis, ateidavo apsipirkti ir žydai. Kiti žydai keliaudavo į mažus kaimelius, kur pirkdavo iš lietuvių vilną, netgi senus drabužius ir atsiskaitydavo silkėmis bei žibalu (nesu tikra, kas ką ir iš ko pirkdavo).

Kadangi miestelis puvo netoli pasienio, jame lankėsi daug policininkų, per miestelį keliaudavo ir užsieniečiai. Buvo pasodinta daug medžių, tas miestas buvo žalias ir gražus. Miesto gatvės buvo grįstos akmenimis. Per šventes grodavo orkestras ir žmonės labai džiaugdavosi. Jie gerdavo, šokdavo, dainuodavo. Miestelyje buvo dvi žydų pradinės mokyklos, o nuo penktos klasės vaikai turėdavo eiti mokytis į lietuviškas mokyklas“.

Remigijus Bonikatas
Rajono tarybos narys