Anų ir šių dienų Laisvė

Kovo 11-oji, Lietuvos Nepri­klausomybės atkūrimo diena pa­minėta buvo vakar. Lietuvos gy­ventojams, šiandien skai­čiuojantiems savo metus nuo penkiasdešimties, atrodo, kad ta 1990 m. Kovo 11-oji buvo taip pat tik vakar, bet laikai pasikeitė neatpažįstamai.

Tą sekmadienį, 1990 m. kovo 11 d., prie televizorių ekrano ir Aukš­čiausiosios Tarybos kieme Aukš­čiausios Tarybos pirmo­sios sesijos trečiojo posėdžio pabaigos laukė minia žmonių. Tą Kovo 11-osios­ sekmadienį 22 val. 45 min. ir buvo priimtas istorinis Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas, už kurį balsavo 124 deputatai, šeši susilaikė, prieš nebalsavo nė vienas.

Anų laikų Laisvės troškimas
Lietuvos Nepriklausomybės at­kūrimo įspūdžius savo dienoraštyje, pavadintame „Vietoj dienoraščio“, taip aprašė liaudies rašytojas, už savo pažiūras smerktas ir vėl ­reabilituotas, Juozas Baltušis:

„Euforija! Euforija!! Euforija!!!­ – taip pavadinčiau visas dienas, pra­ėjusias po rinkimų į Lietuvos TSR Aukščiausiąją tarybą. Laimėjusio Sąjūdžio lyderiai, išgirdę apie jų išrinkimą deputatais, nebeiškentė, atkimšo bonkas šampano putojančio, gėrė Sąjūdžio būstinėje, sveikino vienas kitą, pasibučiavimams nebuvo nei galo, nei krašto. Pilna Lietuva ­užsienio korespondentų, spaudos, radijo, televizijos: interviu, pasisakymai, iššūkiai. Ir, žinoma, nesibaigiantys pasityčiojimai iš Maskvos, Gorbačiovo, TSKP. Ir šauksmai, kad pagaliau, pagaliau nugalėti Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos stagnatoriai, įvairiais būdais kliudę paskelbti Lietuvos nepriklausomybę, atnešti lietuvių tautai laisvę, laimę, gerovę, kad dabar prasidės kiti, kiti laikai, nė iš tolo nepanašūs į tuos, praėjusius prakeiktus, kruvinus, pilnus vergovės ir skriaudų, ir tegul tik dabar pabando lietuvių tautos priešas – Maskva – nors truputėlį prispausti, tuoj visa Europa, ką ten Europa! – visas pasaulis kaip vienas žmogus imsis visų priemonių a­ginti išsilaisvinusią Lietuvą!…<…>
Dar nespėję kojų sušilti naujieji deputatai, dar ne visi ir išrinkti, kai kurie jų nesurinkę reikiamo balsų skaičiaus, jau subėgo spręsti Lietuvos likimo. Kovo 10 d (turėtų būti Kovo 11. 149 pastaba.) Lietuvos TSR Aukščiausiosios tarybos pirmininku, vietoj laukto ir tikėto Algirdo Brazausko, staiga išrenkamas Vytautas Landsbergis, nuspiriant A. Brazauską kaip tą Šekspyro maurą, kuris savo padarė, kuris gali sau eiti. Graudu ir, atvirai pasakius, gėda buvo žiūrėti televizijoje į Brazauską: už jo kandidatūrą balsavo tik 38 deputatai, prieš jį – 95, už Vytautą Landsbergį – 91, prieš jį – 42. Triumfo pagautas Landsbergis prarado bet kokią etiką ir čia pat pasiūlė išrinkti Brazauską… jo pavaduotoju. Pastarasis, žinoma, atsisakė. Landsbergis dar ir dar kartą paprašė jo šito, tačiau neprikalbino. Landsbergio pavaduotojais išrinkti <…> Bronislovas Kuzmickas, Kazimieras Motieka ir Česlovas Stankevičius. Šitai padaryta sesijai pirmininkaujant jau Landsbergiui. <…>
Kovo 11 dieną Landsbergiui ir kitiems Sąjūdžio lyderiams nepailstamai raginant skubėti, buvo priimtas Lietuvos respublikos (ne Lietuvos TSR, o būtent respublikos) „Aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ tuo pačiu, suprantama, pripažįstant nebegaliojančius visus iki šiol veikusius Lietuvos TSR teritorijoje įstatymus, įskaitant ir TSRS Konstituciją. Aktas priimtas su neišsemiamu entuziazmu, visiems bučiuojantis ir giedant Lietuvos Himną, kylant Prezidiumo frontone trispalvei uždangai, užklojančiai iki šiol čionai buvusį Tarybų Lietuvos valstybinį herbą. <…>
Dar viena staigmena. Algirdui Brazauskui atsisakius būti renkamam Landsbergio pavaduotoju, jis, deputatų paklaustas, pareiškė, kad sutinka būti paskirtas Ministrų tarybos pirmininku. Sutikti jis sutiko, bet Landsbergis čia pat pareiškė, kad Brazauskui niekas dar nė nepasiūlė šių pareigų ir čia pat pasiūlė (…gali susidaryti įspūdis, kad viskas vyko Kovo 11, tačiau naujosios vyriausybės vadovai paskirti buvo kovo 17d. 151 pastaba) skirti šioms pareigoms Kazimierą Prunskienę, kuri entuziastingai sutiko ir, žinoma, čia pat buvo paskirta. Ir tada įvyko neįtikėtinas dalykas: Al­girdas Brazauskas sutiko būti paskirtas… Prunskienės pavaduotoju. <…>

O skubinta visa tai todėl, kad Landsbergis įsikalė galvon, jog kovo mėn., jau šiomis dienomis, Michailas Gorbačiovas bus išrinktas Tary­bų sąjungos prezidentu ir tada „per vėlu“ bus skelbti Lietuvos nepriklausomybę. <….>
Kovo 15 d. Ketvirtadienis
Šiandien TSRS Aukščiausio­sios tarybos liaudies deputatų suvažiavimas išrinko drg. M. Gorbačiovą Tarybų sąjungos prezidentu“.(Juozas Baltušis „Vietoj dienoraščio“. 1984-1990, psl.1011-1013).
Tokia buvo anų dienų laisvė. Iki Sausio 13-osios buvo likę nepilni metai.
O Sausio 13-ąją vyko įvykiai, virtę stebuklu… Tuo metu, kai tankai iš Šiaurės karinio miestelio judėjo link Aukščiausiosios Tarybos, kunigas Robertas Grigas Aukščiausio­sios Tarybos kieme aukojo šv. Mišias ir suteikė visuotinį nuodėmių atleidimą, žmonės nesiskirstė… Tankai pravažiavo pro šalį. Kaip viename interviu sakė signatarė Nijolė Oželytė, kažkas per raciją girdėjęs tankisto ir jo vadovų pokalbį: tankistas sakęs, kad ten daug žmonių ir jis jų nežudys… Kas galėtų paneigti, kad tai nebuvo stebuklas?

Šių dienų Laisvė
Prabėgus 31 metams po Nepriklausomybės atkūrimo dienos paskelbimo, Valstybei vadovauja toks gražus pulkas jaunimo, Laisvę suprantantis taip pat naujoviškai. O tada, 1990 metais jiems buvo:
Seimo pirmininkei Viktorijai Čmilytei-Nielsen – septyneri, jos pavaduotojai Radvilei Morkūnai­tei-Mikulėnienei – šešeri, Seimo pirmininkės pavaduotojui Pauliui Saudargui – vienuolika, premjerei Ingridai Šimonytei – šešiolika, ekonomikos ir inovacijų ministrei, Laisvės partijos pirmininkei Aušrinei Armonaitei – vieneri, vidaus reikalų ministrei Agnei Bilotaitei – aštuoneri, užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui – aštuoneri, o teisingumo ministrei Evelinai Dobrovolskai – vos du mėnesiai.
Prabėgus 31 metams, kun. R. Grigas, paklaustas, kaip šiandien jaučiasi Lietuvoje, už kurią visada kovojo, atsako: „Žvelgiant nuo A. Mickevičiaus paminklo laiptų, mes pasiekėme labai daug: turime savo valstybę. Prieš trisdešimt kelerius metus apie tai tedrįsome svajoti. Labai norėtųsi, kad mūsų žmonės pajėgtų išrinkti valdžią, kuri gintų tautos ir valstybės interesus, saugotų ir globotų svarbiausias vertybes – teisingumą, lietuvišką kultūrą, kalbą, sveiką ir darnią šeimą. <….> Galvoju, kad dabar vyraujančiai naujai agresyviai, ideologiškai angažuotų žmonių grupei Lietuvoje imti pulti ar niekinti šiuos asmenis, kurie okupacijos laikais kovojo dėl Lietuvos laisvės, būtų tam tikra kontroversija. Taip jie labiau pakenktų patys sau, o ne mums. Galbūt komanda tam dar neduota..“.

Deja, šių dienų vadovai į kunigų pasisakymą apie Stambulo konvenciją sulaukė Laisvę deklaruojančių jaunų žmonių atsako, kad kunigams nedera kištis į politiką, kad tarp kunigų yra daug pedofilų. Tokius pasisakymus lydi Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko, Laisvės partijos nario, kuriam tais 1990 m. sukako metukai, Tomo Vytauto Raskevičiaus interviu, kad jis drauge su koalicijos partneriais rengia lyčiai neutralią partnerystę reglamentuojančius įstatymų projektus. O rengdamas jo pažiūroms aktua­lius projektus, savo feisbuko paskyroje išplatino karikatūrą, kur kunigas pirštu rodo į homoseksualų eiseną, o pačiam iš po sutanos matomos vaikiškos kojos. Tas pats Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Kovo 11-osios išvakarėse, kovo 8 d., savo feisbuko paskyros profilyje da­linasi nuotrauka Žemaitės skulptūros, apgobtos LGBT vaivorykštine vėliava. Komentaruose ­žmo­nės šmaikštaudami klausia, ko­dėl gražioji Žemaitės „koska“ užrišta ant burnos: kad apsaugotų nuo koronos, ar kad kalbėti nepradėtų?
Po 31-erių nepriklausomybės metų valdžią perleidome jaunimui, Laisvę suprantančiam skirtingai nei Laisvę suprato 1990 metų jaunimas, kuris už Laisvę buvo pasiruošęs aukoti gyvybes.

Julija Kirkilienė