Apie besibaigiantį birželį, praėjusias Jonines ir puikybę

„Yra sekama sena pasaka, kad ligi Šv. Jono visi žmonės meldžiasi, šaukia lietaus, bet neišsimeldžia, o po Šv. Jono ir viena boba, užkrosny atsisėdusi, by tik pašnibžda vienus poterius, tuojau prakiūra lyti“, – daugiau nei prieš šimtą metų rašė Žemaitė.

Pranašysčių yra ir daugiau, pavyzdžiui, kad naktinė lakštingalos giesmė atneš giedrą dieną. Kita vertus, jos giesmė yra tokia graži, kad net jei prognozė ir nepasitvirtintų, neverta gailėtis nemiegotų valandų. Jeigu žvirbliai purenasi smėlyje ar šiaip žemėje, bus geras oras. Rūkas vakare virš vandens taip pat pranašauja gerą orą. Jei vakare iškrito gausi rasa, kitądien bus saulėta. Išsiskleidę bijūnai kalba apie ilgalaikę giedrą. Pastebėta, jei pirmosiomis birželio dienomis gausiai lyja, tai vėliau visas mėnuo būna sausas. Sakoma, kad birželio mėnesio pradžios lietus atneš gausų rugių derlių, o daug eglių kankorėžių žada gerą agurkų derlių. Pirmasis vasaros rūkas – geras požymis grybautojams, o naktiniai drugeliai į namus suskrenda prieš lietų ir atšalimą.

Birželį palydint

Birželis – keistas ir nepastovus mėnuo. Mėnuo, kai gali laukti orų įvairovės: tai karšta, kad net įkaitęs oras virpa, tai šaltas lietus košia, nors pastarasis šiemet retokas. Dauguma mano kartos žmonių dar turėjo senelius kaime ir birželis reiškė, kad prasideda laisvė nuo miesto dulkių.

Birželis – šviesos ir gėlių mėnuo, kai gėlių vainikais puošiami kiemo vartai ir namų durys, dabinamas trobos vidus ir karvių ragai. „Iš kur tas svaiginantis širdį andante“, – rašė V. Mykolaitis-Putinas eilėraštyje „Birželis“.

Birželį J. Basanavičiaus gatvėje Palangoje, kaimo turizmo sodybose, prie upių, ežerų vėl būtinai kažkas nori pasiklausyti dainos „Vasara jau nubarstė“ ir dainininkai saviveiklininkai ją traukia ilgindami balses: „tū ateiny kaip aušrynė...“.

Šiaip jau liepos baigia žydėti liepą, bet kartais jos žydi ir anksčiau, kaip kad šiais metais – birželį. Neverta dėl to liūdėti, neverta ir džiaugtis – viskas vyksta kaip ir turi gamtoje vykti, todėl ir liepos, jei nužydi anksčiau, tai tik dėl to, kad ne tik liepą, bet jau ir birželį galėtume mėgautis šviežiu liepų medumi.

Birželį dažniausiai lydi malonūs potyriai, todėl nemalonūs itin žeidžia. Man su vienu tokiu teko susidurti. Švenčiant Jonines, vienas iš svečių pakilią nuotaiką sugebėjo sumauti keliais žodžiais, tartais kitai vakaro viešniai: „Tu puikiai atrodai, tai ne mano žmona, visad apsileidusi“. Nebesinorėjo toje draugijoje likti. Ne tik man, pastebėjau, jog taip pat ir kitiems. Man tuos žodžius taręs tapo panašiu į meilės nuotykiais bandantį pasididžiuoti vyrą, kuris, iškart aišku, yra kompleksuotas ir neslėpdamas meilužių vardų galutinai susigadina savo įvaizdį.

Tiesa, sugadintos liko visos Joninių šventės. Nors vargu ar Joninės gali būti alaus ar panašiomis šventėmis, kai šventasis Jonas buvo didysis abstinentas. Manau, jam gėda iš dangaus stebėti, kaip mes jo šventę švenčiame. Bet ką darysi.

Visos knygos apie meilę

O neseniai pasirodžiusi Linos Vėželienės „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“ – ypač. Kad tai knyga apie meilę, pripažįsta ir pati autorė. Atrodo, kaip čia gali būti – knyga apie nuodėmes, vadinama knyga apie meilę. Labai paprasta – kilimas iš nuodėmių ir yra meilė. Kiekvienas pamąstys, jog knyga apie sielos dėmes – puikybę, rūstumą, tinginystę, pavydą, godumą, gašlumą, rajumą – ir išsivadavimą nuo jų gali padvelkti viduramžiais. Bet ši knyga viena iš perkamiausių. Net nustebau. Gal viskas tiesos paprastume. Imi ir viskuo patiki.

Vienas bičiulis neseniai pastebėjo: „Visos blogybės šiandien dėl to, kad mus visus užvaldžiusi puikybė.“ Puikybė – žmogaus neišmokta gyvenimo pamoka. Puikybės ir, tarkime, pavydo ar kurios kitos nuodėmės lygmuo nesiskiria, bet ji – pirmoji iš septynių didžiausių ydų.

Kas toji „nuodėmė“ nėra tiksliai apibrėžta. Dažnai galvojame, kad nuodėmė – tai nesėkmės, nepasisekimo sinonimas. Enciklopedijose ir „Vikipedijoje“, ieškodamas nuodėmės apibrėžimo, užtikau tokį labai trumputį: „Nuodėmė – netinkamas veiksmas, nusidėjimas“. Pasirodo, žodis „nuodėmė“ kildinamas iš graikų žodžio „hamartia“, kuris reiškia „nepataikymą į tikslą“.

Knygos „Septynios nuodėmės psichologo kabinete“ autorė Lina Vėželienė viename interviu tarstelėjo, jog jos mėgstamiausia knyga Charlotės Brontė „Džeinė Eir“. Prisiminiau ir apie save. Manęs kartą paklausė, kokią moterį gyvenime kelčiau ant pjedestalo. Pasakiau, jog savo mamą. Pritarė, tačiau siūlė išskirti ką nors be jos, nesvarbu, ar ji būtų tikrai gyvenusi ar tik personažas. Ilgai mąsčiau ir prisiminiau – Džeinę Eir. Gal klystu, turbūt geriau pasakytų moterys, bet taip manau. Skaičiau, jog prieš šimtą metų Virginia Woolf, minėdama Ch. Brontės šimtmetį, prisėdo dar kartą perskaityti „Džeinę Eir“. Ji manė, kad knyga atrodys pasenusi, bet ji taip patraukė ir sujaudino, kad niekaip nepajėgė atsiplėšti. Pagrindinės Džeinės Eir savybės – protas ir drąsa. Jau romano pradžioje pamilsti našlaitę, augančią nemylinčių giminaičių namuose ir imi jaudintis dėl jos likimo.

Jeigu pasaulyje nebūtų gėlių, mėnulio ir gražių moterų, tai nevertėtų net gimti

Lauke neapsakomai gražu. Rytas saulėtas, danguje vartosi balti debesys, o gaivaus oro gurkšnis tampa tarsi atgaiva. Iš tikrųjų niekas nesikeičia – namai tie patys, miestas tas pats, žmonės tie patys, tik kalendoriuje keičiasi skaičiai.

Dviejų bičiulių pokalbis parduotuvėje.

– Dvejus metus nesimatėme! Kas naujo?

– Tai va, sulčių nusipirkau.

Senovėje vienas žmogus yra pasakęs: „Jeigu pasaulyje nebūtų gėlių, mėnulio ir gražių moterų, tai nevertėtų net gimti.“ Prisiminiau ir kinų poetą Čžan Čao: „Jeigu pasaulyje nebūtų tušo, šaškių ir vyno, nebūtų verta ir gyventi.“ Vienam daugiau, kitam mažiau, bet visiems kažko reikia. O tokių pastebėjimų be galo daug...

Tik žvelgdamas iš šių dienų kasdienybės išsigąsti, kad pats ne tik plauki paviršiumi, nepastebėdamas brangaus ir išnykstančio paprastų malonumų žavesio, bet savo galvą prikemši neesminių svetimų dalykų, pasakymų, blevyzgų, baimių, gandų nuotrupų ir dar visokiausių šiukšlių. Jei tau trisdešimt, o tu dar nevedęs, jei keturiasdešimt, o dar neturi vaikų, jei penkiasdešimt, o dar nepasistatei namo ar bent neturi kokio nors kito būsto, visa tai tu gali turėti būdamas šešiasdešimties, bet tikro džiaugsmo jau nebepajusi.

Skelbimas ant bažnyčios durų: „Vasaros sekmadieniais pensininkų choras negiedos. Parapija dėkinga choristams.“

Vieni eidami gatve nori nusispjauti ant šaligatvio, bet nedaro, nes išsilavinimas neleidžia, kitiems net tokia mintis nekyla. Pastebėjau, jog dažnai rašau apie vyrus, įžeidžiančius savo moteris. Bet taip yra, todėl siūlau vyrams dažniau atsiprašinėti moterų. Reikia ar nereikia. Nepakenks. Net galima atsiprašyti ir už nuodėmes, kurios dar bus. O jei siunčiate moteriai gėlių, siųskite jas ne į jos namus, bet į biurą, kad bendradarbės matytų.

Šiandienos pasaulyje primiršta Fiodoro Dostojevskio mintis, kad grožis išgelbės pasaulį. Yra laukinis, apnuoginantis grožis, nusėtas pievomis, kalnais, jūra, upėmis, gėlių kilimais ir bangų mūša. Yra ir kitas grožis – kuriamas žmonių. Muzikoje grožiesi garsais, dailėje – atspalviais.

O jei dar kiek apie puikybę ir kitas nuodėmes, tai – jei galime išvengti nuodėmių, pasistenkime jų išvengti.