REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2024 m. Vasario 18 d. 14:47

Apie Adolfą Ramanauską-Vanagą – iš kitos pusės

Šiauliai

Auk­su­tės Ra­ma­naus­kai­tės-Sko­kaus­kie­nės ar­chy­vo nuo­tr.

Pranešimas spaudaiŠaltinis: Etaplius.LT


291953

Kovo 6-ąją minėsime Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago 106-ąsias gimimo metines. Jo dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė ir bendraamžiai prisimena Adolfą kaip daug sportuojantį, mėgusį dainuoti.

„Tėtis labai mėgo dainuoti, turėjo gražų balsą, gerą klausą, buvo muzikalus. Grojo armonika, akordeonu, griežė smuiku. Labai daug liudijimų apie tai surinkau iš jo buvusių mokinių, amžininkų, kai 2007 metais rengiau knygą „Generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Tautos ir Valstybės atmintyje“. Visa tai buvo civiliniame gyvenime. Bet štai daina išliko ir laisvės kovos sąlygomis, miškuose“, – pasakoja A. Ramanausko dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė.

Adol­fas Ra­ma­naus­kas-Va­na­gas tu­rė­jo gra­žų bal­są, ge­rą klau­są, bu­vo mu­zi­ka­lus. Gro­jo ar­mo­ni­ka, akor­deo­nu, grie­žė smui­ku.

Aktyvus sporte ir komandiniuose žaidimuose

Bendrakursių prisiminimuose akcentuojama, jog Adolfas Ramanauskas-Vanagas Kauno karo mokykloje buvo sunkiųjų kulkosvaidžių būryje, kur lauko užsiėmimuose dažnai tekdavo iš pozicijos į poziciją fiziškai tempti sunkųjį kulkosvaidį, o kartais, „slepiantis nuo priešų“, šliaužte jį tempti paskui save. „Daugumai tai buvo labai sunkus uždavinys, tačiau Adolfas lengvai tai įveikdavo, nes nuo jaunystės buvo aktyvus sportininkas“, – rašo savo straipsniuose 1981 metų žurnale „Karys“, leistame JAV, Pranas Pakalniškis, Kauno karo mokyklos XV aspirantų laidos absolventas, kurioje buvo ir Adolfas Ramanauskas-Vanagas.

„Žiupsnelis prisiminimų apie Adolfą Ramanauską“ iš Prano Pakalniškio straipsnių, spausdintų 1981-ųjų metų žurnale „Karys“, kuriuose prisimenami XV laidos karininkai ir aspirantai:

„1957 m. tragiškai žuvusį paskutinį Lietuvos partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą pažinojau keletą metų gana iš arti. Sužinojęs apie jo mirtį, bandžiau prisiminti, ar jo elgsenoje anksčiau buvo pasireiškę vado ypatumai, kurie įgalino jį vėliau perimti vyriausiąją partizanų vadovybę.

1932 metų rudenį įstojau į Seinų „Žiburio“ gimnazijos antrąją klasę, kuri tuomet dėl lenkų okupacijos veikė Lazdijuose, kukliame Dzūkijos mieste. Gimnazija talpinosi dviejuose mediniuose „rūmuose“, atskirtuose labai didelio kiemo. Žiemą tame kieme pertraukų metu be perstojimo vykdavo muštynės sniego gniūžtėmis tarp tų dviejų pastatų atstovų. Kautynėse dalyvaudavo ir vyresnių klasių moksleiviai, turintieji jau šmaikščias rankas, tad nuo jų gautieji smūgiai būdavo gana skaudūs.

Jau pirmosios žiemos narsuolių tarpe atsimenu ir Adolfą Ramanauską, tais mokslo metais buvusį ketvirtoje klasėje, bet „priešų“ pusėje. Esu tikras, kad ne kartą nuo jo esu gavęs pylos. Būdamas labai mažo ūgio pats ne daug ką galėdavau, tad visą energiją skirdavau suspausti sniego gniūžtes ir paduoti vienam mūsų narsuolių „Atilai“ – dabar jau mirusiam Šventoraičiui. Taigi tos sniego kautynės drauge ir iškeldavo narsumo ypatybę, ir išmokė nebijoti skausmo, kuriomis vėliau Adolfas irgi pasižymėjo. Ir organizaciniai gabumai čia buvo vystomi, o jie jam ypač padėjo iškilti partizanų tarpe.

Labai panašūs dalykai vykdavo ir kvadrato žaidime, kuriame irgi dalyvaudavo vyresniųjų klasių moksleiviai, o jų tarpe ir Adolfas Ramanauskas. Man visuomet labai puikiai sekėsi gaudyti sviedinį, nors kirsti neįstengdavau dėl mažo ūgio. Būdavau ne kartą ir Adolfo taikinys, nors man nuo to tik smagu būdavo, nes mane iškirsti nebūdavo lengva.

Kai dabar stebiu televizijoje rodomas krepšinio rungtynes, man nuolat prisimena Adolfas Ramanauskas, kuris jau 1935 metais buvo pats išmokęs dabar labai mėgiamą sviedinio metimą abiem rankomis virš galvos. Mūsų gimnazija tais metais ypač gerai pasirodė Alytuje vykusiose krepšinio varžybose kaip tik dėl šio sunkiai apginamo Ramanausko mėtymo.

Man tais metais nebuvo lemta pakliūti į gimnazijos atstovų eiles, todėl apie šį Adolfo puikų pasirodymą girdėjau iš ten dalyvavusių sportininkų. Iš kur ir kaip jis tą metimą buvo išmokęs, man ir dabar yra neaišku, nes mūsų gimnazijoje tik jis vienas juo naudojosi. Tikiu, kad jis jau tada parodė savo savarankišką galvojimą, vėlesniame gyvenime taip reikalingą partizanų vadui, nes niekas nematė jo skaitant amerikietišką sporto spaudą.“

Adolfas Ramanauskas-Vanagas turėjo gražų balsą

„Šiaip jau atsimenu Adolfą Ramanauską kaip ypatingai linksmą vyresnį draugą, labai mėgusį dainuoti ir turėjusį gražų balsą. Jo būdas tikrai labai malonus ir neatsimenu nė vieno karto, kad būčiau su juo susipykęs ar užpykęs, todėl žinia apie jo ankstyvą mirtį man buvo ypatingai skaudi. Tik iš „Lietuvių enciklopedijos“ sužinojau, jog jis buvo gimęs Jungtinėse Amerikos Valstijose, nes apie tai niekas gimnazijoje nekalbėjo. Žinau tik, kad gimnazijoje jis buvo rūpestingas mokinys, o vėliau Pedagoginiame institute Klaipėdoje rimtas studentas, pagaliau geras kariūnas aspirantas. Po Karo mokyklos baigimo, man Adolfo daugiau neteko sutikti, taigi jį pažinau maždaug per aštuonerius jo jaunystės metus. J. M.“ – rašoma Prano Pakalniškio straipsniuose.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA