Apie ka­rą ir tai­ką

Ma­to­me daug vi­so­kių mal­dų ak­ci­jų, gau­na­me siun­čia­mų teks­tų (bent jau aš), ku­riuos rei­kia pa­si­mels­ti bū­tent tą va­lan­dą ir bū­tent tais žo­džiais, kad ka­ras baig­tų­si. Tai yra ma­gi­nis mąs­ty­mas, kai gal­vo­ja­ma, kad rei­kia įti­kin­ti Die­vą ko­vo­ti ku­rio­je nors pu­sė­je, at­lie­kant tam tik­ros rū­šies re­li­gi­nes pra­kti­kas.
 

Nėra tokio reikalo, kuris nebūtų Bažnyčios reikalas

Teologine prasme karas yra tarsi pragaro išsiveržimas, sąlygotas žmonių nuodėmingumo, šiuo atveju agresoriaus valstybės. Šventieji skelbia karą tik nuodėmei ir tik savo gyvenime. Karas sunaikina žmonių gyvybes, bet ne sielas. Todėl religinės praktikos reikalingos ir naudingos pirmiausia kaip asmeninis nuodėmių atsisakymas, po to – kaip užtariamoji malda už visus, kad vieni apsigintų, o kiti atsiverstų ir liautųsi kariavę. Tad kas nori būti geru maldos kariu, pirmiausia skubinasi prie klausyklos, prašo atleidimo ir patys atleidžia, o toliau atgailauja už karo nuodėmę, už kitus žmones, kaip gali, moka, pajėgia, nesvarbu, kokiomis maldomis, pasninkais ar budėjimais.

Kare Dievo įsakymą „Nežudyk“ pažeidžia tik agresorius. Besiginantys ar vykstantys kitų tautų savanoriai padėti gintis šio įsakymo nepažeidžia, bet atlieka pareigą, jei proporcingai ginasi, nesiekdami kankinti priešą, ir nėra kito būdo pasiekti taikos. Kaip matome, ginasi labai proporcingai ir mielai elgiasi su karo belaisviais.

Yra toks Bažnyčios socialinis mokymas, priklausantis moralės teologijos sričiai, kuriame išsamiai aptaria karo ir taikos temas. Gal nesupratęs žmogus, kas yra Bažnyčia, pasakytų: „Koks jos reikalas?“, bet kadangi Bažnyčią sudaro kiekvienas pakrikštytas žmogus, o ne vien pastatai ir kunigai su davatkomis, tai skirta visiems. Kiekvienas, išpažįstantis Kristų, vadovaujasi moralės principais visose savo gyvenimo srityse, taip pat ir politikoje, valstybės valdyme ir atliekant pilietines pareigas. Todėl nėra tokio reikalo, kuris nebūtų Bažnyčios reikalas.

Būti kariu yra garbinga

Pirmiausia atkreipiamas dėmesys, kad „taika nėra vien karo nebuvimas; jos neužtikrina ir priešiškų jėgų pusiausvyra. Taika žemėje pasiekiama tada, kai žmogui užtikrinamos reikalingos gėrybės, kai žmonės tarpusavyje laisvai bendrauja, gerbiamas žmonių ir tautų orumas ir nuolat puoselėjamas broliškumas“ (Katalikų Bažnyčios Katekizmas (KBK), 2043). Kiekvienas pilietis ir valdininkas įpareigojamas darbuotis taip, kad būtų išvengta karo. Tačiau jei nebeįmanoma išsaugoti taikos, yra 4 sąlygos, kurios privalo būti visos, kada tampa leistina karinė savigyna (KBK, 2309):

1. jei užpuoliko daroma didelė žala yra ilgalaikė, didelė ir neginčijama;

2. jei buvo panaudotos visos kitos priemonės, išsaugant taiką;

3. jeigu yra tikimybė, kad gynyba gali būti sėkminga;

4. jei ginklo naudojimas nesukurs dar didesnės žalos negu ta, kurios siekiama išvengti. Čia raginama atsižvelgti į šiuolaikinius masinio naikinimo ginklus.

Atitikus šias būtinas sąlygas, puolama valstybė ginasi – taip vadinamas „teisingas karas“. Valstybės valdžia privalo organizuoti gynybą, be kita ko, ir įpareigodama piliečius ją ginti.

Kaip jau gerai suprantame – būti kariu yra garbinga. Kariai ir kiti valstybės pareigūnai duoda priesaiką, kad gins laisvę ir suverenitetą net savo gyvybės kaina. Tai yra teisinga ir būtina, užtat kiekviena priesaika pasirinktinai užbaigiama: „Tepadeda man Dievas.“

Prisiekusių saugoti taiką ir laisvę žmonių pasiaukojimas prilyginamas Kristaus aukai: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13), dėl šios priežasties visos jėgos struktūros visame pasaulyje turi savo kapelionus, kurie palaiko jų narių tinkamą moralinį nusiteikimą, reikalingą priesaikos įvykdymui, ypač jei susidarytų ekstremalios situacijos.

Jeigu pilietis atsisako naudoti ginklą ir žudyti priešus, nes jo sąžinė neleidžia, jam turi būti leista pasirinkti kitą karo akivaizdoje adekvačią tarnavimo visuomenei formą.

Vykstant karo veiksmams, galioja dorinis įstatymas, reikalaujantis pagarbiai elgtis su civiliais gyventojais, sužeistais kariais ir karo belaisviais. Nors besiginančios valstybės kariams žudyti priešą nėra nuodėmė, tačiau yra nusikaltimas ne tik žudyti civilius ar belaisvius, bet taip pat ir plėšikauti, smurtauti, prievartauti.

Bažnyčios socialinis mokymas taip pat aptaria tarptautinių bendrijų atsakomybę taikos kūrime. Atkreipiamas dėmesys, kad ne visos valstybės yra vienodai pajėgios save apginti, todėl įvairios tautų bendruomenės turėtų teikti pagalbą tokioms šalims. Bendrai yra smerkiamos ginklavimosi varžybos, o ginklų gaminimas ir prekyba turi būti išmintingai ir griežtai reglamentuotą įstatymais ir prižiūrima kiekvienoje valstybėje.

Būkime drąsūs

Tačiau Bažnyčios mokymas yra ne apie karą, o apie taiką, jos kūrimą ir puoselėjimą, kuris grindžiamas teisingumu ir meile. Kitaip sakant, taika yra darbas, daugybė pasirinkimų, kai yra gerbiamas žmogaus asmens orumas: nuo jo natūralaus pradėjimo iki natūralios mirties, sudarant galimybes kiekvienam žmogui pagal jo gabumus ir poreikius vystytis ir naudoti bendrąsias visuomenės gėrybes bei pačiam įsitraukti į taikos kūrimą. Neteisingas gėrybių paskirstymas, prigimčiai ir Dievo įsakymams priešingų įstatymų bei papročių įteisinimas neišvengiamai veda į taikos praradimą ir visuomenės supriešinimą, kuris neretai turi drastiškų pasekmių. Kristus, skelbdamas Evangeliją, tai yra Geroji Naujiena, sakė, kad jis atneša ramybę arba kitaip – taiką. Kiekvienas žmogus, kuris stengiasi gyventi pagal Evangeliją, irgi yra Kristaus ramybės nešėjas.

Man kažkada seniai pasakojo dėstytojas tokią istoriją. Antrąjį pasaulinį karą išgyvenusi moteris gyrėsi, kad ji kasdien meldėsi ir pasninkavo, kad jų kvartalo nesubombarduotų. Ir tikrai nesubombardavo. Tik čia ne krikščionių tikėjimas, nėra tokios maldos: „Tegu miršta kiti, tik ne aš.“ Karas yra socialinė nuodėmė ir paliečia visus. Būkime drąsūs, jei bus pareikalauta atiduoti gyvybę už draugus viena ar kita forma, kad būtume pasiruošę, dosnūs, sekdami Kristumi iki galo.