Anykščiuose gimė naujas, sutelktinės kūrybos, festivalis „Atrask“

Saulei toliau lepinant šiluma, o galbūt kankinant karščiu, pavėsyje šalia upės kalbinu Kasparą Bagdoną ir Vytautą Paukštelį, kurie vos pasibaigus karantino ribojimams Anykščių miškuose atrado naują festivalį, kuris taip ir vadinasi - „Atrask"!        

Kalbamės vos gera savaitė po festivalio pabaigos, tad visų pirma noriu pasiteirauti,  ar jau pavyko išsimiegoti ir bent minimaliai pailsėti, grįžti įprastą darbo ir poilsio ritmą?

Kasparas: Teko spėti. Spėjau. Susitvarkęs festivalio vietoje ir grįžęs į Vilnių atlikau kelias smulkias užduotis, o kitą dieną pusiau ilsėjausi, pusiau dirbau.

Vytautas: Šiandien sugebėjau rasti laiko numigti apie 40 min., tikrai labai išlauktas momentas.

Antras klausimas apšilimui. Aplink kokias veiklas įprastai sukasi jūsų gyvenimai?  Ar senai esate pažįstami? Kaip kilo mintis organizuoti dar vieną, naują festivalį?

Kasparas: Įdomus ir geras klausimas. Mes su Vytautu pažįstami virš 10 m. Mano paties renginių organizavimo „linksmybės" prasidėjo gana senai, organizavau šokių muzikos renginius. Toje scenoje ir susipažinome su Vytautu. Pirmieji bendradarbiavimai su Vytautu buvo, kai kviesdavau jį pagroti į savo renginius. Ilgainiui pradėjom tuos šokių muzikos renginius organizuoti kartu.

Vytautas: Mūsų veiklos su Kasparu vienur persilieja, kitur ne. Manau tai yra mūsų stiprybė. Šiaip esu sistemos žmogus, pasitikiu sistema. Mano visa veikla yra oficialūs santykiai. Daugiausiai tai renginių organizavimo praktika yra edukacijos, vieši renginiai visiškai nesusiję su pramogų scena, o Kasparas yra būtent tokių renginių asas.

Ar tai pirmas jūsų toks didelis projektas?

Vytautas: Kasparas turi terminą „military operation" (liet. karinė operacija). Tai puikiai apibūdina organizacinę parengtį, kai per labai trumpą laiką turi sukurti visą miestelį, su visa infrastruktūra, nuo A iki Z, nuo patogumų iki apsaugos, malonumų ir t.t. Kitaip tariant turi sukurti valstybėlę ir nepadaryti klaidų.

Mūsų tautosakoje yra sakoma, jog tarp didelės kvailystės ir didelės drąsos kartais itin sunku įžiūrėti skirtumą, ar bent iš pradžių atskirti pirmą nuo antro. Taigi, iš kur tiek drąsos po 2020 m. negandų, keletos iš eilės karantinų, keliolikos viruso bangų startuoti su nauju festivaliu?

Kasparas: Geras klausimas, mano oda iškart nuo jo pašiurpo. Nelabai norėčiau judėti į ezoterinius terminus, bet visa festivalio idėja kilo būtent dėl to jog pasaulyje yra sunkūs laikai. Organizuoti blaivų festivalį, be alkoholio, be komercijos, kuriame dominuoja paskaitos, dirbtuvės, o šokiai ir koncertai jame užima tik mažą dalį – paskatino vidinis jausmas, jog būtent to dabar ir reikia.

Vytautas: Svarstau, gal mes patys norėjome iš to išsiveržti, ir tai yra kaip ir to rezultatas su noru išlaisvėti, o kartu sukurti tokią progą kitiems.

Kasparas: Noriu dar papildyti, jog festivalio organizavimas prasidėjo dar sausio gale, kai karantinas buvo pačiame pike.  Mūsų tikėjimas ir lūkesčiai buvo, jog ši vasara bus tokia, kaip ir buvusi. Visas tas organizavimo procesas, kai kiekvieną dieną 8 val. ryte jungdavomės pokalbiui su komanda buvo gyvenimo variklis, kuris kelia iš lovos.

Apie ką yra ir kam skirtas festivalis „Atrask"? Kaip manote, ar jis jau atrado savo auditorija? Ar ko koncepcija jau nusistovėjusi ir išbaigta?

Vytautas: Iš pažiūros gali pasirodyti, jog šis festivalis neturi konkrečios krypties ir  sunku įvardyti kokia konkreti jo tema, ant kokių polių jis laikosi. Mūsų pagrindinė misija suburti žmones sutelktinei kūrybai, sutelktiniam procesui. Tam, kad festivalis užgimtu iš to ką žmones suneša į avilį, lyg medų, o paskui drauge juo dalijasi.

Kasparas: Mūsų tikslas buvo pasiekti tokią auditoriją, kuri nėra „festivalinė", t.y. žmonės kurie tuo nesidomi. Tad stengėmės programoje išlaikyti patrauklų turinį, kuriame nėra per daug ezoterikos ar dogmų. Galop į festivalį atvyko labai įvairi auditorija, buvo net savotiško susikirtimo tam tikrose vietose, nes atvyko ir šeimos su vaikais, ir hipiai. Tiesiog daug skirtingų polių. Vieniems festivalis labai patiko, kiti turėjo ir nusiskundimų. Tad festivalio auditorija dar iki galo nėra nustatyta, su tuo šiuo metu dirbame, spręsime kuria linkme judėti ir į kokią auditoriją labiau koncentruotis

Festivalyje buvo keliolika labai skirtingų paskaitų, workshop'ų (liet. dirbtuvių). Ar yra koks nors slaptas kriterijus, filtras, per kurį pereina tie, kurie norėtų pasidalinti savo žiniomis, įgūdžiais, patirtimis? Ar yra kam sakote ačiū, bet ne?

Vytautas: Yra du žodžiai - įdomu ir kokybiška.

Kasparas: Vienus žmones pažįstu asmeniškai, o kitus atrinkti padėjo socialiniai tinklai, didžioji jų portfolio, t.y. aprašymai, workshop'ų nuotraukos ir kitų žmonių atsiliepimai. Prie programos kūrimo labai prisidėjo komandos nariai Gabija Balčiūnaitė ir Mantas Ragauskas. Ačiū jiems.

Kokia muzika skambėjo festivalyje, ir kokia galėtų skambėti kitais metais?

Vytautas: Tai su auditorija susijęs klausimas. Mes pastebėjome, jog labai priklauso nuo programos laiko, kas vyksta, ir kas į festivalį atvyksta, t.y. jei padaryti koncertą, jam'ą (liet. laisvo stiliaus improvizacija su muzikos instrumentais) ar šokius iki 24 val. ar iki 2 / 4 val. ryto – pritrauksi visiškai kitą auditoriją. Tad muzikos programos formavimas prasideda nuo diskusijos, koks paros laikas yra skirtas muzikai. Jei nutarsime, jog vidurnaktį turi būti tyla, vadinasi, vakare turės būti gitaros, ar gyvos muzikos, ar elektroakustiniai koncertai su alternatyvos prieskoniu.

Kasparas: Muzika suka pasaulį, festivalis be muzikos galėtų vadintis nebent meditacijos stovykla. Šiame festivalyje nuo pradžių sutarėm vengti elektroninės muzikos. Norėjau pasikviesti gitaristų iš Latvijos, taip pat ir „Kamanių šilelį", bet jie tuo metu filmavosi Čekijoje. Laimei „Baltasis kiras" galėjo atvykti. Kas galėtų skambėti kitais metais?  Galbūt būtų galima įterpti eksperimentinės elektronikos su akustinėm priemaišom, bet mano intuicija sako, jog reikėtų orientuotis į akustinius koncertus. Taip pat vakarais ir dienomis vyko judesio dirbtuvės, kuriuos buvo visokios muzikos.

Jau kalbame ir apie kitus metus, kitų metų festivalį, bet ar jau spėjote viską šaltai ir racionaliai apsvarstyti. Ar galvojate ir planuojate apie kitų metų festivalį? Kas galėtų nulemti jūsų sprendimą į vieną ar kitą pusę?

Kasparas: Pats kaip šokių ir elektroninės muzikos organizatorius darydavau didelius renginius su daug atsiliepimų, kartais ir nuostolių, nes jų kokybė būdavo labai aukšta. Tad turėjau terminą – „paskutinis renginys". Įvykus dideliam renginiui po kurio būdavo sunku atsigauti aš sakydavau „čia yra paskutinis renginys". Ir tai įvyko kelis kartus, tad žmonės pradėjo juokauti, jog aš kaip grupė „Sel" vis darau paskutinį koncertą.

Bet kaip nebūtų keista, nors nuovargis buvo neįtikėtinas, jau paskutinėmis festivalio „Atrask" dienomis buvo mintis, jog kitais metais aš vėl noriu tai daryti. Įdomu, kaip galvoja Vytautas?

Vytautas: Manau, jog yra ir ta racionali pusė, sunku užsiimti  parama, kai tau pačiam reikia paramos. Šio festivalio tęstinumo sėkmė priklauso nuo komandos. Jis gali įvykti ir tęstis tik tuo atveju jei susiburs 5 – 6 žmonių branduolys, kurie juo tikėtų, ir norėtų tuo gyventi. Manau, tai yra atsakymas.

Artėjant prie pokalbio pabaigos, kviečiu pasidalinti didžiausiu fail'u (praradimu, iššūkiu) bei didžiausiu atradimu ar džiaugsmu iš šių metų festivalio, iš to ilgo maratono, kuris prasidėjo dar sausio mėnesį?

Vytautas: Yra sprendimai, kurie lemia sekančias 3 min., kiti sekančias 3 dienas, o dar kiti – sekančius 3 mėnesius, nors priimti šiuos sprendimus užtruko tiek pat laiko. Turėjome situaciją, jog kas dvi dienas vis galvojom ar uždarys Lietuvą, ar ne, uždarys renginius, ar ne, ar bus kaukės ar nebus?  Šitame fone galime save truputėlį paguosti, kad nepasidavėm, nors organizavimui tai sudarė papildomus rūpesčius. O galų gale viską pakeitė džiaugsmas – jog žmonės atvyko į festivalį, ir tai buvo ne kaip geras festivalis, gerais laikais, o kaip labai geras festivalis gerais laikais!

Kasparas: Tai išties kompleksiškas ir daugiasluoksnis klausimas, tad pasidalinsiu savo didžiausiu fail'u. Mano darbų apimtis buvo labai didelė, turėjau ir programą suvaldyti, ir dekoracijas iškabinti scenoje, ir dar visokių darbų darbelių. Tad išvažiavus apsipirkti mano mašina jau ir taip buvo prigrūsta iki pat lubų, ten pasikroviau paskutinius daiktus, jie vos tilpo į mašiną, teko net presuoti, baigiau krauti per galines mikroautobuso duris, o šoninės liko atidarytos. Išvažiavau „į trasą", ir tik po kelių kilometrų tai pastebėjau. Patikrinau, lyg ir viskas vietoje, uždariau duris ir tik grįžęs į festivalio vietą pastebėjau, jog trūksta mano kuprinės, kurioje buvo tikrai brangios filmavimo įrangos.

O kalbant apie festivalį, tu „gaisrų" buvo išties daug. Galbūt vienas tokių, ketvirtadienis, 18 val. vakaro, po 3 val. turi būti atidarymo koncertas, o scena dar nepastatyta ir be stogo!  Tad tų organizacinių naštų netrūko. Mes kaip pagrindiniai organizatoriai turėtume priiminėti sprendimus, koordinuoti darbus, o mes... Vytas laiko kopėčias, aš rišu stogą. Ten buvo tragikomedija.

Vytas: Gerai buvo...

Kasparas: Jo, patirtis tikrai gera buvo...

Galėjo būti daug blogiau, o finalas finansiškai yra toks vidutiniškai blogas, bet palyginti su patirtimis, ir atsiliepimais, tikrai sunkiai nupasakojamas jausmas gerąją prasme.

Rodos blaivių renginių, didesnių ar mažesnių festivalių, kalbančių apie dvasingumą yra net keli, kodėl prireikė dar vieno?

Vytautas: Mūsų išeities taškas yra iš kompaso ženklo – šiaurė, pietus, rytai ir vakarai. Festivalis „Atrask" – yra atrasti krypčiai! Kiti festivaliai turi savo konkrečias koncepcijas, net sakyčiau konkrečias pažiūras, vieni linkę į meditacijas, kiti į savimones. Mūsų atveju mes siūlome žmonėms renginį, kuriame žmogus gali paliesti šiek tiek visko. Iš vienos pusės, gal atrodo, labai aptaku, bet įgyvendintas festivalis parodė jog tai suveikė.

Kasparas: Mūsų klausė kokia jūsų  festivalio ašis? Festivalis atrask yra daugiabriaunis, daugiaašis. Pats esu dalyvavęs tokiame festivalyje, tad žinau, jog vos viena paskaita gali aukštyn kojom apversti visą supratimą apie A, B arba C tavo gyvenime. Tikslas bet kuriuo atveju skatinti žmones sąmoningumui, kūrybai, gerovei.

Kasparai, pats groji, bet ar dažnai tenka būti ant scenos? FaceBook'e jau sklando vienas vaizdo įrašas iš festivalio koncerto su „Baltu Kiru", kuriame pritari fleita.

Kasparas: Gerai, prigavot. Būtent po didžiulio nuovargio, streso ir naštos aš atsidūriau ant scenos su Tautvydu („Baltasis kiras") ir Clotilde, grojau su fleita, o publika stipriai palaikė.  Tai buvo tas momentas, kai atrodė, jog viskas yra kaip sapnas, kai išnyko ir mano vardas, ir statusas, ir visa tai kas vyko. Buvo tik čia ir dabar. Prisipažinsiu, būtent tada, nulipus nuo scenos, buvo įkvėpimas organizuoti toliau. Buvau pakylėtas. Tai buvo vienas įsimintinesnių festivalio momentų.

Galbūt norėtumėt kažką PAPILDYTI, PALINKĖTI, PAKVIESTI: atvykti, ieškoti ir rasti, o galbūt vienaip ar kitaip prisidėti būsimo festivalio?

Kasparas:  Ateičiai mes svarstysime kaip optimizuoti programą, kad liktų patenkinti ir žmonės, kurie nori eiti miegot anksčiau ir tie, kurie nori panaktinėti prie laužo. Bandysime kažkaip tai subalansuoti su rytiniais užsiėmimais, pvz. Vytautas vedė „bundantį bėgimą", žmonės jungėsi ir bėgo su Vytautu pabėgioti. Tad pasvarstymų ateičiai yra daug.

Vytautas: Noriu labai padėkoti savanoriams, nes šitas festivalis, iš tikro ir yra Savanoriai. Be jų festivalio nebūtų. Jeigu bus sekantis festivalis, jo sėkmės tiesiogiai priklauso nuo to kas apsijungs, tad labai kviečiu tuos, kas turi minčių, yra organizuoti jungtis prie mūsų ir jas įgyvendinti.

Kasparas: Linkiu visiems sąmoningumo ir įkvėpimo.

Vytautas: Ir atradimo..

Kasparas: Ir atradimo. Ir kas yra svarbiausia, linkiu visiems prasmės, nes kai yra prasmė keltis iš lovos, ir kažką daryti, manau tai vienas pagrindinių dalykų gyvenime: turėti prasmę, turėti tikslą dėl kurio būtų galima gyventi ir judėti į priekį.

Ačiū už pokalbį!