Apie idealias atostogas

Balandis atvėrė langus. Su kuo labiausiai asocijuojasi atverti langai? Bent man – su atostogomis. Manau, visi jau apie jas mąstome, kuriame planus. Kai kas gali paprieštarauti šio teksto pavadinimui, girdi, idealių atostogų nebūna. Na, prie bet kokio idealo artėti sunku, bet bandyti verta.

Neginčysiu, jog įsivaizduoti idealias atostogas – sudėtingas dalykas. Sudėtinga, nes atostogų pramonės pasiūla didžiulė. Man atostogos – tai atradimai. O su kuo jums siejasi žodis „atostogos“? Tiesiog pasvajokite ir tas svajones užsirašykite. Psichologai aiškina, kad kai jau turite savo svajonių atostogų vaizdą, juo remdamiesi, atsakykite sau į klausimą, kodėl būtent tokios atostogos dabar jums atrodo pačios tikriausios. Ar dėl to, kad tvarkysite apleistą sodą, sodinsite medžius, ar dėl to, kad aplankysite šalį, į kurią planavote nuvykti jau keletą metų, vaikščiosite po tūkstančio metų senumo šventyklas ir muziejus su nuostabiais meno kūriniais, ar dėl to, kad nardysite jūros gelmėse ir iš arti pamatysite povandeninį pasaulį, ar tiesiog pailsėsite, voliodamasis paplūdimyje?.. Tokie planai gerai, bet yra ir kitas dalykas – galimybės. Todėl puikus pasiūlymas atostogų planą sudaryti netinkamų variantų atmetimo būdu. Aišku, lenkiuosi tiems, kurie skrenda į tokius kampelius, kaip, pavyzdžiui, Balį, Fidžį ar Mianmarą.

Vieni žmonės mėgsta iš anksto susiplanuoti atostogas ir kiekvieną jų smulkmeną, kiti perka pirmą pasitaikiusį paskutinės minutės skrydį. Man geriausios atostogos yra keliauti vienam. Dar – su šeima ar pora artimiausių draugų. Tenka keliauti ir su didelėmis turistų grupėmis, nes kartais būnu tokių grupių kelionės vadovu. Džiaugiuosi, kad visos grupės, su kuriomis keliavau, buvo įdomios, draugiškos, žingeidžios ir nė viena nenusivyliau. Tiesa, pasitaikė kolektyvas, kuris visą kelionės į Krokuvą laiką autobuse gėrė, Krokuvoje iškart viešbutyje miegojo, po to visgi aš juos ištempiau į Veličkos druskos kasyklas. Ten jie, įkvėpę gaivaus druskingo oro, atsigavo ir toliau jau ekskursiją tęsė normaliai iki pirmo didesnio Krokuvos senamiesčio restorano. Aišku, Krokuvoje jie pamatė mažiau nei kiti turistai, tačiau fakto, kad jie buvo šiame mieste, nepaneigsi. Gerai, kad turėjau filmuką apie Krokuvą ir, grįžtant namo, autobuse jį peržiūrėjome.

Išeidami atostogų, dažnai norime atsijungti nuo išorinio pasaulio, tačiau kodėl tuomet ilsintis neatsisakome interneto, neišjungiame mobiliųjų...

Kodėl nesirinkčiau atostogų Palangoje?

Mano jaunystės metais jei buvo paminimas žodis „atostogos“, tai kitas būdavo „Palanga“. Neįsivaizdavome, o ir neturėjome galimybės, kur daugiau atostogauti. Aišku, buvo atostogaujančiųjų Šventosios nameliuose ir atostogos tenai irgi buvo vadinamos atostogomis. Išrankieji, tiesa, pasiekdavo Nidą, Juodkrantę, ypač išrankūs – Jūrmalą, na, o ypač ypač išrankūs išsiruošdavo prie Juodosios jūros. Yra buvusiųjų Bulgarijos kurortuose. Bet tai jau išimtys.

Kodėl šiandien nesirinkčiau atostogų Palangoje? Kad ir dėl kainų. Patikėti negalėjau, bet tikrai skaičiau, jog penkių žvaigždučių viešbutyje Palangoje viena naktis kainuoja 700 Eur. Ir neaišku, ką už tuos pinigus gauni ir kaip esi aptarnaujamas. Būtų gerai, jei klysčiau, bet manau, jog poilsiautojai išvysta surūgusią administratorę. Nors ar gali būti ji linksma, jei jos mėnesinis atlyginimas mažesnis už sumą, kurią poilsiautojai sumoka už naktį?

J. Basanavičiaus – kažkada hipių „basankės“ vardu pakrikštyta – gatvė Palangoje tampa naujosios Lietuvos simboliu. Ji yra tarsi mūsų dabartinio gyvenimo vitrina. Joje telpa visi: ir Seimo nariai, ir pramogų ar sporto žvaigždės, ir už sunkiai sukrapštytus eurus atvykę poilsiautojai. Nors kartais nebesupranti, ar dar Lietuvoje esi. Rusiška muzika, ukrainietiška ar armėniška virtuvė, kažkoks indėnas su plunksnomis. O šalia – daugybė kiniškų žaisliukų ir niekučių, banalių ant sienos kabinamų paveiksliukų, įvairiausių užkandžių (cukraus vatos, ledų, virtų kukurūzų, keptų bulvių, kukurūzų spragėsių, rūkytos žuvies, kebabų). Jei daktaras Jonas Basanavičius užsuktų į savo vardo gatvę, numirtų iš gėdos.

Jei apie Palangos restoranus, o atostogaujant jie svarbūs, tai nė vieno kurorto restorano geriausiųjų Lietuvoje trisdešimtuke nė kvapo. Net nežinau, ar yra kuris vertas atsidurti ir šimtuke. O tarp 30 geriausiųjų yra restoranas Nidoje, Ventės rage, Trakų rajone. Tarp kitko šiauliečių tarp geriausių Lietuvos restoranų irgi nesimato. Bet čia ne apie tai.

Kur nueiti vakare Palangoje? Į naują koncertinę salę? Vienu metu pastatytos koncertinės salės Palangoje ir Liepojoje. Buvau abiejose. Ir interjeru, ir aptarnavimo kultūra, ir akustika Liepojos salė palangiškę akivaizdžiai lenkia. O svarbiausia – repertuaru. Liepojoje klausiausi australų trimitininko Džimo Morisono su Latvijos radijo ir televizijos bigbendu, Palangoje mačiau afišą, kad čia koncertuoja Boney M ir Ottawan. Net nežinau, ar bent vienas buvusios Boney M narys šiandien yra išlikęs grupėje.

Kiekvienas turime antrąjį miestą

Populiarus lenkų rašytojas ir filosofas Andžejus Zagajevskis knygoje „Du miestai“ rašo, jog kiekvienas žmogus, be gimtinės, turi dar vieną savo miestą. Aš, o gal ir jūs, tokių ieškau atostogų kelionėse. Tas miestas gali keistis: kiekvienais metais kažką atrandi, o būna, kad prisiriši ir antrą kartą į tą patį miestą grįžti.

Kartais man tas miestas Paryžius, kartais Barselona, kartais Edinburgas ar Briugė, o šįkart apie Amsterdamą. Jei vyriškis sako, jog jam Amsterdame labiausiai patiko gotikinė senoji bažnyčia ar pasiplaukiojimas kanalais, jis meluoja.

Pirmą kartą Amsterdame lankiausi labai seniai, kai dar nebuvo pas mus įsiskverbęs bet koks moralinis sugedimas ar kitos blogybės. Tai buvo gal prieš trisdešimt metų. Tuomet man Amsterdamas pasirodė panašus į pragarą. Bet, ilgiau čia pabuvęs ir dar ne kartą apsilankęs, šį miestą pamilau. Sunku apsakyti tą miesto laisvumą, gyventojų atvirumą, kurie nežino, kas tai yra langų užuolaidos. Tu gali gulėti ant kokio nors paminklo laiptelių ir sėdintieji tau negali trukdyti to daryti. Ypač miela šlapintis lauko tualetuose Amsterdamo gatvėse ir tuo pačiu (nes tualetas tave uždengia tik iki pečių) stebėti praeivius.

Amsterdamas miega mažai, miesto centras perpildytas turistų, kurie suvažiuoja čia pasilinksminti ir puikiai praleisti laiką. Nors kartą gyvenime būtina aplankyti Amsterdamą.

Bet ar viskas Amsterdame galima? Aš bent pastebėjau tik vieną draudimą: negalima eiti dviračių takais ar ant jų stovėti (to niekur negalima daryti, o Amsterdame ypač). Visgi būsiu kaip tas apsimelavęs vyriškis ir pasakysiu, jog ypač mėgstu Nacionaliniame muziejuje sėdėti prieš Rembranto paveikslą „Nakties sargyba“. Prasėdžiu gal pusvalandį ir gėriuosi. Vienas garsiausių šio dailininko paveikslų „Kapitono Franso Baningo Koko ir leitenanto Vilemo van Roitenbiurgo šaulių kuopos pasirodymas“ apie du šimtus metų kabojo įvairiose salėse ir tik XIX a. jį aptiko dailėtyrininkai. Kadangi figūros buvo pavaizduotos tamsiame fone, jis buvo pavadintas „Nakties sargyba“, šiuo pavadinimu paveikslas įėjo į pasaulio meno lobyną.

Van Gogo muziejuje grožiesi „Autoportretu“, „Saulėgrąžomis“, „Bulvių valgytojais“ – iš viso 75 kūriniais. Tiesa, nustebau dėl muziejaus pirmajame aukšte eksponuojamos gan prastos kažkokio dailininko parodos. Muziejaus darbuotojai paaiškino, jog jeigu dailininkai gerai susimoka, gali čia eksponuotis, nes sunku muziejui be papildomų lėšų išsilaikyti. Pagalvojau, jeigu toks dailininkas į mūsų „Laiptų galeriją“ atsiųstų prašymą, jog nori perkelti savo parodą iš Amsterdamo Van Gogo muziejaus į mūsų kuklią galeriją. Džiaugsmu netvertumėme, bet pamatę darbus...

Grįžtant prie kelionių, tai jos leidžia kitaip žvelgti į pasaulį. Naujame mieste daug kas nustebina. Mėnesio pirmą savaitgalį prieš tapytojo Rimo Bičiūno parodos atidarymą „Laiptų galerijoje“ aprodžiau jam Šiaulius. Pamatęs vieną ryškiai geltonais dažais nudažytą namą, jis tarstelėjo: „Koks mėlynas namas.“ Gerų atostogų!