Antalieptėje pagerbtas muziejininkas ir karo invalidų globėjas majoras Petras Šeštakauskas

Antalieptės miestelio (Zarasų rajonas) pietinėje pusėje, ten kur į kalną kyla Lūžų gatvė, iki karo stovėjo Romualdo ir Marijonos (Zabielaitės) Šeštakauskų sodyba. Namas sudegė 1944 m. liepos antroje pusėje fronto metu - tėvai jau buvo mirę, o šeši jų vaikai gyveno didmiesčiuose. Po karo buvusioje Šeštakauskų žemėje gyventojai pasistatė gražius namus, augo jų vaikai ir anūkai pamiršdami, kieno sodybos pamatai liudija apie dingusius gyventojus.

Zarasų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Antalieptės padalinio bibliotekininkės Halina Striškienė ir Olga Raugienė, padedant kraštotyrininkui Vytautui Indrašiui, išaiškino, kad šioje sodyboje gyveno Lietuvos kariuomenės majoras, Vyties kryžiaus ordininkas Petras Šeštakauskas, kuris gimė 1897 m. lapkričio 1 (14) d. prie Šventosios upės krantų Antalieptėje. Tai buvo ne vien tik šaunus prieškario Lietuvos kariuomenės karininkas. Petras Šeštakauskas buvo Lietuvos karo muziejaus tarnautojas, muziejininkas entuziastas iš pašaukimo. 1921 m. spalio 10 d. karinė vadovybė karo valdininką Petrą Šeštakauską pasiuntė generolo Vlado Nagevičiaus žinion ir jo vadovaujamas kūrė karo muziejų Kaune, jame dirbo eksponatų konservatoriumi ir ginklų skyriaus vedėju iki 1940 m. spalio 1 d., kai Lietuvą okupavusi Sovietų sąjunga likvidavo kariuomenę.

Petrą Šeštakauską vadovybė nuo 1921 m. penkis kartus komandiravo į Maskvą, kaip Lietuvos vyriausybės komisijos atstovą, perimti ir pergabenti buvusio Vilniaus karo muziejaus eksponatus. 1922 m. pavasarį su komisija dalyvavo įrengiant Karo muziejaus bokšte varpų muziką. Įdomi detalė, kad vienas iš šių varpų, majorui Petrui Šeštakauskui bendraujant su klebonu Petru Remiaza, 1935 m. iš karo muziejaus buvo įsigytas (nes buvo padaryta rinkliava ) Antalieptės šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčiai.

Per devyniolika darbo metų karo muziejuje, Petras Šeštakauskas iškilo nuo karo valdininko iki majoro (laipsnis suteiktas 1932 m. vasario 13 d.), parašė ir išleido knygeles „Šarvai“ (1936) ir „Senovės šaunamieji ginklai“ (1939). Gilindamas savo žinias 1934 m. baigė Vytauto Didžiojo universiteto istorijos fakultetą. Už pasiaukojantį darbą ir sąžiningą vadovybės pavedimų atlikimą majoras Petras Šeštakauskas buvo apdovanotas Vyties kryžiaus III laipsnio (1927) ir Vytauto Didžiojo V laipsnio (1936) ordinais, ugniagesių „Artimui pagalbon“ III laipsnio kryžiumi (1938), Švedijos Poliarinės žvaigždės IV laipsnio ordinu (1935).

Antras ryškus majoro Petro Šeštakausko nuopelnas - Karo invalidų šalpos draugijų organizavimas, jų globa. Nuo 1922 m. būdamas invalidų komiteto reikalų vedėju, rūpinosi Karo invalidų namų statyba Kaune, Donelaičio gatvėje. 1925 m. drauge su kitais vyko į Latvijos aklųjų institutą, įsteigtą 1877 m., susipažinti su aklųjų globa ir jų mokymu. Grįžęs rūpinosi tokių globos namų steigimu Lietuvoje. Drauge su Nepriklausomybės kovų invalidu, neregiu Pranu Dauniu išsirūpino vyriausybės leidimą organizuoti Aklųjų sąjungą. 1926 m. liepos 25 d. sušaukė Kaune pirmąjį Lietuvos aklųjų suvažiavimą ir buvo išrinktas jos pirmininku. Petro Šeštakausko ir ponios Voldemarienės rūpesčiu 1928 m. vasario 27 d. Kaune buvo įsteigtas Aklųjų institutas. 1931 – 1934 m. buvo naujų instituto rūmų statybos organizaciniame komitete. Įvertinant tokį Petro Šeštakausko rūpestį akliesiems, jis išrenkamas Lietuvos aklųjų sąjungos Garbės nariu.

Karo invalidų globos ir Karo muziejaus reikalais Petras Šeštakauskas ne kartą buvo komandiruojamas į Sovietų sąjungą, Latviją, Estiją, Suomiją, Švediją ir kaskart atveždavo ką nors naujo ir naudingo dėl Lietuvos karo invalidų globos ir sąlygų pagerinimo. Šiais klausimais rašė tarpukario ir išeivijos spaudoje. Didelę pažintinę vertė turi jo publikacijos „Karo muziejaus vaidmuo karo invalidų gyvenime“ (1932), „Karo muziejaus vargai“ (leidinyje „Kovų archyvas“ tomas 2, 1942, psl. 243 – 248).

Jeigu tauta generolą Vladą Nagevičių vadino invalidų tėvu, tai Nagevičius apie majorą Petrą Šeštakauską sakė: „Jis mano rankos, be jų negalėčiau dirbi. Dirba jis kilnių idealų skatinamas ir jam pačiam tokia veikla prie širdies“.

Majoro Petro Šeštakausko kapas yra Čikagos lietuvių kapinėse. 1944 m. su žmona dainininkė Janina Šteimonaite (1904 – 1987) pasitraukė iš Lietuvos ir mirė 1980 m. gegužės 13 d. Palikuonių jiedu nepaliko, vienintelė dukrelė Vladutė mirė vienų metukų ir palaidota Panemunės kapinėse.

Atminimo stogastulpis ir stendas Petrui Šeštakauskui Antalieptėje

Atėjo lapkričio 9 – ji, atminimo simbolių majorui Petrui Šeštakauskui atidengimo ir pašventinimo diena. Į renginį iš Vilniaus atvyko žurnalistas, enciklopedinio septynių tomų leidinio „Lietuvos karžygiai“ autorius Vilius Kavaliauskas, rašytojas Vytautas Indrašius, Antalieptę įamžinęs trilogijoje „Antalieptės kraštas“, Lietuvos Respublikos Seimo nario Algimanto Dumbravos padėjėja Regina Račkauskienė, taip pat dalyvavo Dusetų K. Būgos gimnazijos moksleiviai su fizikos mokytoju Rimantu Damaška ir Zarasų ,,Ąžuolo“ gimnazijų moksleiviai su istorijos mokytoju Rimantu Bazaru, dalyvavo miestelio gyventojai - garsus kryždirbys Pranas Savickas, buvę Antalieptės mokyklų vadovai Vincas Kibirkštis bei Romualdas Baniulis, medicinos sesuo Feodosija Rusakevičienė su vyru Aloyzu ir kiti.

Plevėsuojant trispalvei, kurią laikė tautiniu kostiumu vilkėjęs Valerijus Komaras, Dusetų ir Antalieptės parapijų administratorius kanauninkas Stanislovas Krumpliauskas pašventino atminimo simbolius. Šis nuo Dievo siųstas dvasininkas, tikras lobis parapijoms. Per trumpą laiką ne tik atliko minėtų bažnyčių remontus, bet yra aktyvus religinių ir pasaulietinių renginių parapijose iniciatorius ir organizatorius. Tądien po Švenčiausio Sakramento adoracijos, kurios globėjas kankinys, arkivyskupas Mečislovas Reinys, buvo aukojamos Šv. Mišios už majorą Petrą ŠeŠtakauską Antalieptės Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčioje.

Prie stogastulpio trumpas pažintines kalbas pasakė rašytojai Vilius Kavaliauskas ir Vytautas Indrašius. Lietuvos Respublikos Seimo nario padėjėja Regina Račkauskienėįteikė Padėkos raštus už Petro Šeštakausko atminimo įamžinimą Olgai Raugienei, Aušrai Bukienei, Sauliui Savickui ir Zenonui Striškai. Padedant Antalieptės krašto istorijos žinovui Vytautui Indrašiui, Antalieptės bibliotekaparuošė Petro Šeštakausko atminimo stendo maketą su pagrindinėmis jo gyvenimo ir veiklos datomis, o bendruomenės nariai rūpinosi stendo gamyba ir išvalė Šeštakauskų sodybvietę nuo krūmų, išvartų, senų medžių, kurioje telikę laiptai su pamatų kalneliu. Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcija (vadovas Saulius Mažiulis) Lūžų gatvėje pastatė stendui stovą, kurį meniškai pagamino medžio drožėjas Zenonas Striška, nes Antalieptės miestelis garsėja medžio dirbinių meistrais. Antalieptėnas Saulius Savickas be jokio užmokesčio išdrožė ir pastatė stogastulpį Šeštakauskų sodybvietėje. Šalia gyvena buvusi ilgametė Antalieptės bibliotekos vedėja Janina Mieželienė su dukra Aušra Bukiene. Jos sutiko, kad ant jų žemės stovėtų atminimo simboliai Vyties kryžiaus ordininkui Petrui Šeštakauskui.

Įamžinimą finansavo Albinas Bislys (gim. 1925), didelės pagarbos vertas senolis, praeityje pasipriešinimo okupantams kovų dalyvis, aktyvus šaulių organizacijos narys, sovietiniame lageryje kalėjęs 10 metų, nesugniuždytas ir nepraradęs patriotizmo. Deja, pačiam pasidžiaugti šiuo įvykiu neteko, nes dabar dienas leidžia slaugos ligoninėje. Jis tebedaro gerus darbus bažnyčiai ir bendruomenei, iš kurių kiekvienas gali būti ir paskutinis, nes ruošiami jo dokumentai apgyvendinimui senelių namuose. Taigi, paskutinis Bislių giminės palikuonis, sulaukęs labai garbingo amžiaus, gali būti sektinu pavyzdžiu kiekvienam iš mūsų.

Po to visi suėjome į erdvias Antalieptės Daugiafunkcinio kultūros centro patalpas.

Istorijos pamokėlė moksleiviams

Antalieptės daugiafunkcinis centras - kultūros ir žinių židinys. Čia veikia gražiai tvarkoma biblioteka su skaitykla (bibliotekininkės Olga Raugienė ir Halina Striškienė), Visuomeninis Kraštotyros muziejus (vadovas pedagogas Vincas Kibirkštis), kultūros namai (vadovė Loreta Alaunienė),seniūnija (seniūnas Arvidas Saulius), kuris tądien buvo išvykęs į konferenciją Kėdainiuose.

Kultūros centro salėje svečiai iš Vilniaus Vilius Kavaliauskas ir Vytautas Indrašius, bendraudami su Dusetų ir Zarasų gimnazijų moksleiviais, tarsi pravedė jiems istorijos pamokėlę apie valdžios požiūrį į gamtos ir kultūros paveldo išsaugojimą, apie renginius, skirtus Valstybės atkūrimo šimtmečiui ir Nepriklausomybės kovų savanorių bei Vyties kryžiaus ordininkų atminimo įamžinimą. Yra nemažai primirštų asmenybių kaip Lietuvoje, taip ir Zarasų krašte. Iš šio krašto kovoti už laisvę ir nepriklausomybę išėjo apie 300 savanorių, paprastų kaimo berniokų nuo plūgo ir dalgio. 53 grįžo apdovanoti Vyties kryžiumi, aukščiausiu to meto mūsų šalies apdovanojimu. Keturi zarasiečiai šiuo ordinu buvo apdovanoti du kartus: leitenantas Juozas Andriūnas (1894 – 1920), žuvęs kovoje su lenkais prie Giedraičių, palaidotas tėviškėje Antazavės kapinėse, Mikas Juodagalvis (1896 – 1938), be laiko miręs nuo gautų sužeidimų, Alfonsas Mėlynis (1897 – 1949), antalieptietis iš Jakunčių kaimo, nukankintas sovietiniame Mordovijos lageryje ir Ignas Pučinskas (1896 – 1962) nuo Suvieko, šaulių organizacijos narys, už paramą partizanams įkalintas 10 metų.

Ar kas nors beprisimena kitų mažiau žinomų karžygių žygdarbius ir palaidojimo vietas? Žurnalistas ir kolekcininkas Vilius Kavaliauskas ištisą dešimtmetį važinėjo po Lietuvą ieškodamas giminių, sklaidė įvairiuose archyvuose bylas ir sudėjo į septynių tomų leidinį „Lietuvos karžygiai“ (2008 – 2015) duomenis apie visus 1765 asmenis, apdovanotus Vyties kryžiaus ordinu - nuo generolo iki paprasto artojo, kurį ir buvo sunkiausia rasti, nes kuklus karžygys grįžęs iš karo, kukliai ir tyliai gyveno negarsindamas savęs. Įamžinant jų atminimą turėtų kiekvienos seniūnijos aikštėje stovėti atminimo lentos su karžygių pavardėmis. Tai reikalinga ne mirusiems, o gyviesiems, kad praeidami pamąstytume, gal tai mano senelis ar giminaitis atliko tokį žygdarbį vardan laisvos Tėvynės.

Vilius Kavaliauskas kalbėjo, kad jau 85 respublikos vietovėse stovi tokie atminimo simboliai, kurie dažniausiai pastatyti vietos entuziastų pastangomis. Kartais valdžia padeda, o kartais lieka nuošalyje. Tai ir didelių išlaidų nereikalauja, ką patvirtina Antalieptės kaimo bendruomenės pavyzdys.

Pasibaigus istorijos pamokėlei, moksleiviai vaišinosi skaniausiais visame rajone Antalieptės tradiciniaisblynais su uogiene ar grietine, kuriuos kepė darbščiosios bendruomenės narės Irina Steponėnienė ir Aušra Kastanauskienė, joms talkino Audrutė Saulienė ir Sandra Kiliuvienė.

Mano širdis džiaugiasi, kad Antalieptė, tarsi atsiliepdama į Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės kvietimą ruoštis šimtmečio šventei po jos paleisto simbolinio atbulinio laikmačio, pirmoji Zarasų rajone startavo su prasmingu Vyties kryžiaus ordininko, muziejininko, karo invalidų globėjo, majoro Petro Šeštakausko įamžinimo renginiu.

Zarasų rajono savivaldybės informacija