Antanui Sireikai derinį nubraižė likimas

„Kam iš čia esančiųjų įdomu, kur aš gimiau, koks aš buvau?“ – šypsodamasis klausė „Šiaulių“ krepšinio komandos vyr. treneris, Šiaulių miesto garbės pilietis Antanas Sireika (61 m.). Jei slapta ir tikėjosi neigiamo atsakymo, P. Višinskio bibliotekoje susirinkę žmonės iškart sujudo – jiems įdomu viskas. O papasakoti A. Sireika tikrai turėjo ką – teliko gaudyti kiekvieną žodį ir klausytis istorijų apie krepšininkus, istorinį triumfą Europos čempionate, pamokas Japonijoje ir, žinoma, neblėstančią meilę krepšiniui ir Šiauliams.

Krepšinio elito įkvėptas

Pavadintas neeiline asmenybe, viena svarbiausių Lietuvos krepšinyje, treneris pakreipia galvą ir nusišypso, suprask – šių pagyrų jis nevertas. Vertas. Ir dar kaip.

Iš nedidelio Šiaulių rajono miestelio – Bazilionų – kilusio vyro kelias iki krepšinio olimpo prasidėjo ne vaikystėje, o gerokai vėliau. Prieš paimdamas į rankas kamuolį ir nepaleisdamas iki šiol, išbandė daugybę kitų sporto šakų. Giriasi buvęs orientacininku, gimnastu, lengvaatlečiu. Krepšiniu susidomėjo, tik įstojęs į Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą (LVKKI), kuriame dirbo ir mokėsi visas tuometis krepšinio elitas.

Bendrabutyje būdavo NBA krepšininkų nuotraukomis (ne taip lengvai gautomis) nuklijuotos sienos, spintelės: „Matai, kokie raumeningi ten tie amerikiečiai, ir mes tokie norime būti.“ Gerų žodžių sulaukdavo ir pats. Iki šiol A. Sireika nepamiršta trenerio Artūro Poviliūno ištartos frazės po turnyro Latvijoje. Nors nugalėtojų taurę iškovojusioje komandoje žaidė žymūs žalgiriečiai, geriausiu turnyro žaidėju buvo pripažintas A. Sireika.

„Visi nustebę krūpteli, aš irgi krūpteliu ir treneris taip ramiai paaiškina: „Tiek, kiek jis galėjo padaryti, jis padarė daug daugiau. Jūs padarėte taškais galbūt daugiau, bet jūsų galimybės kitokios.“ Žmogų reikia vertinti pagal tai, koks jis yra ir ką jis galėjo padaryti, – sako krepšinio specialistas, šia mintimi besivadovaujantis ir pats. – Mažiau reikia rėkti, o daugiau padaryti.“

„Norėjau žaisti, ne treniruoti“

„Aš sakiau, kad noriu gyventi ten, kur nori mano širdis. Aš noriu gyventi Šiauliuose“, – savo žodžius prisimena A. Sireika. Net ir po pažinties su daugybe kitų pasaulio šalių Šiauliai savo vietos trenerio širdyje neužleidžia iki šiol: „Gražiausia šalis yra Australija, gražiausias miestas – Barselona, bet mieliausias miestas man yra Šiauliai.“

O atvyko jis čia 1978-aisiais ir tąsyk gyveno iki 2003-iųjų. Tikėjosi žaisti pats, bet likimas buvo paruošęs kitokį derinį. Sporto mokykloje, sužinoję, kad vaikinas baigė LVKKI, norėjo paskirti „Statybos“ (taip tuomet vadinosi Šiaulių komanda, – aut. past.) treneriu. „Baikit, aš nenoriu treniruoti, aš noriu žaisti – aš dar jaunas žmogus, nenoriu trenerio atsakomybės“, – tąkart būsimų pareigų kratėsi A. Sireika. Spyriojimasis rezultatų davė tik dalinai – leido jam žaisti su sąlyga, kad pamokys kitus.

Nuo pat pirmųjų metų kartu su miesto komanda perėjo visus etapus: buvo „Statybos“, po to „Tauro“, „Kelininko“ ir galiausiai „Šiaulių“ treneris. Perspektyvų krepšinio specialistą pastebėjo tuometis Lietuvos vyrų rinktinės treneris Jonas Kazlauskas, pakvietęs tapti asistentu 1996-aisiais. Tada niekas netikėjo, kad rinktinė be Šarūno Marčiulionio, Arvydo Sabonio, Artūro Karnišovo gali ką pasiekti.

Iš pradžių rezultatai ir nedžiugino: čempionatuose užimta 7, 6, 5 vietos ir tik Sidnėjuje aistruoliams pavyko padovanoti bronzą. Po metų – vėl prastas pasirodymas, tad J. Kazlauskas traukėsi iš pareigų. 2001 m. visų žvilgsniams nukrypus į penkerius metus kartu dirbusį A. Sireiką, šis purtė galvą. Visgi sutiko vadovauti rinktinei per atrankines varžybas, o kad jau grįžo su pergalėmis – nebebuvo kur trauktis ir liko prie rinktinės vairo. Ir ačiū Dievui – 2003-iaisiais visa Lietuva ošė, kai mūsiškiai lipo ant nugalėtojų pakylos Europos čempionate.

A. Sireika dabar atvirauja netikėjęs tokia pirmenybių baigtimi: „Žmona sakė, kad nori į Stokholmą, o aš sakiau: „Kokį dar Stokholmą?..“ O dabar žinote, kad viskas išėjo super. Kiekvieną dieną lydėmės, susilydė gera komandėlė, geras klimatas labai buvo. O tai vienas svarbiausių dalykų. Buvo tokie šaunuoliai vyrai, kurie niekam nieko neprikaišiodavo, tai ir sužaidėme gerai.“

Japonijoje atlikti namų darbai duoda vaisių

Per savo karjerą treneris dirbo ir Rusijoje, ir Japonijoje. „Iš Rusijos prisiminsi tik pinigus. Ten daugiau nėra ką prisiminti, – teigia A. Sireika ir pasakoja, kad štai Japonija jam tapo tikra gyvenimo mokytoja. – Japonija davė labai daug. Aš visų pirma supratau, kad į žmones reikia žiūrėti kitaip.“

Ir tai jaučiasi. Tikri krepšinio aistruoliai, ko gero, prisimena emocingą, skėsčiojantį rankomis, pakeltu balsu krepšininkams pastabas sakantį trenerį. Toks A. Sireika buvo iki sezono Japonijoje. Dabar trenerio neišvysite rėkiančio, piktai barančio žaidėjų. Sirgaliai kuždasi, kad A. Sireika paseno, o išties jis įgijo išminties.

„Aš nuvažiavau į Japoniją 57-erių, galvojau, kad esu asas, pamokysiu krepšinio, juk jie krepšinio gerai nežaidžia, bet aš pamačiau, kaip reikia elgtis su žmonėmis. Dabar mano komanda jaučiasi daug geriau. Ir esu pasakęs žurnalistams, kad jeigu dabar būčiau rinktinės treneris, ta rinktinė pasiektų daug daugiau“, – įsitikinęs krepšinio specialistas.

Įsiminė treneriui vienas epizodas per treniruotę, kai, pakėlęs balsą, pažėrė pastabų žaidėjui ir staiga sustingo ir jis, ir komandos draugai. „Balso pakėlimas prieš kitą žmogų yra jo tiesioginis įžeidimas“, – paaiškina A. Sireika.

Išmoktos pamokos jaučiamos iki šiol. „Nepasenau, energijos turiu, bet pasikeitė požiūris. Aš per treniruotes rėkiu kartais, bet, pasibaigus joms, duodu ranką žmogui ir sakau: „Tu turi mane suprasti: aš tave ne nubausti noriu, aš noriu iš tavęs daug išreikalauti. Nesuradau gerų žodžių – nepyk.“ Taip turėtų būti. Kada kas geriau pradeda žaisti, kai rėkia ant jo?“ – klausia „Šiaulių“ treneris.

Pro tinklelio skylutę

Susirinkusiesiems bibliotekoje legendinis treneris nepagailėjo tam tikrų „vyšnaičių“ iš krepšinio virtuvės. Atvirauja, kad į aukso medaliais 2003 m. pasidabinusius ugdytinius dar ir dabar kreipiasi „čempione“. Puikūs santykiai išliko su daugeliu krepšininkų, visuomet pasisveikinti prieina broliai Lavrinovičiai.

A. Sireika atskleidžia, kad dabar sunku rasti tokių žaidėjų, kaip Mindaugas Žukauskas, Robertas Giedraitis, Giedrius Pečiulionis, Vaidas Pauliukėnas, kurie suprasdavo trenerį iš pusės žodžio, labai norėjo tobulėti, daug dirbo ir priimdavo visas naujas idėjas.

Krepšinio eksperto patarimo yra klausęs ir Mindaugas Kuzminskas, kai svarstė, kur pakelti sparnus. Tarp daugiau žaidimo minučių ir didesnės algos rinkęsis krepšininkas išgirdo tokį atsakymą, kurį
A. Sireika kartoja visiems jauniems žaidėjams: „Vaike, tu esi jaunas, dabar ne apie pinigus galvok – dabar važiuok ten, kur duos tau žaisti.“

O pokalbį baigė linksma istorija apie Paulių Jankūną. Kai pirmaisiais metais treniravo „Žalgirį“ ir žaidė su Atėnų „Panathinaikos“, starto penkete išleido jauną vaikiną iš dublerių komandos, iki tol nežaidusį Eurolygoje. Tąsyk P. Jankūnas pelnė 12 taškų, o Željko Obradovičius po rungtynių spaudė ranką ir klausė: „Kas tas vaikis?“ Treneris numojo ranka ir gudriai atsakė: „Ai, jaunas vaikinas...“