Apie kelionę – per gyvenimą ir pasaulį…

Šiandien kalbamės su pasvaliete Rūta Šulciene (Pociūte). Ji, pastarąjį dešimtmetį praleidusi svetur, neseniai sugrįžo į Lietuvą. Dabar, kaip ir dauguma mūsų, dirba namuose, ir mielai sutiko iš jų pasidalinti savo pasakojimu. Jis – kaip japonų grafika – įvairialypis ir prikaustantis dėmesį…

Mūsų pašnekovė kilusi iš Pasvalio miesto. Jos tėtis iš Žemaitijos, o mama – pasvalietė. Rūta užaugo čia, taip pat čia mokėsi – 2006 m. baigė Pasvalio Petro Vileišio gimnaziją. Mokslų metu baigė ir dailės mokyklą – šiam pomėgiui skyrė daug laiko, galvojo su juo sieti ateities gyvenimą, galbūt tobulinti įgūdžius keramikos srityje. Tačiau paskutiniais mokyklos metais ją sudomino geografija bei istorija, kurią ir pasirinko studijuoti Vilniaus universitete.

Polinkis į meną neliko užmirštas – įgyti gabumai padeda dirbant auklėtoja vaikų darželyje, galvojant kūrybinių veiklų programas auklėtiniams. Žinoma, ir žaidžiant su sūnėnais, dukterėčiomis. Na, ir vyras Darius žmonai kartais tai primena, klausdamas, kodėl gi neužsiima ką nors kurti… Rūta nusišypso: „O gal kada“.

Rūta dar studijų metu pasuko į maisto istorijos sritį. Tačiau ji juokiasi, kad kulinarė nėra – gamina, kai reikia, o kulinarinio pašaukimo iš mamos ir močiutės neperėmė. Ją įtraukė paskaitos apie maisto, medicinos istoriją, dietologiją… Ėmė domėtis – ši sritis, nors su ja susiduriame nuolat, valgome kasdien, mums yra menkai pažįstama. Rūta sako, jog daug dalykų ir šiandien ji sužino pirmąsyk. Dabar geriant kasdienį kavos puodelį, mėgaujantis desertu, šie, rodos, įprasti dalykai atrodo visai kitaip, įgauna daugiau prasmės – mintyse iškyla valgio atsiradimo istorija, patiekimo pasaulyje būdai…

Dar studijų metais Rūta dažnai girdėdavo dėstytojus kalbant – jūs, jaunimas, naudojatės vien socialine medija, neberašote laiškų, dienoraščių. O jie labai svarbūs! Juk atsivertę močiutės kasdien pildytą receptų knygą, pirkinių sąrašą, anksčiau rašytas namų knygas, suprasite, kokią istoriją šie liudijimai pasakoja. Receptai mums kalba ne vien apie tai, kas tuo metu valgyta, bet ir pasakoja konkretaus žmogaus, šeimos istoriją. Juk mano močiutė užsirašė vienus receptus, o kitam kaimo ar pasaulio gale gyvenusi senolė – visai kitus. Skiriasi ir gaminimo būdai, serviravimas, ingredientai, suteikiantys savitumo. Imi domėtis – kodėl yra būtent taip, ne kitaip?

Pastaruoju metu tapo itin populiarus gastronominis turizmas – su entuziazmu vykstame į kitą šalį, vedami noro paragauti jai būdingų patiekalų! Sviestinių ragelių į Prancūziją, picos į Italiją… Tačiau labai verta atsigręžti ir į savo kraštą – čia yra ne vien cepelinai ir šaltibarščiai, kaip dažnai galvojame. Kaip tik – mes, lietuviai, šioje srityje esame unikalūs. Juk vis dar galime rasti sodybą kur nors Lietuvos kaime, ir mūsų rajone, kur rauginama, kepama senovinė duona… Be to, tas pats patiekalas skirtinguose šalies regionuose ruošiamas vis kitaip, tik tam kraštui esmingu būdu. Tai liudija ir apie šio regiono savitą istoriją…

Dabar žmonės atsisuka į maisto gamybą, to viešinimą. Nors ir neberašome popierinių receptų dienoraščių, dažnam tai persikelia į virtualią erdvę. Šie virtualūs dienoraščiai išliks ir, gal nesusimąstome, bet vieną dieną kažkam bus įdomūs.

Antroje studijų pusėje Rūta ir pati ėmė viešai dalintis žiniomis apie kulinarijos istoriją, patirtimi. Žurnalo „Keliauk“ tuometė redaktorė Dalia Smagurauskaitė pakvietė ją pildyti skiltį apie pasaulio maistą; kurį laiką bendradarbiavo ir su kitais leidiniais. Norėjosi, kad žmonės žinotų, ką valgo, bei susidomėtų kaip kiti tai daro. Be to, dabar žmogui nėra įdomi vien istorija, jis trokšta ir įdomybių, praktinių patarimų, kaip žinias pritaikyti. Nuvykus į kitą šalį, turistui norisi turėti sąrašą su punktais, ką gi čia verta paragauti, išbandyti.

Praėjus vos dviems dienoms, kai Rūta tapo diplomuota istorike, Šulcų šeima išvyko į Šiaurės Airiją (dab. Jungtinės Karalystės dalis). Nors planuota nelikti ilgai, tačiau sulaikydavo vis geresnės pareigos, namai, studijos, prisirišimas prie draugų… Šeima neišvyko į niekur – vyro šeima gyvena Šiaurės Airijoje, tai padėjo įsitvirtinti. Ir laikas ištįso – čia pragyventa devynerius metus, du mėnesius ir dvi dienas.

Darbus teko pradėti nuo emigrantiškų, „juodų“. Norėdama nelikti šioje srityje visam laikui, moteris suprato, jog reikia mokytis ir ką nors kito. Rūta dar būdama Lietuvoje vis pagalvodavo, kad norėtų dirbti su vaikais, tad ėmėsi edukologijos mokslų – ši specialybė pasirodė ir paklausi, ir artima širdžiai. Kurį laiką dirbo darželyje, mokykloje, o vėliau įgijo ir istorijos magistro laipsnį.

Norą grįžti sustiprindavo šeimos aplankymas Lietuvoje – vis kildavo mintis, kad gal jau reikėtų grįžti namo. Tačiau sulaikydavo kita – dar tą ir tą reikia padaryti… Tačiau praėjus maždaug aštuoneriems metams Rūta ir Darius nebesvyravo – ėmė planuoti grįžimą namo.

Rūta atvirauja, kad grįžti, nors ir be galo gera, bet lengva nebuvo… Grįžimas namo po beveik dešimtmečio nėra visiškai toks, apie kokį svajota. Labai laukta pagaliau susitikti su šeima, draugais ne trumpam laikui, tačiau kaip reikėjo priprasti prie gyvenimo svečioje šalyje, taip ir grįžus reikia vėl priprasti… Ir techniškai, ir emociškai. Būnant užsienyje, ilgėtasi paliktų šeimyniškių Lietuvoje, grįžus – likusiųjų svetur. Juk per tiek metų gyvenimą šeima sukūrė ir kitoje šalyje. Gyvenant tarp dviejų šalių, išties nebepriklausai nė vienai, nebemoki būti vienoje – save dalini…

Tačiau, nepaisant visko, jau trys mėnesiai Šulcų šeima – vėl gimtojoje Lietuvoje, kuria gyvenimą Vilniuje. O prieš parvykimą Lietuvon, jie buvo nusprendę „apsukti ratą“, – apkeliauti dalį pasaulio…

Aštuonios Pietryčių Azijos šalys per šimtą dvidešimt devynias dienas. Žvelgiant į kelionės nuotraukas, skaitant Rūtos tekstus, atrodo, jog tai – visai kitas pasaulis. Tolimas, svetimas, nors be galo įdomus… Žinoma, turistai jau spėjo pamėgti daugelį tolimų kelionių krypčių – Tailandą, Kiniją ir kitas šalis – bei šiek tiek pažinti šių kraštų kultūrą. Tačiau kas lieka uždara turistams, ką Azija laiko savyje, ko joje visai nepažįstame?

– Iš tiesų labai mažai pažįstame Mianmarą. Tai – natūralu, jie ilgai gyveno užsidarę, ir dabar ši šalis nėra visiškai atvira. Ten nesiūlome vykti su šeimomis, vaikais – gyvenimo sąlygos, ypač sanitarinės, čia primena tas, kuriomis prieš gerus šimtą metų gyveno mūsų proseneliai. Bet žmonės, vaizdai atperka viską… Matydamas, girdėdamas pasakojimus apie vietinę kultūrą, gentis, negali patikėti, kad tai šalia, kad tai tikra.

Žygio metu nakvojome vienos Mianmaro genties namuose. Ten nėra elektros, jokių patogumų. Tačiau šitai palieka įspūdį. Ypač – žmonių gerumas, tai, kaip jie įsivaizduoja savo šalį, nors už jos ribų daugelis turbūt niekada nė neišvyks. Dabar (aišku, ne šiandieninėmis karantino sąlygomis) yra laikas pamatyti šią šalį. Laiko tėkmėje, tikimės, ji taps kitokia, pasikeis režimas. Tačiau tai jau neleis pamatyti to, ką išvydome mes – gausėjant lėšų iš turizmo, šalis kinta, – pasakoja Rūta.

Tris dienas pora dalyvavo žygyje, kuriam vadovavo vietinis gidas iš Mianmaro. Kas šioje šalyje nedažna, jis – baigęs studijas. Kartais gidas rengia maždaug šešiasdešimties kilometrų žygius po kalnus nedidelėms keliautojų grupėms – šįsyk žygiavo devyni žmonės iš skirtingų pasaulio šalių. Pirmąją naktį praleido vienos Mianmaro genčių kaimelyje. Vietiniai žmonės vaišino vakariene, o gidas pasakojo apie šalį. Joje – karinis režimas, verda ir šiandien aktualūs valdžios nesutarimai. Yra ir įdomių, opių tikėjimo klausimų – tarkime, bent du kartus per metus Mianmaro vyrai privalo išeiti į vienuolyną. Viename jų žygeiviai praleido antrąją naktį. Pirmąsyk į vienuolyną išeina dar maži berniukai. Laiko čia praleidžia dažniausiai tiek, kiek nurodo tėvai. Vieną dieną – žaidžia, dūksta kaip ir vaikams įprasta, kitą – atlieka vienuoliškas apeigas. Tačiau tai – ne vien religinis pasirinkimas, dažnai – ir siekis paprasčiausiai išgyventi… Šeimos, jei nepatikėtų savo atžalų vienuoliams, neturėtų iš ko juos išlaikyti. Buvimas vienuolyne užtikrina, kad vaikas išgyvens – bus pavalgęs, saugus, turės galimybę mokytis… Antrąkart išeinama jau suaugus, esant sąmoningiems. Tenka kuriam laikui palikti įprastą, natūralų gyvenimą – šeimą, darbą… Gidas tai padarė ir trečiąkart, sulaukęs trisdešimties. Tikėjimas šioje kultūroje – tvirčiausias gyvenimo pagrindas. Panašiai yra ir Kambodžoje, tai ten plačiau žinoma. Kaip gyvenama Mianmare – atvira ne visiems.

Mianmaro maistas – be proto įdomus. Tai, matyt, vienintelė šalis, apie kurios kulinariją negali rasti įprastose knygose turistams, nebent – iš kitų keliautojų, gidų pasakojimų. Pietryčių Azijos virtuvė – kupina įvairovės. Vienoje šalyje dažniausiai gyvena daug tautų, turinčių skirtingas kultūras, kurių saviti ypatumai atsiskleidžia ir kulinarijoje. Tarkime, Mianmare šeimai teko netikėtai atrasti puikių indiškų restoranų.

Visų pirma, šioje šalyje nustebino porcijų dydis. Pavyzdžiui, užsisakius žuvies, visą ją ir gausi! Mianmaro virtuvėje gausu mums neįprastų, įdomių patiekalų, kurių gal niekur kitur ir neparagausi. Vienas jų – arbatžolių salotos. Be to, Mianmaras sužavėjo pomidorų mylėtojus. Keliautojai ragavo pomidorų salotų, į kurias dedama riešutų bei dar kažko, kas suteikia įspūdingą skonį (tik niekaip neišsiaškino, kas tai…)

Nustebino tai, kad čia auga puikūs, didžiuliai ir be galo skanūs geros kokybės avokadai, iš kurių gaminamas gvakamolės pagardas (kuris visų pirma asocijuojasi su Pietų Amerikos, Meksikos virtuve). Ji čia – nuostabaus skonio. Šioje šalyje auginamos ir didžiulės plantacijos čili pipirų. Didžioji dalis jų parduodama Kinijai, po kurios ženklu pipirus mes ir perkame. Be to, Pietryčių Azijoje auginama daug ir mūsų mėgiamų svogūnų, česnakų. Keista ir netikėta mums įprastas, atrodo, labai lietuviškas daržoves išvysti kitam pasaulio krašte, glėbiais nešamas…

Klausiu Rūtos – kas kitam pasaulio krašte pasirodė kaip tik labai artima mums, sava?

– Žinojau, kad kai kurios Europos tautos padarė didelę įtaką Azijai, pavyzdžiui, Prancūzija – Vietnamui. Bet niekad nebūčiau pagalvojusi, nors ir buvau apie tai skaičiusi, kad nuvažiavus į Vietnamą gali paragauti prancūziškos duonos, dar skanesnės nei pačioje Prancūzijoje. Nors tai – kitos šalies įtaka, bet vietnamiečiai ją taip natūraliai priėmė, pateikia savitai ir paprastai, o ne kaip kažką primestą ar dovanotą.

Nustebino ir labai kasdienis, visam pasaulyje jau įprastas dalykas – kavos ritualas. Pietryčių Azija visada atrodė kaip arbatos kraštas, bet ir kavos gėrimas ten – labai populiarus. Yra daugybė kokybiškos kavos rūšių (tarp jų – ir labai savitų, tarkime – vietnamietiška). Čia aplinkinės šalys žino apie vieni kitus, pavyzdžiui, japonai yra puikiai susipažinę su Vietnamo kavos kultūra. Nors mums ji – visai nauja. Be to, kavos entuziastams važiuoti į Vietnamą, ypač Hanojų, Hojaną, – beveik stebuklas, čia gausybė įvairių kavinių, vien dėl jų gali šioj šalyje praleisti mėnesį, – įspūdžiais dalinasi pašnekovė.

Kartais būna, kad, rodos, visai svetimoje vietoje pasijunti it namie. Norisi visu savim čion pasinerti, čia būti, sugrįžti vėl… Rūtai tokia vieta – Japonija. Jai su vyru ši šalis reiškia daugiau ir dėl to, kad ten gyvena Dariaus artimieji. Jei reikėtų čia pat susikrauti lagaminus ir išvykti į Japoniją – to nesinorėtų, nes visgi kultūra yra svetima. Ypač sunku čia pirmąkart atvykusiajam, nevaldančiam kalbos (ir anglų kalba vargiai padės). Japonų sistema, tvarka – itin tvirta, reikia daug metų, kad ją perprastum, išmoktum prisitaikyti. Bet tvarkos, žmonių elgesio, gyvenimo sąlygų atžvilgiu ši šalis – fantastiška. Nors ir yra visai kitas pasaulis, darantis įspūdį net visko mačiusiajam.

Japonai – labai sąžiningi, be to, kiekvienas dalykas jiems turi didelę prasmę (prisiminkime ten išpažįstamą šintoizmą, pagal kurį – kiekvienas dalykas turi kami dvasią. Na, o jei kiekvienas dalykas – dvasingas, imi jį vertinti…) Tačiau tai turi ir kitą pusę, apie kurią turistiniuose lankstinukuose nepaskaitysime. Dažniausiai girdime, jog Japonija – nepaprastai tvarkinga šalis. Žinoma, viešos erdvės, šalies struktūra – taip. Tačiau kasdieniame gyvenime, buityje japonai – dideli kaupikai… Paprastai manome, jog japoniška namų estetika – kilimėlis, staliukas, popierinės sienos ir stumdomų durų spinta. Paveiksluose ir fotografijose nematome kitos pusės – tos spintos dažnai perpildytos daiktų, kuriuos gaila išmesti.

Rūta pasakoja, kad planuodami kelionę nerimavo ten negalėsią įsigyti jokių keliavimui reikalingų dalykų (na, juk taip dažnai rašoma) – nuo drabužių iki higienos. Daug kartų iš naujo sudarinėjo sąrašus, pildė kuprines, svėrė… Tačiau pasirodė, jog nereikia nieko. Užtenka pasiimti kuprinę, piniginę ir sau reikalingos technikos (fotoaparatą, telefoną ar panašiai). Niekuo kitu nereikia apsikrauti – viską kelionėje gausi (na, gal tik Mianmare nepavyks kai ko įsigyti).

Tačiau keliaujant tokį tolimą atstumą bei ilgą laiką, šio to visgi reikia…

Pačioje pradžioje reikia vidinio supratimo, atsakymo sau į klausimą – ar man tikrai to reikia ir ar aš pajėgsiu? Ir kitas žingsnis – pasakius artimiesiems, šeimai, tvirtai laikytis. Mūsų atveju, visi draugai sakė: „Vau! Važiuokit“. O šeimos nariai į tai žiūrėjo kaip į grėsmę, juk galime susirgti, nukentėti… Tai – visiškai natūralu. Tačiau jei nesugebėsi nuo to atsiriboti ir vien galvosi apie šeimyniškių nerimą, taip ir neiškeliausi. Svarbu suprasti ir susitaikyti su tuo, kad keliaujant išties gali kas nors atsitikti – nuo vagystės iki ligos. Tada – iš anksto apsisaugoti, pavyzdžiui, pasiskiepyti nuo visų įmanomų ligų, kuriomis gali susirgti šalyse, į kurias keliausi. Tačiau vis viena įmanoma, jog susirgsi, teks išleisti papildomų pinigų, laiko. Taip ir nutiko – susirgau plaučių uždegimu. Teko Laosą keisti į Japoniją, nes ten gyvena vyro giminaičiai, be to, medicinos sistema palankesnė.

Reikia ir kartais „perlipti“ save, ir ištvermės… Tada save motyvuoji – kam išvis čia važiavau, jei negaliu kažko padaryti? O kartais reikia suprasti, kad gali čia ir dabar pasidaryti pertrauką, tarsi kelionės atostogas. Jau tiek visko pamatei, padarei, kad visko gali pasirodyti per daug. Nes tokia kelionė – ne poilsinė, tai – sunkus darbas: kiekvieną naktį miegi vis kitur, keliauji traukiniais, autobusais ilgus atstumus, ilgas valandas, o tai išvargina. Tai – tavo kelionė, ir tu pats sprendi, kada ją pradėti, ir kada užbaigti. Niekas negali nuteisti, jei planavęs penkių mėnesių kelionę, grįši po dviejų savaičių. Na, o kai keliauji dviese ar keliese – gal paprasčiau, palaikote vienas kitą.

Su vyru keliaudama po Pietryčių Aziją, Rūta rašė viešą kelionės dienoraštį feisbuke (jį ir dabar galite paskaityti moters profilyje!) Visų pirma – dėl saugumo, šeimos ramybės. Dėl nepastovaus interneto bei mobilaus ryšio, didžiulio valandų skirtumo nebuvo įmanoma kasvakar susisiekti su artimaisiais kitu būdu. Kasdien ar kas antrą dieną feisbuke paliktas įrašas parodydavo artimiesiems, kur jie šiuo metu, ar viskas gerai. Na, o vėliau kilo mintis tai paversti šiuo tuo daugiau – šeima pasiūlė bendradarbiauti portalui 15min.lt Tačiau nesinorėjo, kad tai būtų tik dar vienas tekstas apie keliones. Rūta kuria tekstus, gimusius iš sutiktų žmonių – vietinių Azijos gyventojų, kitų keliautojų – pasakojimų. Tai – didžiausia kelionės dovana. Jų istorijas juk nedažnai išgirstame…

Kitų žmonių pasakojimai, istorijos knygose Rūtą bei Darių ir uždegė aistra keliauti. Ir iki šios, didžiosios, kelionės, Šulcai bent kartą per metus kur nors nuvykdavo. Na, o grįžus, jau imdavo galvoti – kur kitąsyk? Tačiau stipriausias impulsas – išgirstos, perskaitytos istorijos. Šeima turi savo namų biblioteką, kurios turtai ir sužadina meilę, norą pažinti, išvysti pasaulį.

Tačiau ankstesnės kelionės netrukdavo daugiau nei poros savaičių, be to, Rūtai ši kelionė – pirmoji už Europos ribų. Ji kalbėjo:

– Mes gan ramūs žmonės, nesame taisyklių laužytojai. Negalime taip paprastai palikti kasdienio gyvenimo ir viską metus išvykti. Bet – o kodėl ne? Arba taip padarysi vieną kartą gyvenime, arba nepadarysi visai. Pagalvojom – kodėl gi negalim vieną kartą taisyklių sulaužyti…

Į pasaulį Rūta ir Darius leidosi poroje. Abu jie – vedami ir tų pačių, ir savitų tikslų. Kaip ir Rūta, Darius – istorikas, tad interesas pažinti pasaulį, jo slaptas kertes – bendras. Be to, Darius be galo myli gamtą, jį traukia ekstremalus sportas. Tad lipti, važiuoti, kopti – itin maloni kelionės dalis. Rūta sako esanti ramesnė, be to – ir fizinės galimybės ne tokios, ir baimių atsiranda. Tačiau pora sugeba palaikyti vienas kitą, pasidalinti darbais, pasiekdami ir kiekvienas savo tikslų. Planuodami kelionę, atsiribojo nuo varginančių milijoninių Azijos miestų, rinkosi gamtą, keliavo iš vieno nacionalinio parko į kitą, kuriuose susipažino ir su autentiška vietine maisto kultūra. Abu jie – darni komanda ir kasdieniame gyvenime – kartu studijavo, vėliau ir dirbo drauge vienoje kompanijoje. Taip pat ir kelionėje – kartu diena iš dienos.

Dabar Rūta ir Darius vis dar bando suprasti tai, ką patyrė šioje didžiulėje kelionėje… Na, ir dabartinės sąlygos verčia užduoti klausimą – kaip greitai vėl keliausime? Jie abu nori atsisukti į savo kraštą – iš naujo, kitom akim vėl jį pamatyti. Rūta sako, jog ne jie vieni – karantinas suteikia impulsą norui likti savo šalyje, keliauti čia. Darius juokiasi – kai sueis penkiasdešimt, pagaliau nuvyksime į Pietų Ameriką. Šia kryptimi jie planavo papildyti kelionę į Aziją, tačiau tai liko ateičiai.

Mintyse – ir planas sudėti kelionės įspūdžius į vieną knygą. Vos grįžus, dar reikėjo visa įvertinti. Dabar tam jau reikia prisiversti. Be to, neramina ir tai, kad nežinia, kiek laiko praeis, kol pasakojimų įkvėptas noras keliauti galės išsipildyti… Tačiau šiuo metu, kai daugiau laiko būname ramybėje, vienoje vietoje – kelionių prisiminimai grįžta ir kitų istorijos įkvepia dar gyviau… Ilgai esant namie, kitos šalys, kultūros, potyriai vilioja, įkvepia dar labiau. Labiau vertini tai, ką patyrei, karščiau svajoji…