Ant Tauragnų piliakalnio sovietmečiu augindavo grikius

Tauragnų kraštas sėte nusėtas vienas už kitą vaizdingesniais senovės paslaptis saugančiais piliakalniais. Deja, tik retas tauragniškis žino, kad yra du Tauragnų piliakalniai, vienas pačiame miestelyje, o kitas – vos už gero kilometro. „Utenos dienos“ sutikti miestelyje gyventojai, klausinėjami apie Tauragnų piliakalnius, tik gūžčiojo pečiais, stebėdamiesi, kad pirmą kartą apie tai girdi ir, kaip susitarę, visi minėjo jiems gerai žinomą garsųjį Taurapilio piliakalnį. O vienas tauragniškis patarė kreiptis į Tauragnų seniūnijos seniūną Alvydą Danauską, nes jis žino viską apie savo vadovaujamą seniūniją.

Prie piliakalnio varydavo naminukę
Šalimais Tauragnų piliakalnio, Tauragnų kaime, kaimo turizmo „Jono sodybą" turintį 74 metų Joną Maniušį su minėtu piliakalniu nuo vaikystės sieja daug prisiminimų.

Vienkiemio šeimininkas papasakojo, kad Tauragnų piliakalnis anksčiau priklausė dviem savininkams: jo seneliui Kazimierui Maniušiui ir Kazimierui Šakaliui, gyvenusiam kitoje piliakalnio pusėje. K. Maniušis valdė 11 ha žemės. Savo žemėje turėti piliakalnį, kuris gerokai sumažindavo dirbamos žemės plotą, nė vienam iš piliakalnio savininkų nebuvo dovana – kam reikalinga tokia žemė, jei negali jos dirbti?

„Sovietmečiu mano senelis ant piliakalnio saviems reikalams, palyginęs žemę, augindavo grikius, gal kokius 3–4 arus. Jis stengėsi išnaudoti žemę, nes tais laikais žmonėms savo reikmėms kolūkis skirdavo tik 30 arų. Arklio ant piliakalnio neužvarysi, todėl žemę grikiams senelis įdirbdavo rankomis. Niekas nematė ir nežinojo, kad jis ten grikius augindavo, – prisiminė J. Maniušis. – Prie piliakalnio vykdavo ir smagių dalykų. Mano senelis ten varydavo „samagoną“. Ir šiandien dar atsimenu, kaip pirmą kartą iš puodelio paragavau „samagono."

Pašnekovo teigimu, anksčiau Tauragnų piliakalnį vietiniai vadindavo Jono arba Kupos vardu. Padavimų ar legendų apie piliakalnį J. Maniušiui girdėti neteko. Tačiau yra išlikęs užrašytas pasakojimas, kad seniau keliu tarp piliakalnio ir ežero prietaringesni ir bailesni vengdavo važiuoti. Baidydavosi arkliai, nusimaudavo vežimo ratai, girdėdavosi bliovimas.

Džiaugiasi, kad neatgavo piliakalnio
Anksčiau Kaune gyvenęs ir verslą turėjęs inžinierius J. Maniušis vieną dieną viską metė ir prieš du dešimtmečius apsigyveno senelio sodyboje. Dėl apsisprendimo įsikurti ramiame gamtos prieglobstyje vyras niekada nesigailėjo. Kaimo turizmo sodyboje stovi pirmas 1934 metais pastatytas senelio namas, prie kurio anūkas, pagerbdamas senelį, pastatė akmenį ir jame iškalė minėtą datą. Kiek tolėliau pastatytas antras K. Maniušio namas, į kurį jis persikėlė gyventi 1953 m. Šiame name dabar gyvena J. Maniušis su žmona.

Kai J. Maniušis norėjo atsiimti senelio žemę, valdžia iškart jos visos, tiksliau piliakalnio dalies, neatidavė. Vėliau, kai pasiūlė sugrąžinti, paveldėtojas nebeėmė, nes būtų turėjęs atlikti brangius žemės matavimus, be to, pagalvojo, kad reiks prižiūrėti piliakalnį, jį šienauti. Iš pradžių, kol tikėjosi atgauti visą paveldėtą žemę, gal 2–3 metus jis nušienaudavo piliakalnį, išretindavo ant jo augusius menkaverčius krūmokšnius. Vėliau paprašydavo Tauragnų seniūnijos seniūno A. Danausko pagalbos, todėl seniūnija atsiųsdavo viešuosius darbus dirbančius darbininkus, kurie nupjaudavo žolę. J. Maniušio vaikystės laikais ant Tauragnų piliakalnio augo vos vienas kitas medis, mišku ir krūmais jis apaugo vėliau.

Vasaras leisdavo prie piliakalnio
„Gimiau Kaune karo metu – 1944 metais. Kai man buvo keturi mėnesiai, senelis atvažiavo arkliu į Kauną ir kartu su mama mane parsivežė į kaimą. Beje, senelis buvo Rusijos caro kariuomenės duonkepiu, – didžiuodamasis ištarė J. Maniušis. – Kai pradėjau mokytis Kaune, Tauragnų kaime prabėgdavo visos mano vasaros atostogos. Su draugais lakstydavom ir siausdavom ant piliakalnio, maudydavomės ežeruose. Smagu buvo kaime leisti atostogas. Būdamas pas senelį išmokau tarmiškai kalbėti, taip kalbu ir dabar." J. Maniušis prisiminė, kad toje piliakalnio pusėje, kuri priklausė K. Šakaliui, jaunimas rengdavo gegužines. 1955–1956 m., dar paauglystėje, J. Maniušis eidavo pažiūrėti, kaip gegužinėje šoka jaunimas. Ant Tauragnų piliakalnio būdavo organizuojamos Joninės, o po savaitės ant Taurapilio – Petrinės.

Tauragniškiai kasė ir vežė smėlį
Viena dalis Tauragnų piliakalnio, esančio pietinėje pusėje, virto žole apžėlusia dauba, nes buvo gerokai nukasta. „Anksčiau visi tauragniškiai važiuodavo prie piliakalnio pasikasti smėlio, kuris čia labai geras, tinkamas mūryti krosnims, – dėstė J. Maniušis. – Apie tai sužinoję įsikišo paminklosaugininkai ir uždraudė kasti smėlį. Bijodami, kad gali būti pagauti už rankos, žmonės liovęsi kasti piliakalnį."

J. Maniušis prisiminė taip pat turėjęs nemalonumų su paminklosaugininkais. Toje vietoje, kur jo senelis ir dėdė sodindavo bulves, jis irgi pasisodino bulvių. „Iš kur aš galėjau žinot, kad bulves pasodinau piliakalnio apsauginėje zonoje? Mane norėjusiems pinigine bauda nubausti paminklosaugininkams pasakiau, kad jie turėjo mane įspėti raštiškai, jog negaliu čia sodinti bulvių, ir aš nesirengiu mokėti jokių baudos, – sakė žodžio kišenėje neieškantis J. Maniušis.– Gavau tik raštišką įspėjimą, o baudos mokėti nebereikėjo."

Galima užkopti
akmeniniais laiptais Į Tauragno piliakalnį veda jo šiaurinėje pusėje prieš piliakalnį esančioje kalvoje (Tauragno ežero pusėje – aut. past.) kastuvu žemėje iškastos nedidelės pakopos. Pasirodo, jas iškasė prieš dvejus metus ant Tauragnų piliakalnio su visomis baltų apeigomis vestuves šventę vestuvininkai, todėl J. Maniušis tas pakopas praminė „veselininkų" taku. Ant piliakalnio vestuvininkai iš akmenų sukrovė du aukurus – vieną didesnį, kitą – mažesnį. Vestuves šventę vilniečiai buvo išsinuomoję J. Maniušio kaimo turizmo sodybą.

Ant Tauragnų piliakalnio galima užkopti ir akmeniniais laiptais, kurie įrengti pietinėje jo pusėje esančioje kalvoje, prie buvusios žvyrduobės. Dar vieni akmeniniai laiptai buvo įrengti ir šiaurinėje kalvoje, tačiau jų aptikti nepavyko, nes tikriausiai spėjo užaugti žole. Abeji akmeniniai laiptai prieš 15 metų buvo sudėlioti seniūno A. Danausko iniciatyva. Laiptus tiesė viešuosius darbus dirbę Tauragnų seniūnijos gyventojai. „Ant Tauragnų piliakalnio niekada nebuvo jokių laiptų, todėl ir kilo tokia mintis, – sakė A. Danauskas. – Manau, tai buvo geras variantas, nes šie laiptai, skirtingai nei mediniai, yra ilgaamžiai, jie niekada nesupus ir nesuirs. Tai buvo savotiškas mūsų bandymas nutiesti natūralius akmeninius laiptus."

Kaip surasti piliakalnį
Tauragnų piliakalnis yra 800 m į pietryčius nuo Tauragnų miestelio centro, 150 m į pietus nuo Tauragno ežero, Šventės upelio kairiajame krante, Minčiagirės girininkijos 2 707 kvartale, Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje. Pasiekiamas iš kelio Tauragnai–Kirdeikiai pasukus į kairę už 450 m nuo Lamėsto sankryžos ir pavažiavus 300 m, dešinėje keliuko pusėje.

Tauragnų piliakalnis įrengtas
pailgos kalvos viduryje, Šventės upelio kairiajame krante. Aikštelė keturkampė, pailga šiaurės–pietų kryptimi, 16x10 m dydžio. Jos galuose ir šlaituose suformuoti pylimai, skiriami griovių bei terasų. Šlaitai statūs, 10 m aukščio. Piliakalnis apardytas arimų, rytinis šlaitas nuslinkęs į upelį. Šiaurinėje papėdėje buvusi gyvenvietė. Piliakalnis datuojamas I–II tūkstantmečio pradžia.

Antrą Tauragnų piliakalnį aptiko pernai
Tauragnų antras piliakalnis aptiktas visiškai neseniai – 2017 m, todėl apie jį žino tik nedaugelis miestelio gyventojų. Nė vienas tauragniškis, daugybę metų matydavęs prie Tauragno ežero stūksantį kalną, net įtarti negalėjo, kad tai piliakalnis. Deja, kol kas nėra jokios nuorodos apie antrą Tauragnų piliakalnį.

Tauragnų antras piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, kurį juosia Tauragno ežeras ir upelis, vietinių gyventojų vadinamas Rindeliupiu. Aikštelė ovali, 25x15 m dydžio, nelygi. Šiaurrytiniame jos krašte supiltas pylimas. Šlaitai 11–13 m aukščio, statūs. Aikštelė, šlaitai ir pylimas apardyti, dalis – nuslinkę į ežerą. Upelio dešiniajame krante, prie pat Tauragno ežero, ant nedidelės terasos, buvusi senovės gyvenvietė.

2017 m. archeologinių tyrimų metu aptiktas sodybvietės kultūrinis sluoksnis su akmenų konstrukcijomis, židinio, apdegusių medžių, kaulų liekanomis ir buities reikmenimis. Piliakalnis ir gyvenvietė datuojami I tūkstantmečio pabaiga–II tūkstantmečio pradžia. Tačiau rastas titnaginis strėlės antgalis rodo, jog apylinkėse gyventa ir vėlyvuoju akmens amžiaus laikotarpiu.

Piliakalnis yra Tauragnų miestelyje, Tauragno ežero šiaurinėje pakrantėje, šalia įrengtos Tauragno slėnio poilsiavietės ir prieplaukos, upelio kairiajame krante, Minčiagirės girininkijos 2 701 kvartale, Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje. Pasiekiamas nuo Tauragnų miestelio centrinės sankryžos važiuojant Nacionalinio parko gatve, už 350 m pasukus į dešinę – automobilių stovėjimo aikštelę, nulipus laiptais žemyn į poilsiavietę, upelio kairėje pusėje.

Vadindavo aukštąja vieta
Vos už kelių šimtų metrų nuo Tauragnų antro piliakalnio gyvena 91 metų Stasė Šmatavičienė. Piliakalnis pro jos namo langus matosi kaip ant delno. Tačiau žvaliai senolei piliakalniai ne galvoje.

„Nesu girdėjusi, kad yra tokie Tauragnų piliakalniai, nors „sugyvenau viekų", – stebėjosi S. Šmatavičienė. – Anksčiau mes buvom „liurbos", iš kur galėjom žinoti. Dabar atsirado mada domėtis visokiais piliakalniais. Anksčiau nemėgau po piliakalnius vaikščioti, o ir laiko tada tam nebuvo. Taurapilio piliakalnį tai žinau, bet ir ant jo nebuvau."

Besišnekučiuojant tauragniškė paminėjo netoliese esančią aukštąją vietą. Į pokalbį įsiterpęs pas senolę besisvečiavęs jos sūnėnas Mindaugas Kraujalis patvirtino taip pat žinąs aukštąją vietą. „Gimiau ir užaugau Paakmenės kaime. Netoli kaimo esančiuose Jauniškių ir vadinamųjų Bliūdelių ežeruose vasarą maudytis mums būdavo per šilta, nes vandens temperatūra siekdavo 24–25 laipsnius, todėl dviračiais važiuodavom atsigaivinti į Tauragną, – į vaikystės ir jaunystės laikus mintimis nuklydo M. Kraujalis. – Paprastai Tauragne maudydavomės prie aukštosios vietos."

Turbūt ne be reikalo vietiniai žmonės nuo senų laikų antrą Tauragnų piliakalnį vadindavo aukštąja vieta. S. Šmatavičienė ir M. Kraujalis sutartinai pripažino, kad abiem tai yra didelė naujiena, nes nė vienas nežinojo, kad čia pat stovi pripažintas piliakalnis.