Antano Sadecko kelionių aidai

2018 metų sausio 13 diena Vilniaus arkikatedrai bazilikai, jos bendruomenei ir mums visiems ypatinga. Būtent šią dieną Tremtinių koplyčioje pašventinta Sibiro Madona. Kas ji, iš kur? Kodėl būtent ji?

Tai – Švč. mergelės Marijos skulptūra, atgabenta iš Rusijos tolimo Krasnojarsko krašto, atokios Kobriko gyvenvietės kapinių.

2020 metais Sibiro Madona sulaukė knygos Iškentėjusios Lietuvos simbolis (ledykla Naujasis lankas). Jos kūrėjas – Antanas Sadeckas, žinomas keliautojas, fotografas, knygų autorius, tremties paveldo saugotojas. Autorius, pasakodamas Madonos istoriją, nevengia kiek nutolti nuo pagrindinės temos, apipinti ją giminingomis istorijomis. Tikras keliautojas ir negalėtų kitaip: ekspedicijose įprasta mesti kelią dėl takelio ar tyrinėti tas vietas, į kurias joks kelias neveda.

Šių eilučių autorei pavyko su Antanu Sadecku susipažinti 1989 metais, ekspedicijoje į Irkutsko sritį. Štai ką pasakoja autorius apie pasirengimą kelionei: ,,Susėdome kartą su vilniečiu Arvydu Kalėda prie stalo, pasitiesėme žemėlapį ir raudonu pieštuku pradėjome žymėti gyvenvietes, kuriose galima aptikti lietuvių pėdsakų. Kai baigėme darbą, mūsų žemėlapis raudonavo, tarsi aptaškytas krauju. Jis mus apstulbino ir sukrėtė. Turėdami jį, 1989 metų pavasarį, dar džeržgiant sovietų tankams, išvykome sudaryti ekspedicijos maršruto. (…) Mes nė svajoti negalėjome, kad tai būsimo trijų dešimtmečių darbo pradžia” (p. 25).

Tai buvo pirmoji vyresniųjų klasių mokinių ekspedicija į Sibirą. 2018 metais ekspedicijos nariai, buvę moksleiviai ir vadovai, ėmė glaudžiai bendrauti ir vėl, kiekviename susitikime reikšdami pagarbą jų kelionės įkvėpėjui, vadui, patriarchui – Antanui Sadeckui.

Irkutsko krašto ekspedicijoje mes tvarkėme tremtinių kapines, jas dokumentavome. Žmonės, patraukę į vėlesnes ekspedicijas, būtent šį darbą laikė ir tebelaiko savo svarbiausia misija.

1990 metais, ekspedicijoje į Krasnojarsko kraštą, buvo atrasta Kobriko gyvenvietė, jos kapinaitės ir palaidotų tremtinių poilsį sauganti Madona. Knygoje pasakojama apie Madonos autorių – politinį kalinį, tremtinį Joną Maldutį (1927-2012), apie nuošalaus Kobriko žmones – jie neleido, kad kapinės apaugtų žole, o masyvūs kryžiai ir Madona sudūlėtų, užleisdami vietą užmarščiai. Antanas Sadeckas su bendraminčiais Kobriką lankė dar kelis kartus, vis svarstydamas, kokia tolesnė Madonos dalia.

Kobriko kapinės ir Madona

Madonos kelias į Lietuvą ne toks jau paprastas: juk nedora būtų ją išsivežti, palikti tuščią vietą. Ilgainiui atrastas išmintingas sprendimas: į Kobriką nukeliavo Lietuvoje sukurta Madona, iš jo į Vilnių – autentiška.

Knygoje rasime daugybę įdomių, svarbių detalių, anaiptol ne smulkmeniškų, įkvepiančių atsitraukti nuo patogaus, saugaus gyvenimo ir bent jau mintimis nerti į praeitį, į istorijos vingius. Skaitydami šgyvensime mums nepažįstamų, o tokių artimų žmonių likimus. Galbūt kada nors – palankiems vėjams pūstelėjus – ir patys patrauksime sudėtingais politinių kalinių, tremtinių takais. Ir dėl pareigos, ir dėl keliavimo aistros. Sibiro platybių peizažai yra įspūdingi, net pribloškiantys – knygos autorius nepamiršta pasakoti ir apie juos.

Juk suprantame, kad tokių sudėtingų ekspedicijų rengėjas negali keliauti vienas. Matyt, knygos rašyti – taip pat. Ji pradedama kardinolo Sigito Tamkevičiaus įžanga, papildyta politikės Rasos Juknevičienės, žurnalistės Virginijos Skučaitės, dailininkės Viktorijos Daniliauskaitės prisiminimais. Tie tekstai itin emocingi, todėl įtaigūs.

Svarbiausiu akcentu laikau knygoje publikuojamą Sibiro Madonos litaniją, sukurtą talentingo poeto Rimvydo Stankevičiaus. Nesvarbu, kokio tikėjimo esate (o gal ir visai praradę tikėjimą), vis tiek pajausite: ši litanija gniaužia gerklę, bet išlaisvina sielą.

Pribloškia ir nuotraukos, tos itin meistriškos nuotraukos, sukurtos keliautojo, ekspedicijų dalyvio ir organizatoriaus, tremčių paveldo metraštininko Gintauto Aleknos. Jose ir meninė įtaiga, ir dokumentinis tikslumas.

Knygos leidybą rėmė draugija Lemtis ir Bendraminčiai. Būtent taip įvardijami rėmėjai, mecenatai.

Neabejoju, kad knyga ras skaitytojų, o tėvynėje įkurdinta Sibiro Madona – ją saugančių, puoselėjančių žmonių. Apie Korbiko Madonos likimą spėlioti sudėtinga. Bet… Jei Sibiro išbandymus atlaikė pirmtakė, tai gal atlaikys ir jos misijos paveldėtoja?

Gintarė Adomaitytė

Gintauto Aleknos nuotraukos

„Meno bangos“