Apie kelionės ir santykių, pandemijos ir gaisrų, kalbėjimo ir rašymo romaną

Šį kartą rubrikoje „Apie literatūrą – gyvenimiškai“ literatūrologė Dalia Jakaitė apžvelgia Akvilinos Cicėnaitės romaną „Anglų kalbos žodynas“ (Vilnius: Alma littera, 2022).

Ankstesnėje šios rubrikos recenzijoje pacitavau frazę iš vienos Lauryno Katkaus apysakos, pagal kurią nuvykti į Nidą herojui reiškė tarsi nuvykti į Australiją. Akvilinos Cicėnaitės romanas Anglų kalbos žodynas ir pasakoja apie gyvenimą šiame „kosmose“, apie tai, ko ieškoma keliaujant ne tik po Australiją, bet ir atgal į praeitį.

Apie namus ir keliavimą. „Pagrindinė priežastis, dėl kurios žmonės važiuoja automobiliais, yra nerimas“ (p. 229). Anglų kalbos žodynas iš tiesų yra kelionės, kelio ir nerimo romanas. Ne tiek racionalia, kiek emocine logika visai suprantamą, kita vertus, jokio pagrįstumo ir nereikalaujančią šios citatos išvadą vis iš naujo patikrina visas romano pasakojimas – pradedant herojės išsiruošimu keliauti ir baigiant po truputį ryškėjančiu kelionės tikslu. Kelionė pasirodo esanti tiek kūno, tiek sielos judėjimas, savotiška neišvengiamybė kuo autentiškiau išgyventi save ar aplinką. Kelionės paskata – tai ir poreikis geriau pažinti kitą žmogų, perkeisti santykius su juo ar tiesiog savo požiūrį į viską. Šis romanas –  tai ir kelionė, bandant suprasti atminties keistumą, dviejų žmonių prisiminimų susipynimą:

Skridome virš aštuntojo dešimtmečio Monrealio, kur motinos nepaliko sūnų. Skridome virš devintojo dešimtmečio Vilniaus, kur tėvai nepaliko dukrų (p. 235).

Vilnius –  vienas svarbiausių romano miestų, kuriam tenka ir nostalgijos, ir sveikos ironijos, ir kitų prieštaringų jausmų, kuris ir padeda, ir trukdo gyventi „šiandien“. Tai „melancholijos ir keisto meno sostinė“, „sostinė žmonių, kurie jaučiasi geresni vien todėl, kad laiko save šito miesto gyventojais“. Dar prieštaringesnis yra kaip gyvas kūnas apmąstomas Sidnėjus. Gal ir kiek per daug leidžiantis į šio miesto mitologizacijas, čia pat bandomas pateisinti mito kūrimas: „Šitas miestas tylėjo visai netrokšdamas manęs užkalbinti, tad turėjau prabilti pirma, apipinti jį istorijomis“ (p. 10). Beje, ne tik Sidnėjui „taikoma“ savotiška daugžodystė – tarsi sunkiai ieškomo ir vis neatrandamo santykio su pasauliu išraiška. Broken Hilis ar kitos aplankomos vietos – vėlgi bent ką nors perkeisti turintis tikslas ir kartu šio tikslo tariamybė, tikslas, kuris nieko nepakeičia:

Kai ruošiausi kelionei į Broken Hilį, man vis atrodė, kad ten, tolimoje paslaptingoje žemėje simbolišku vardu, stebuklingai pasikeisiu (p. 181).

Romano fabula neatveda iki kokių nors ryškesnių pokyčių ar problemų sprendimo. Bet, panašiai kaip su Broken Hiliu siejamas lietaus laukimas, svarbiausios, regis, ir yra visos įmanomos patirtys –  laukimo, ilgesio ar bandymo suprasti. Galų gale ryšys su vienu ar kitu miestu iškyla kaip santykis su kitu asmeniu:

Kai vedžioji savo žmogų po savo miesto gatves, įsileidi jį giliau nei ketinai, ir jei vėliau išsiskiri, netenki ne tik jo, bet ir dalies miesto, tavo kūnas ir miestas lieka sutrikę, apvilti, laukiantys (p. 259).

Sielos nerimą romane išreiškia ir kelionei tarsi priešingas, bet su ja artimai susijęs moters bandymas įsikurti, surasti savo namus. Keliamas klausimas, ką apskritai reiškia pasirinkti namus, kaip nutinka, kad pasirenkami vieni, o ne kiti namai: „Žmonės mano, kad tai jie pasirenka namus. Bet iš tikro tai namai pasirenka savo gyventojus, ir tam kartais nebūna logiško paaiškinimo.“ (p. 311). Šis romanas kalba ir apie tai, kaip sunku susitaikyti su vienos ar kitos priežasties nulemtu namų pasirinkimu, kurį bent jau sąlygiškai gali atnaujinti ne mažiau mįslingi kelionės viešbučių pasirinkimai. Šis kelio ir miesto (miestietiškas) romanas priminė dar Lietuvos Nepriklausomybės pradžioje buvusį susidomėjimą miesto kultūra, tarkim, išleistą almanachą Miestelėnai, ir tai atveda prie kito „apie“.

Apie klimato atšilimą, kovidą ir kitus laiko ženklus. „Kai klimato kaitai imama kurti naujus žodžius, tampa aišku, kad ateitis nebeatšaukiama“ (p. 240). Ir dar viena citata šia tematika:

Jie [fejerverkai] prasidėjo sausį, kai dėl užteršto oro buvo uždarytos įstaigos, kai išdegė trečdalis Kengūrų salos teritorijos, kai Sidnėjaus priemiestis tapo karščiausia vieta visame Žemės rutulyje, kai ėmė plisti skaičiai, kad gaisruose sudegė milijardas gyvūnų (p. 250).

Tai ne tik Australiją apimančio klimato atšilimo, gaisrų ir potvynių, kasdienių ir įtampą keliančių orų bei jų prognozių romanas. Ne mažiau nei patys gamtos reiškiniai, svarbu yra tai, kaip vadinasi virš gaisrų susiformuojantys debesys ar panašūs dalykai. Beje, dėl gaisrų aprašymo ir panašios nuotaikos romanas kiek primena Valdo Papievio Ėko, puikiai dera kitų ekologinių romanų terpėje. Orai, klimato pokyčiai – tai ir kone pagrindinė vyro ir žmonos pokalbio tema, labai aktuali ir tarsi nerandant apie ką kalbėtis: „Toji pragariška vasara, sausra, karštis ir gaisrai, daugybė gaisrų, kurie jungėsi vienas su kitu ir ritosi per išdžiūvusią žemę, rijo miškus, namus, automobilius, gyvūnus, paukščius“ (p. 208). Nuo pat romano pradžios kalbama apie buvimą ties tam tikra riba, ir klimato pokyčiai yra tik viena iš jų. Savotiškas dūmų ir pralaimėjimo kvapas justi ne tik dėl gaisro:

Balandį, kai viruso atvejų skaičius pasaulyje perkopė tris milijonus. Šitas laikas atrodė it tyla prieš audrą, tarsi nežinant, kad audra jau seniai prasidėjo, kad esame pačioje ciklono akyje (p. 251).

Taigi šis romanas – tai ir psichologiškai bei meniškai patikimas kovido sukeltos pandemijos aprašymas, šio laiko patirtį gražiai įtraukiant į visą pasakojimo melancholiją. Po truputį stiprėjant pandemijos naratyvui, dažniausiai surandama išties įtikinama visą pasaulį apimančio sielvarto kalba:

Praradome tiek daug, kad tam sielvartui nėra žodžio nė viename žodyne. Mes esama karta, kuri regi pabaigos pradžią, ir mes atėjome tam visai nepasiruošę (p. 253).

Šalia gal ir trafaretinių skausmo įvardijimų vyrauja tik „mūsų“ laikui būdingos nerimo žiemos patirtis. Romane atsigręžiama ir į kitą laiką – sovietmetį ar Nepriklausomybės pradžią Lietuvoje, kuri turėjo ir savo kalbinę tapatybę, iš kurios tarsi ir gimsta visas romanas: „Mes dezertyravome į anglų kalbą, nes likti savojoje atrodė per sunku“ (p. 157).

Apie emigraciją, kalbą ir rašymą. „Laikysiuosi įsitvėrusi lietuvių kalbos jausmo, sprūstančio man pro pirštus“ (p. 315). Anglų kalbos žodynas – vienas iš daugelio romanų emigracijos tema, tuo pat metu pasiūlantis ir savitas svetimos ar tiesiog kitos šalies, kitos kalbos refleksijas. Tradicinį namų ilgesį keičia klausimai: „kodėl“ išvykstama, kas apskritai yra namai, kas yra pats ilgesys ar nostalgija. Romano herojė galų gale prieina prie išvados, kad rašytojai neemigruoja. Ir iš tiesų kitos šalies, kitos kalbos patirtys romane priklauso tai, kuri yra ne tik romano, bet ir disertacijos autorė. Kitaip tariant, Anglų kalbos žodynas – ne tik kelio ir nerimo, bet akademinio bei meninio teksto rašymo romanas. Tuštumos apmąstymai keliauja iš vieno konteksto į kitą, o tam tikras akademinio rašymo pritaikomumas, regis, sulaukia ir autoironiško vertinimo. Romane vietos atrandama ir akademinei bendruomenei, kurią nulemia nacionaliniai ar dalykiniai interesai. Su istorijos, kitos šalies ir kalbos patirtimi susijęs ir vienas kelionėje geriau nei anksčiau suprastas dalykas, kurio, kaip sakoma, išmokė gyvenimas kitoje Žemės rutulio pusėje: „Įmanoma įrašyti ir perrašyti savo istoriją, savo šeimą, savo tėvynę, savo miestą, savo namus, save“ (p. 291). Šio perrašymo ir imasi romano herojė, visas Anglų kalbos žodynas iškyla kaip bandymas parinkti „mano“ pasauliui labiausiai tinkamą žodį. „Metafora, tik metafora, ir nieko daugiau“ (p. 248), – vienoje vietoje ištaria moteris ir kartais ima atrodyti, kad šių metaforų, kaip ir siužetinių romano linijų, romane kiek per daug. Į romano pabaigą atrodo, kad mintis pradeda kartotis. Bet gal tai ir tikslinga siekiant išreikšti ne visada sėkmingą rašančiosios (moters kaip romano rašytojos) bandymą. Ieškant kuo tikslesnio apibūdinimo vienai ar kitai patirčiai, romanas tarsi fiksuoja ir visą paieškų kelią. Šiuo atveju verta akcentuoti ir svarbiausią struktūrinį jau ne herojės, o pačios rašytojos romano principą. Žodyno modelis sukuria intrigą, kviečia mąstyti apie žodžio ir bendrai kalbos dviprasmybes ir kartu vėlgi palieka šiokių tokių abejonių tuomet, kai skyriaus žodis per visą skyrių girdėti ne tiek savaime, kiek labiau yra tik pretekstas tęsti pasakojimą, jungti dviejų romano personažų prisiminimus ir panašiai. Tačiau turiu pripažinti, kad šią abejonę galėjo sukelti mano pačios anaiptol nepakankamas anglų kalbos žodyno pajautimas.

Apie santykius ir kitas ribines patirtis. „Sužinojau, kad santuoka turi daug pabaigų ir daug pradžių. Sužinojau, kad galima būti dviese, nebūnant dviese. Sužinojau, kad galima būti įsimylėjus norą mylėti“ (p. 77). Šis tyliosios santuokos romanas pasakoja apie žmones, kuriuos suvedė keli vis iš naujo apmąstomi atsitiktinumai: „Kai galvodavau apie savo vyrą, prisimindavau serendity, neplanuotas sėkmingai susidėliojusias aplinkybes“ (p. 244). Tyla, tam tikras atsiribojimas skiria ir jungia, nes pirmiausia užtenka „savęs“, ir tik taip įmanoma bandyti susitaikyti su atminties keistumais:

Važiavome toliau nesikalbėdami. Vežėmės savo išdavystes ir apleistumus. Vežėmės tėvus ir motinas, negebėjimą nei jiems atleisti, nei jų pamiršti (p. 210).

Taigi, keista yra ne tik atmintis. Viena vertus, moteris sako, kaip jie nepažįsta vienas kito. Apie svetimumą liudija ne tik tyla, bet ir tam tikras susikoncentravimas į save ar tiesioginis tvirtinimas, kad moteris esanti kaip debesis, kurio vardo dar niekas neįminė… Kita vertus, po truputį ryškėjantis vyro gyvenimas leidžia kalbėti ir apie pakankamai stiprų vienas kito pažinimą. Tačiau ir vėlgi – vyro atsiminimai moters perpasakojami taip, tarsi tai priklausytų ne tiek jam, kiek jai pačiai. Ir čia glūdi dar viena skaitytojo „apgaulė“. Moteris tarsi bando susigyventi ne tik su savo, bet ir su vyro praeitimi ar netgi už jį patį. Būdamas atskiras personažas su savo labai įdomia istorija, šeimos vyras pasirodo ir tik kaip „mano“ tapatybės dalis, o tai verta tiek literatūrinių, tiek psichologinių apmąstymų. Iš esmės gana komplikuotoje moters tapatybėje ne mažiau įdomi kita – ne motinystės patirtis, kuriai užtektų pacituoti šią refleksiją:

Knygose ištisos lentynos skirtos motinytei, bet niekas nerašo knygų apie tai, kaip būti ne mama. <…> Mano gimda tuščia, tokia gimiau, tokia ir mirsiu. Ir dėl to esu nei blogesnė, nei geresnė, nes tai manęs neapibrėžia (p. 38– 40).

Galbūt kelionė skirta pakeisti savo santykį ir su šia patirtimi. Bet romanas tuo ir įdomus, kad niekas radikaliai nepasikeičia, atomazga ir įvyksta, ir neįvyksta, svarbiausia yra aprašyti patį nerimo ar melancholijos būsenų judėjimą.

Dėl šių ir kitų „apie“ ir verta skaityti Anglų kalbos žodyną. O pabaigoje verta priminti, kad kūrybinėje Cicėnaitės biografijoje itin svarbūs yra romanai paaugliams: Viskas apie mano šeimą, Mano tėtis ir kiti nesusipratimai pateko į 2009 m. ir 2011 m. Metų knygų penketukus,
romanas Niujorko respublika išrinktas į 2015 m. kūrybiškiausių knygų dvyliktuką ir pateko į 2017 m. reikšmingiausių lietuviškų knygų vaikams ir paaugliams šimtuką, romanas Kad mane pamatytum 2020 m. nominuotas Metų knygos rinkimuose.

Literatūrologė Dalia Jakaitė