Apie didelę garbę ir retą galimybę tapti organų donoru

Respublikinės Šiaulių ligoninės Chirurgijos korpuso konferencijų salėje rinkosi Nacionalinio transplantacijos biuro specialistai, gydytojai, organizuojantys organų transplantaciją, recipientai, jau sulaukę jų gyvybę išgelbėjusio organo, žurnalistai. Buvo kalbama apie didelę garbę ir retą galimybę tapti organų donoru. Spalyje, minint Europos ir Pasaulio organų donorystės dieną, kalbėta apie donorinius organus, kurių transplantacijos procesas nors ir labai kruopščiai suplanuotas ir puikiai koordinuojamas, tačiau neprognozuojamas, nes organų donorų skaičius ne tik svyruoja, bet ir mažėja, o laukiančiųjų donorų organų yra gerokai daugiau, nei donorų.

Gyvenimas su dovanotais organais

Dovanoti organai grąžina sunkiai sergantį žmogų į visavertį gyvenimą. Savo patirtimi su į renginį susirinkusiais medikais, organų donorystės koordinatoriais bei žurnalistais, pasidalino šiauliečiai, kuriems organų donorai bei jų artimieji dovanojo antrą gyvenimą.

Šiaulietis Eduardas Bartkus jau devynerius metus gyvena po kepenų transplantacijos. Žmogus sirgo hepatitu C. Dėl ligos kepenys buvo pažeistos taip, kad liko viena išeitis - pakeisti donorinėmis kepenimis. Gydytojai jau neslėpė, prognozavo, kad jam liko gyventi ketveri metai. Bet po dviejų metų nusišypsojo laimė, žmogus sulaukė kepenų donoro ir jam atlikta kepenų transplantacija. E. Bartkus mažai tikėjo, kad pavyks sulaukti šios dovanos. Dabar jau devynerius metus gyvena su dovanotomis kepenimis ir šią dovaną labai brangina, vertina ir yra už ją labai dėkingas donoro artimiesiems.

Tokius pat dėkingumo jausmus nežinomiems žmonėms puoselėja ir Neringa Gustienė. Moteriai inksto transplantacija buvo atlikta prieš trejus metus. Tačiau prieš tai 15 metų jai buvo atliekamos dializės procedūros, iš kurių septynerius metus buvo taikoma peritoninė dializė, pakeitusi inksto funkcijas. Jaunai moteriai po gimdymo metu įvykusių komplikacijų sutriko inkstų veikla. Neringa sako, jog jai dializės procedūros nesukėlė didelių sveikatos problemų, tad ji net nebuvo įrašyta į sąrašą inkstui gauti. Prieš trejus metus nusprendė įsirašyti inksto transplantacijos laukiančiųjų sąrašą, ir iš karto buvo gautas jai tinkamas inkstas. Gautas inkstas moteriai buvo kaip neįkainojama dovana. Ji suprato, jog vertėjo anksčiau rinktis ne dializę, bet inksto transplantaciją.

Svarbiausia – dėkoti artimiesiems

Donorystės organizatorės akcentavo, jog visi recipientai, gyvenantys po transplantacijos su dovanotu organu, nepaprastai dėkingi donorams. Jie yra verti didelės pagarbos ir pasididžiavimo, nes, patys išgyvendami netektį, sutiko dovanoti organus.

Kiekvienais metais minimos Europos ir Pasaulinės organų donorystės dienos pagrindinis siekis – padėkoti mirusiųjų artimiesiems, žengusiems labai svarbų žingsnį. Juolab, kad tam pasiryžta ne visų ligoninėse gydytų ir potencialiais organų donorais pripažintų mirusiųjų artimieji.

Respublikinėje Šiaulių ligoninėje šiais metai buvo nustatyti du potencialūs organų donorai, tačiau tik vieno organai panaudoti donorystei. Antrojo potencialaus organų donoro artimieji nežengė šiuo kilniu keliu.

Chirurginės reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus anesteziologė-reanimatologė, Nacionalinio transplantacijos biuro koordinatorė ligoninėje Stasė Sergedaitė pastebėjo, jog taip nutinka ne kasmet. „Per pastaruosius penkerius darbo reanimacijoje metus kasmet būdavo nuo 7 iki 10 potencialių donorų, iš kurių 4-6 būdavo efektyvūs“, - sako gydytoja.

Medikė svarstė, kodėl taip sumažėjo organų donorų ir pastebėjo, jog priežasčių yra įvairių. Viena jų – kintanti demografinė situacija: visoje šalyje dėl emigracijos sparčiai mažėja gyventojų skaičius, mažas gimstamumas, populiacija sensta. Kita priežastis – išaugusios medicinos galimybės, pagerėjusi gydytojų darbo kokybė: daug greičiau ir efektyviau teikiama pirmoji pagalba, ligoninėje atliekami modernūs diagnostiniai tyrimai, profesionaliai dirba ir operacinės, ir intensyviosios terapijos gydytojų komandos, tad ir gyvybių išgelbėti pavyksta daugiau.

Prieš 24-erius metus ligoninėje pradėjusi dirbti anesteziologė-reanimatologė S. Sergedaitė sako, jog iki šiol sunkiausia – pasakyti mirusiojo paciento artimiesiems, jog dar galima išsaugoti jo organus donorystei ir prašyti sutikimo. Ypač sunku būdavo darbo pradžioje, kai ir pačiai patirties stigo, ir žmonės apie organų donorystę žinojo daug mažiau.

„Plėtėsi žmonių akiratis, tapo labiau išprusę, tad jau nebėra taip sunku pradėti kalbą su mirusiojo artimaisiais dėl galimybės dovanoti organus sunkiai sergantiems“, - sako patyrusi gydytoja.

S. Sergedaitė papasakojo ne vieną jautrų atveją, kai patys artimieji, išgyvendami didelį netekties skausmą, aukojo organus donorystei.

„Yra buvę ir jaunų, 18 metų pacientų, tapusių potencialiais organų donorais“, - sako anesteziologė-reanimatologė ir prisimena aštuoniolikmetės Joniškio gyventojos skaudžią istoriją. Mergina į Respublikinę Šiaulių ligoninę buvo atvežta iš Joniškio, kur einančią kelkraščiu sužalojo sunkvežimis. Išgelbėti gydytojams merginos nepavyko. Tėvai nelaukė gydytojų prašymo, patys pasiūlė organus donorystei, nes tokį norą netekties atveju buvo išsakiusi pati dukra. Vėliau mama pasakojo gydytojai, jog susapnavusi sapną, kurio metu atėjusi dukra ir padėkojo už šį sprendimą. Buvo akivaizdu, kad tėvams netekties skausmą padėjo palengvinti jų pačių geras ir teisingas poelgis.

„Anksčiau buvo sunkiau, nes artimųjų sprendimas turėjo būti priimtas daug greičiau. Dabar angiografijos tyrimas pagerino galimybę ilgiau išlaikyti pacientą, kuriam diagnozuota smegenų mirtis. Angiografijos tyrimu nustatoma, ar galvos smegenyse dar yra kraujotaka, ir smegenų mirtis diagnozuojama tiksliu laiku“, - teigia gydytoja.

Organų donorystė – kas tai?

Gydytoja anesteziologė –reanimatologė Dovilė Lukminaitė, Nacionalinio transplantacijos biuro koordinatore dirbanti Lietuvos sveikatos mokslų akademijos Kauno klinikose ir Ukmergės ligoninėje, papasakojo susirinkusiems apie organų donorystę bei kelią į šį pagarbos vertą sprendimą.

Organų donorystė, pasak pranešėjos, yra dviejų rūšių: iš gyvų ir mirusių donorų. Gyvoji, kai organus dovanoja gyvas žmogus. Dažniausiai donorystei aukojama kraujo, kaulų čiulpai, vienas inkstas, rečiau – dalis kepenų. Organų donorystė iš mirusio yra dažnesnė. Iš vieno mirusiojo donorystei gali būti paimti septyni organai: širdis, kepenys, du inkstai, plaučiai, ragenos, oda.

Pasak D. Lukminaitės, organų donoru žmogus gali būti pripažintas tik trim gydytojų konsiliumam konstatavus galvos smegenų mirtį. Jis nustatoma, kai patikrinami septyni refleksai, ir įsitikinama, kad jų nėra.

Potencialiais organų donorais tampa pacientai, kuriems konstatuota smegenų mirtis bei gautas artimųjų sutikimas organų donorystei. Tačiau ne visi potencialūs donorai tampa efektyviais organų donorais, nes ne visada organai tinka donorystei.

Sunkiausias etapas donorystės procese – bendravimas su mirusiojo artimaisiais. Atvejų gydytojos praktikoje būta įvairių. Nepamirštama patirtis, kai mirusiojo artimieji sutiko paaukoti artimojo organus donorystei, tačiau donorystės organizatoriai suklydo dėl laiko. Mirusiojo artimieji atvyko sutartu laiku atsiimti kūno, tačiau transplantacijos brigada dar nebuvo baigusi darbo. Giminaičiai pasipiktino, tačiau sutikimo neatšaukė, nes suprato, kad ne vienas žmogus jau laukia organų transplantacijos.

Neigiamus prisiminimus paliko istorija, kai mirusiosios sūnui nepavyko išaiškinti, kad mamos smegenys jau mirusios, o širdies veikla palaikoma tik tam atvejui, jei organai būtų aukojami donorystei. „Atjungsi mamą – atjungsiu tave!“, - pagrasino gydytojams mirusiosios giminaitis.

Šiame nelengvame darbe būna ir šviesių istorijų. Gydytoja prisiminė jauną merginą, sirgusią smegenų aneurizma. Sužinojusi šią diagnozę mergina tėvams pasakė, kad plyšus kraujagyslėms jos organai būtų paaukoti donorystei. Tad tėvai pačią sunkiausią savo gyvenimo minutę net nelaukė medikų prašymo – pirmi pradėjo pokalbį apie galimybę organų transplantacijai ir nusiramino, išpildę paskutinį dukters norą.

Geriausias darbas gyvenime - donorystė

Nacionalinio transplantacijos biuro laikinoji vadovė Audronė Būziuvienė, prieš pradėdama skaityti pranešimą „Jūs ne dievai, bet gyvybę išgelbėti galite“, dėkojo Respublikinės Šiaulių ligoninės gydytojams, labiausiai nusipelniusiems organų donorystei ir įteikė padėkas Chirurgijos reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus bei Kardiologijos reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus medikams.

Pasak pranešėjos, sudėtingus medicininius dalykus ne gydytojams suvokti sunku. Tačiau organų donorystės ir transplantacijos tema ypatinga tuo, kad sudėtingus dalykus galima iliustruoti jautriomis istorijomis, kuriomis ir pasidalino vadovė, apžvelgusi organų ir audinių transplantacijos istoriją Lietuvoje ir palyginusi su kitų šalių patirtimi.

Organų transplantacijos Lietuvoje pradžia – 1970 metai. Donorystės pardininkai – kardiologas Algimantas Marcinkevičius ir urologas Balys Dainius skleidė donorystės idėją, važinėdami iš ligoninės į ligoninę ir ragindami gydytojus žengti šiuo keliu. Prieš tris dešimtmečius,1970 metais, atlikta pirmoji inkstų transplantacija.

Nuo to laiko Lietuva organų ir audinių transplantacijos srityje pažengė labai daug. Įsisavintos visų organų transplantacijos. Pasak A. Būziuvienės, šalis sparčiai vejasi Europos lyderius ir yra labai toli pažengusi nuo kaimyninės Latvijos, kur transplantuojami tik inkstai ir ragenos. Bet ir jiems yra kvotos – jei valstybės skiriami pinigai baigiasi rudenį, tai iki metų pabaigos niekas organų transplantacijų nebeatlieka. Šios kilnios veiklos Latvijoje niekas nekoordinuoja, kilnų darbą dirba pavieniai gydytojai.

Lietuvoje šią veiklą koordinuoja Nacionalinis transplantacijos biuras, įsteigtas 1996 metais. Pagrindinės jo veiklos sritys: teisinės bazės kūrimas, visuomenės švietimas bei organų donorystės procesų organizavimas. Organų donorystės veiklos bei proceso koordinavimo buvo nuspręsta mokytis iš daugiausiai Europoje pasiekusios šioje srityje – Ispanijos. Šalies gydytojai perėmė patirtį, kaip kalbėti su mirusiojo artimaisiais, specialistai tobulinosi, kaip išsaugoti donorą.

Biuro vadovė pasidalino jautriomis istorijomis, kurios nutinka, gelbstint žmonių gyvybes.

Nepamirštamas šių metų kovas, kai Nacionalinį transplantacijos biurą pasiekė pranešimas iš Latvijos apie Rygos gydymo įstaigoje esantį kepenų ir širdies donorą. Latvijoje šie organai nepersodinami, tad dovanojami kitoms šalims. Lietuvoje buvo žmogus, kuriam tinka širdis, o Prancūzijos gyventojui tiko kepenys. Iškilo dilema – kaip suderinti, kad ir iš Prancūzijos, ir iš Vilniaus transplantacijos brigados vienu metu atvyktų į Rygą.

Pirmiausia pagalbos kreiptasi į Lietuvos pasienio tarnybą. Deja, paaiškėjo, kad jų sraigtasparnis ieško pakeliui iš Klaipėdos į Vilnių dingusios merginos. Kreiptasi į Lietuvos karines oro pajėgas. Deja, jų sraigtasparnis negali kilti dėl prastų oro sąlygų. Išeitis rasta - širdį į Lietuvą tuomet parskraidino „Spartanas“. Sėkmingai donoro kepenys pasiekė ir Prancūziją, su kuria pervežimo problemas taip pat sprendė Lietuvoje.

Audronė Būziuvienė prisiminė ir daug rūpesčių sukėlusį atveją, kai iššūkiu tapo ne valstybės sienos, bet skirtingos institucijos. Gydymo įstaigoje atsiradus potencialiam donorui paaiškėjo, kad šalia nėra artimųjų: vienas sūnus – Anglijoje, kitas – įkalinimo įstaigoje. Donorystės koordinatorius pasiryžo eiti į Pravieniškių pataisos namus, nes nei faksu, nei internetu ar kitomis ryšio priemonėmis gautas parašytas sutikimas negalioja. Sūnus sutiko, kad jo tėvo organai būtų paaukoti donorystei ir pridūrė: „Tai turbūt bus geriausias mano gyvenime padarytas darbas“.

Donoro kortelė – pritarimas donorystei

Nacionalinis transplantacijos biuras platina anketas, kurias užpildę žmonės gauna donoro kortelę, tuo parodydami, jog pritaria organų ir audinių donorystei. Pasak A. Būziuvienės, organų donorystei yra pritarę 2382 Šiaulių apskrities gyventojai. Iš jų daugiausia pritariančiųjų organų donorystei – 1258 – gyvena Šiauliuose. Organų donorystei pritaria ir 304 Šiaulių rajono gyventojai, 249 Radviliškio rajono gyventojai, 175 Joniškio rajono gyventojai, 164 Pakruojo rajono gyventojai. Kelmės rajone donoro kortelę turi 119, o Akmenės rajone – 113 žmonių. Lietuvoje pritarimų yra pareiškę 25 tūkstančiai gyventojų.

Nacionalinio transplantacijos biuro laikinoji vadovė pastebėjo, jog dažną nuo šio kilnaus tikslo stabdo prietarai. Vieni baiminasi, jog bus pasikėsinta į jų gyvybę, kiti baiminasi, jog turinčio donoro kortelę nebegydys. Anot specialistės, per septyniolika metų, kai išduodamos donoro kortelės, buvo tik penki atvejai, kai potencialus organų donoras turėjo donoro kortelę.

Sklando tarp žmonių ir prietaras, jog organų donoro kūnas taip sudarkomas, kad lieka jį tik kremuoti. A. Būziuvienė patikino, jog su donorų kūnais elgiamasi pagarbiai.

Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis Lietuvoje šiuo metu organų transplantacijos laukia per 360 žmonių. Iš jų inksto laukia 150, kasos ir inksto komplekso-7, kepenų – 64, plaučių-9, širdies – 43, širdies ir plaučių komplekso - 4, ragenos - 87. Sulaukiančių organų – daug mažiau. Lietuvoje šiemet atlikta 116 organų ir audinių transplantacijų. Šiaulių apskrities gyventojams per šiuos metus atliktos 5 inkstų transplantacijos – visos iš mirusių donorų.

Organų donorystės tema aktuali turi būti kiekvienam žmogui – ne tik transplantacijos laukiančiam ligoniui. A. Būziuvienė viliasi, jog galbūt kada nors šių švietėjiškų pastangų dėka ir Lietuvos visuomenė įsisąmonins tai, ką jau yra suvokę organų donorystėje labiausiai pažengusios Europos šalies – Ispanijos gyventojai, kuriems yra didelė garbė ir reta galimybė tapti organų ir audinių donoru ir po savo mirties išgelbėti net septynis žmones!