Apie gyvenimo analizavimą

Sako, gebėjimas analizuoti rodo aukštą žmogaus protavimo lygį. Ar pastebėjote, kaip didingai atrodo finansų analitikai? Tai gal ir todėl, kad jie už savo analizes gauna pinigų. O ką už savo nesibaigiančias analizes gauname mes? Nieko. Nebent depresiją. Nes mes nenagrinėjame džiaugsmingų savo gyvenimo akimirkų, o tik įvairiausius nepasisekimus, graužatis ir visa, kas tik pasitaiko neigiamo mūsų gyvenime.

Ką tiria analitikai? Štai vieni išanalizavo, jog regionų skirtumai mažėja, bet tebėra dideli. Kiti braižo partijų ar atskirų politikų populiarumo kreives. Analizių laukai be galo platūs. Štai skaičiau, kad analitikai išnagrinėjo 850 publikacijų mūsų emigrantų gyvenimo temomis ir pasirodo, jog 70 proc. medžiagos skirta lietuviams, linkusiems emigracijoje nusikalsti, 6 proc. – jų sėkmės istorijų aprašymams, likusieji straipsniai – neutralūs.

Kas didžiausi analitikai?

Šiuolaikiniame pasaulyje analitiku nori būti kiekvienas. Jei anksčiau žmogus pakliūdavo bėdon, puldavai jam padėti, dabar – išsitrauki telefoną ir filmuoji. Ilgai mąsčiau ir nusprendžiau, jog didžiausi analitikai – taksi vairuotojai. Kokių žmonių jie tik nepamato... Gali pasakoti, kuo miestas alsuoja ryte, vidurdienį, vakare, o kiek pastebėjimų iš naktinio gyvenimo. Pastebėjau, jog kuo senesnį automobilį toks vairuoja, tuo daugiau visko pastebi, kiaurai permato kitų nevalyvumą ir visas jų nuodėmes. Pritariu, jog gyvenimo patirtis suteikia jiems teisę išsakyti keleiviams ir kai kurių pastebėjimų ar pamokymų. Štai kartą žiemos metu vienas pastebėjo, jog aš įlipau į jo automobilį, nenusipurtęs nuo batų sniego. Pradžioje net kiek pyktelėjau, bet ir suvokiau, jog jis teisus ir jo pastaba vietoje. Nuo tada žiemos metu, lipdamas į taksi, o ir į bet kurį kitą automobilį, visad purtau nuo batų sniegą. Beje, su savo snieguotais batais aną taksi vairuotoją taip sunervinau, kad jis visą kelią rūkė, tiesa, iškišęs ranką su cigarete per langą. Mano sniegini batai neleido jam duoti pastabos, o šiaip būčiau paprašęs nerūkyti. Taigi analitinis kitų blogo elgesio pastebėjimas leidžia pastebėtojui pačiam blogai elgtis ir nesulaukti įspėjimo.

Kad taksistai pažįsta miestą ir jo žmones, liudija ir tai, jog, į taksi įlipus prie namų, jie net neklausę veža mane į „Laiptų galeriją“, o įlipus prie galerijos, veža namo.

Po taksi vairuotojų kaip analitikai, manau, išsiskiria rašytojai. Štai imu į rankas visai naujutėlę, šiais metais išleistą Mariaus Povilo Elijo Martynenko knygą „Be penkių pasaulio pradžia. Tekstai malonumui sužadinti“. Marius Povilas Elijas – aktorius, slemo poezijos propaguotojas, nuolat rašantis tinklaraščiui „Praeis“. 224 puslapių, nesunkią, plonais viršeliais knygutę įveikiau vienu ypu. „Užkabino“. Tai atviras autoriaus pokalbis su skaitytoju. Gyvenimo analizė. O pasakyti jis turi ką, nes universitete studijavo anglų ir italų kalbas, tačiau nerado ten vietos, gyveno su vienuoliais, dirbo vertėju, tekstų garsintoju, šokolado pardavėju, šviesolaidinių kabelių testuotoju, padavėju, subtitruotoju, laiškanešiu, naktiniu portjė viešbutyje. O ir šiaip gyvenimas jį vėtė ir mėtė, nes net trylika kartų dėl sveikatos sutrikimų komos būsenos buvo atsidūręs reanimacijoje. Sužavėjo jo optimizmas ir humoro jausmas. Šią knygą norėčiau įvertinti trumpai: tai gyvenimo analizė ir mieliausia – jog šviesaus gyvenimo.

Malonumas stebėti kitus žmones

Vienas mano draugas, išeidamas iš savo buto, plastilinu užklijuoja priešais esančio buto durų akutę. Gaila, kad jis sutrukdo priešais jį gyvenančios kaimynės analitinius tyrinėjimus. O juk aukščiausia analizių viršūnė yra kitų gyvenimo analizavimas. Žmogus įvairus, tad čia reikalingos ilgos ir nuolatinės analizės. Tikri analitikai nesakys, jog visos jos tokios ar visi jie tokie. Jie kruopščiai ir ilgai tyrinės.

Bent man lietuviai nėra labai įdomūs. Su jais viskas aišku. Nors tikrieji analitikai pasakys, jog lietuvio iki pabaigos niekad neišanalizuosi. Nesakysi, kad jie neteisūs. Bent aš išskirčiau lietuvių nepasitikėjimą. Štai moteris prie vieno balkono sušunka: „Jonai, Jonai!“ Balkone pasirodo žmogelis su trumpikėmis. „Jonai, ar tu namie?“ – tuomet klausia moteriškė.

Tyrinėdami kitus žmones, o ypač lietuvius, analitikai dažnai klysta. Kad ir dėl minėto lietuvių nepatiklumo. Bet juk kaip jie tiki horoskopais, pranašystėmis, laimėjimu loterijose, įvairaus plauko sukčiais (ypač telefoniniais). Antai vienas tvirtina, kad netiki horoskopais, nes jis gimęs po Avino ženklu, o šio ženklo žmonės horoskopais netiki.

Lietuviai labai mėgsta posakį „Reikia būti savimi“. Bet jei būtume savimi, kokie mes tuomet būtume? Taip ir negali savimi būti.

„Kodėl taip gerai atrodau? Svarbu ant širdies akmenų nenešiot“, – sako 10 vaikų užauginusi, 21 anūku besidžiaugianti, 92-uosius einanti Ona Janulevičienė, šiais metais Motinos dienos išvakarėse iš prezidentės rankų apdovanota medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“.

Iš užsieniečių yra ko pasimokyti

Bent man smalsu stebėti užsieniečius. Lygini juos su lietuviais, atrandi savybių, iš kurių verta pasimokyti. Vedu ekskursijas, dažniausiai po Lenkiją, bet kai pats jas vedi, nėra laiko stebėti kitų. O štai neseniai kaip turistas lankiausi Helsinkyje. Lėti suomiai pasirodė turintys labai daug gerų savybių.

Kapinėse nemačiau išsiskiriančių antkapių, o ir gyvenime jie visi lygūs, nesistengiantys pranokti vieni kitų. Nemačiau supykusio suomio. Net jei imi ant jų šaukti dėl nerangumo, jie susigėsta, nuleidžia galvą ir, atrodo, liūdi, kad tave supykdė. Tiesa, šaukti ant jų nereikėtų, nes jie tuomet visiškai sutrinka ir reikalai visai nebejuda.

Iš knygų lentynos traukiu dar vieną knygą – tai „Gyvulių ūkio“ ir „1984-ųjų“ autoriaus Džordžo Orvelo romaną „Dienos Paryžiuje ir Londone“. Knyga – lyg iš dviejų dalių. Pirmojoje pasakojama apie dienas Paryžiuje, antrojoje – apie dienas Londone. Kaip vargšui išgyventi viename ar kitame mieste? Sako, visiems labiau patiko išgyvenimo eksperimentas Paryžiuje. Čia keistesni žmonės ir tirštesni, įspūdingesni vaizdai. Paryžius yra Paryžius. Amžinasis valkatų, klajūnų, nelaimėlių, nepripažintų menininkų miestas. Anglų skurdžiai kažkokie netikri, bent jau neatrodantys didžiai nelaimingi. Kartais patys žmonės pasirenka tokį gyvenimo būdą. Ypač patiko štai tokia knygos mintis: „Šelpiamasis beveik visada nekenčia savo geradario – tai nekintama žmogiškosios prigimties ypatybė.“ Nuo seno žinoma, kad neapykanta turtingiesiems yra daug stipresnis jausmas nei atjauta vargšams, nes kvietimą atimti iš turtingųjų stebime gerokai dažniau nei savo turto išdalijimą neturintiesiems.

Grįžtant prie kelionės į Helsinkį, tai ypač patiko analizuoti gyvenimą kelte – dideliame pramogų mieste, sujungusiame žmones vienai dienai. Štai kostiumuotas vyrukas, geriantis baruose ir traukiantis ne vienos moters žvilgsnį. Girdėjau jį prisistatant verslininku. O ryte nustebau, pamatęs vilkintį treningais ir besileidžiantį į laivo rūsį. Pagalvojau, jog kiekvienas žmogus nori būti geresnis, nei yra: turėti prestižiškesnį darbą, daugiau pinigų. Net pagailo šio vilkiko vairuotojo. Pagalvojau, jog gal dabar jis mąsto, kad leidžiasi į savo biurą. Bet ką aš čia. Kodėl būti vilkiko vairuotoju yra blogai? Kiek šalių pamatai, net kalbų pramoksti ir atlygis už darbą daugiau mažiau turėtų tenkinti.

Iš Suomijos grįžti lydimas kitų nuotaikų nei, pavyzdžiui, iš Lvovo, kur irgi vedu ekskursijas. Ukrainoje viskas pigu, tad tave ima žeisti, kai vėl išvysti lietuviškas kainas. Gi Suomijoje kokakolos 0,5 l buteliukas kainuoja 2,60 eurų, paprasto vandens toks pat buteliukas – 2 eurus. Po tokios kelionės pajunti, jog gerai ir Lietuvoje.