Apdovanoti „Lietuvos garbė 2019“ herojai: 7 įkvepiančios istorijos

Šiandien minint vieną svarbiausių valstybinių švenčių – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, per jau tradicija tapusį iškilmingą „Lietuvos garbės“ renginį buvo apdovanoti paprasti mūsų šalies žmonės, atlikę nepaprastus žygdarbius.

„Tai viena pozityviausių ir šviesiausių dienų metuose, kuomet sutinku tiek dvasiškai stiprių žmonių – visi jie labai skirtingi, bet tikrai ypatingi, įkvepiantys, priverčiantys susimąstyti apie bendražmogiškus dalykus ir vertybes. Šventę organizuojame jau keturioliktus metus. Per šį laikotarpį daug ko matėme, bet kasmet nepaliaujame stebėtis mūsų šalies žmonių drąsa, atsidavimu, pasiaukojimu, nesavanaudiškumu. Tai priminimas mums visiems, jog tik mes kartu kuriame Lietuvą, kurioje yra gera gyventi “, – sakė TV3 generalinė direktorė Laura Blaževičiūtė.

Iškilmingą „Lietuvos garbės“ ceremoniją vedė Audrės Kudabienė ir Mindaugas Stasiulis, o muzikinius pasirodymus dovanojo ryškiausios muzikos žvaigždės. Apdovanojimuose pirmą kartą nuskambėjo lietuvių mylimo tenoro Merūno Vitulskio ir Jazzu duetas – jie atliko naują, dar niekur negrotą dainą, jaunosios kartos operos solistė Ieva Juozapaitytė sugiedojo „Tautišką giesmę“, dainavo ir scenos grandas Kastytis Kerbedis, Saulius Prūsaitis, Anturri su „Ąžuoliuko“ choru bei kiti atlikėjai.

Nors scenos žvaigždžių pasirodymai buvo išties įspūdingi, vis tik, visas dėmesys krypo į 7 ypatingus žmones – šių metų herojus.

Metų auksinė širdis: Audra Bastytė-Ignatavičė
Netikėtai liepos pabaigoje miręs žinomas šokėjas, Klaipėdos universiteto Lotynų Amerikos šokių ansamblio „Žuvėdra“ narys vos 31 metų sulaukęs Vilius Ignatavičius iškeliaudamas Amžinojo poilsio, kažkam dovanojo antrą gyvenimą. Jo žmona Audra Bastytė-Ignatavičė netekties ir didžiausio skausmo akimirką sutiko paaukoti mylimo vyro organus donorystei. Jauna moteris su ašaromis stebėjo, kaip specialiam konteineryje patalpinta mirusio vyro širdis, malūnsparniu išskraidinama jos transplantacijos laukiančiai nepažįstamajai. Audronė niekada nesužinos, kam buvo persodinti jos vyro organai. Žinoma tik tiek, kad visi jie sėkmingai prigijo ir išgelbėjo ne vieną gyvybę.

Metų pareiga: Eugenijus Peikštenis, Darius Indrišionis, Gintautas Vėlius ir Dalius Žygelis
Nuo pat nepriklausomybės atgavimo, Lietuvos mokslininkai suko galvas, kur galėtų būti paslėpti sovietų nužudyto legendinio Pietų Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai. Keturi Lietuvos istorikai padarė tai, kas ilgus metus atrodė neįmanoma – jie, pirmiausia, pasikliaudami nuojauta, o vėliau įdėję nepaprastai daug pastangų, negailėdami savęs, dirbo, kol surado ypatingo Lietuvai žmogaus palaikus ir taip įdėjo svarų indėlį, į mūsų šalies istorijos perrašymą. Praėjus mėnesiui po garbingo palaikų palaidojimo, Seimas pripažino Adolfą Ramanauską-Vanagą Lietuvos valstybės vadovu.

Metų gelbėtojai: Tadeušas Kežunas ir Česlav Voitkevič
Ši istorija dar kartą įrodo, kad gelbėtojas yra ne profesija, o žmogaus savybė. Išgelbėti žmogų gali bet kuris mūsų, bet toli gražu ne visi tai išdrįsta. Du drąsūs vyrai – Tadeušas ir Česlavas išgelbėjo dviejų mergaičių gyvybes. Ugniagesiai tvirtina, kad jei ne vyrų narsus poelgis, mergaitės pagalbos nebūtų spėjusios sulaukti – apie 1920-uosius metus statytas medinis namas žaibiškai sudegė.
Nelaimė Poškonių seniūnijos Paginių kaime įvyko balandžio 14 dieną – namie buvusios mažametės sesutės žiūrėjo televizorių, kai suprato, kad kilo gaisras, koridorius jau liepsnojo. Iš medinio namo besiveržiančius dūmus pastebėję Tadeuš ir Česlav iš karto suprato, jog delsti negalima nė sekundės. „Kai atlėkėme, įėjimas jau liepsnojo. Teko daužti langą ir taip patekti pas smarkiai išsigandusias bei klykiančias mergaites. Aš dar paklausiau, ar daugiau nieko nėra viduje“, – siaubingą įvykį prisiminė Tadeušas Kežunas.
„Ugnis plito žaibiškai. Kai tik ištraukėme mergaites ir nunešėme į saugią vietą, sprogo dujų balionas. Tada jau viską apėmė liepsnos. Ten nebuvo laiko, kada net išsigąsti. Po to kažkas sakė, jog sprogo dar vienas balionas...“, – apie tragiškai galėjusį pasibaigti gaisrą pasakojo Česlav Voitkevič.

Metų vaikas: Jonas Vozbutas
Neeilinio talento trylikametis akordeonistas Jonas Vozbutas garsina mūsų šalį toli už jos ribų. Mokytis groti padėjo būdamas septynerių. Grodamas šeštus metus, Jonas jau yra 27 tarptautinių ir 7 respublikinių konkursų laureatas ir prizininkas solo bei ansamblių kategorijose. Jis groja sudėtingiausius ir aukščiausios kategorijos kūrinius varžydamasis su gerokai vyresniais ir labiau patyrusiais pasaulio atlikėjais. Dalyvavo tarptautiniuose konkursuose įvairiose pasaulio šalyse: Lenkijoje, Čekijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Slovakijoje, Austrijoje, Latvijoje, Estijoje, Portugalijoje, Vokietijoje, Kanadoje. Šiuo metu Jonas mokosi Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijoje pas akordeono mokytoją – ekspertę Marytę Markevičienę. Groja solo, ansamblyje ir akordeonų orkestre. Taip pat tobulina savo meistriškumą pas akordeono dėstytoją Frederic Deshamps Paryžiaus konservatorijoje. Apdovanojimą Jonui įteikė prekybos tinklo „Maxima“ vadovė Kristina Meidė.

Metų poelgis: Mindaugas Ruočkus ir Justina Gervytė
Tik jaunų, šaunių žmonių – Mindaugo ir Justinos – dėka Marija Sabaliauskienė šiandien džiaugiasi gyvenimu, jei ne šie jaunuoliai – šiandien Marijos nebebūtų gyvųjų tarpe. Viename Kauno prekybos centre buvęs devyniolikmetis Mindaugas pastebėjo besibūriuojančių žmonių minią. Priėjęs pamatė ant žemės gulinčia senjorą. Pamanė, kad ji tiesiog nualpus. Bet perklausęs aplinkinių, ar greitoji važiuoja, sužinojo, kad senyva moteris nekvėpuoja, nečiuopiamas pulsas. Jis puolė daryti širdies masažą. Keistą sambrūzdį pastebėjo tuo metu prekybos centre buvusi ir 23 m. Justina. Kuri pribėgusi prie širdies masažą darančio Mindaugo pasisiūlė padėti. Taip pakaitomis jaunuoliai gaivino moterį, kol atvyko medikai. Pasak gydytojų, jaunuoliai padarė labai didelį darbą – nepaisant, to, kad širdis neplakė, bet dėl daromo širdies masažo, kraujas buvo varinėjamas ir aprūpino smegenis deguonimi. Kitu atveju klinikinė mirtis būtų pasibaigusi biologine ir net atvykusi greitoji niekuo nebebūtų padėjusi. „Yra neapsakomas jausmas, kai sužinai, kad išgelbėjai gyvybę. Ir šiaip, niekada gyvenime nepraeidavau pro blogai besijaučiančius, ar be sąmonės esančius žmones. Visuomet paklausdavau, ar pagalbos nereikia, jeigu būdavo be sąmonės – kviesdavau greitąją“, – pasakojo Mindaugas. Po šio įvykio Justina vis dar yra apimta teigiamų emocijų. „Nors ir nemanau, kad atlikau žygdarbį, nes visi taip sako, bet tikrai yra nerealus jausmas žinoti, kad prisidėjau prie gyvybės išgelbėjimo“, – sakė Justina.

Metų iniciatyva: Paulius Skruibis
Neretai girdime: dingo jaunas žmogus, išėjo iš namų ir negrįžo... Širdį veriantis tėvų kreipimasis į žmones, galbūt kažką mačiusius ar žinančius... Sujudimas žiniasklaidoje, policijos pareigūnų darbas... O kaip skauda, kai jauni žmonės, kuriems, regis, gyvenimas dar tik prasideda, randami, užvertę gyvenimo lapą... Ir tuomet kyla klausimas: kodėl? Tuomet galvojame, ką AŠ galėjau padaryti, kad taip nenutiktų? O ką MES galėjome padaryti, kad taip nenutiktų? Tačiau yra žmonių, kurie nenuilsdami dirba, paaukoję kiekvieną savo dieną, naktį, sekundę, akimirką – laiką, svarbų išsaugoti žmogaus gyvybei, tai – „Jaunimo linijos“ savanoriai. „Jaunimo linija“ – pirmoji savanoriška emocinės paramos telefonu ir internetu tarnyba Lietuvoje, kasmet padedanti tūkstančiams į neviltį puolusių jaunuolių. Apdovanojimą „Jaunimo linijos“ valdybos pirmininkui Pauliui Skruibiui įteikė TV3 generalinė direktorė Laura Blaževičiūtė.

Metų kaimynai: Daiva ir Vilmis Pikūnai
Panevėžiečių šeimą Daivą ir Vilmį Pikūnus, Panevėžyje, kaip ir rajone žino daug kas, o ypač nepasiturinčiai gyvenančios šeimos, auginančios vaikus. Geradariais jau 3 metus savo iniciatyva renka labdarą vaikams. Labdaringa veikla verda kasdien – 7 dienas per savaitę. Jie skersai išilgai išmaišė Lietuvą, rinkdami vaikams būtinus daiktus: rūbelius, žaislus, sauskelnes, baldus, buitinę techniką. Pagalbos prašančiųjų nemažai. Daiva patikino, kad neatsako nei vienam. „Nors pagrindine renkame labdarą vaikams, bet jeigu paprašo suaugusieji, irgi padedam. Kažkaip negaliu žiūrėti į tas liūdnas, prašančias akis kieno jos būtų – vaiko, ar suaugusio“, – sako Daiva. Jos vyras prasitaria, jog jam ši veikla į kraują įaugo: „Neįsivaizduoju kasdienybės be šios veiklos“, – sako Vilmis.