Ant svarstyklių – seksualinis priekabiavimas

Lietuvą krečiant seksualinių priekabiavimų skandalui, aiškėja viena: chamas yra chamas. Tiek vyrai, tiek moterys dažniausiai supranta pokštus, flirtą, tačiau dėmesys atkreipiamas į tai, kad mūsų visuomenėje priekabiavimo yra kur kas daugiau, tik jo mes nematome. Vieni – sovietinio mentaliteto reliktai – nesupranta tegebantys „vartoti“ moterį, kiti gi negeba įvertinti moterų siunčiamų signalų.

Tikras vyras tas, kuris nepadorioje kompanijoje geba išlaikyti padorumą.

Ričardas Jakutis, bohemos atstovas, publicistas, eseistas, vertėjas, gidas, ekskunigas:

- Kalbant apie priekabiavimą, iškart pasakysiu, jog nėra, ką kalbėti apie chamus. Chamas yra chamas. Ir nieko čia nepakeisi. Norisi tik šnektelti apie ribą tarp priekabiavimo ir flirto. Čia tokia trapi riba, kad oi oi oi. Net moterys, kiek klausinėjau, tos ribos negali nubrėžti. Vienos sako viena, kitos – kita. Štai istorija apie poetą, kuris, pasikvietęs į savo butelį palėpėje patinkančią moterį, virė kavą, rodė knygas, pasakojo, kaip gimsta poezija, o vėliau išgirdo atsiliepimą apie save, jog „tas poetas nieko negali“. O juk jis norėjo, jog pirmiau susijungtų jų sielos, tik vėliau kūnai.

Tie, kuriems dabar per 50 metų, prisimena, kaip droviai jie savo jaunystėje susipažindavo su antrosiomis pusėmis. Prisimenu, kai po vakarėlio pasiūliau merginą palydėti namo, ši nuleido akis ir atsakė: „Ne, ačiū, mane vėjelis palydės.“

O kita mergina, atsisėdusi ant lovos krašto, kol užmigdavau, dainuodavo lopšinę:

„Tu mik, o sapne tau drugeliai sapnuosis / Ir sparneliais lengvais tave mariomis neš. / Tu mik, nebijok – aš tave palinguosiu / Ir pernakt naktužėlę budėsiu čia aš.“

Tik romantika, tik lopšinė ir jokio priekabiavimo bei, be abejo, jokio sekso. Jis prasidėdavo bent po mėnesio ar, vadovaujantis anuometėmis dorovės normomis, po trijų mėnesių draugystės. Tokie buvo laikai.

O štai neseniai vienos TV laidos žurnalistai jaunimo klube klausinėjo sutiktųjų, ar šie permiegotų, pabendravę tik kelias valandas. Dauguma permiegotų.

Tai ką daryti vyrams? Kaip suprasti moteris? Sako, reikia įsiklausyti į feministes, jų nuorodomis vadovautis ir tuomet ribos tarp priekabiavimo ir flirto neperžengsi. Bet kad ten ne riba – ten aukščiausia siena. Klausantis feminisčių, vyrams kyla viena mintis – bėgti į dykumą, kur nesutiks jokių moterų ir nebus apkaltinti priekabiavimu. Nors šiaip jau vyrai, kalbantys apie feminizmą, atrodo kvailai. Sunku kalbėti apie fenomeną, kurio nei matei, nei regėjai, gal tik girdėjai.

Niekas nesiginčys, kad priekabiavimas, pasireiškiantis įžūlumu (plekšnojimu per užpakaliuką, kelių graibymu) bei kito žmogaus negerbimu, skiriasi nuo paprasto dėmesio rodymo. Bet jeigu jūs, mielosios, į tą dėmesį atsakote, vykstate, kur tik kviečiamos, tai yra į restoranus, vilas, viešbučius, kurortus, tai vyras nenori likti to poeto, kuris nieko negali, vietoje. Tik itin pamaldiems skirtoje knygutėje skaičiau, kas yra dvasinis žmogus: „Žmogus, kuris įveikė pavydą, godumą, besaikį potraukį maistui ir seksui, – tai žmogus, sumažinęs savo priklausomybę nuo supančio pasaulio ir nuo savo kūno.“

Aktores, dainininkes, dailininkes ir visas kitas moteris, mielai važiuojančias pas garsius režisierius, prodiuserius, dailės metrus, savo viršininkus į jų sodybas ir aiškinančias, kad troško tik draugystės, švelniai tariant, pavadinčiau naiviomis, nors greičiausiai jos ir pačios tokios draugystės galimybe netiki. Esu įsitikinęs, kad draugystės tarp vyro ir moters nebūna, nebent vyriškis – gėjus.

Kad ir kaip man, kaip vyrui, nemalonu su tuo sutikti, visgi nepaneigsi teiginio, kad ne vyrai renkasi moteris, bet moterys vyrus, tik vyrams atrodo priešingai. Prancūzės moterys žino, kad šokoladas, vynas ir naujas vyriškis tai ne nuodėmė, o tikras gyvenimas. Pas mus gi tai yra supratę vyrai.

Mano supratimu, labiau įžūlesni yra ne priekabiaujantys vyrai, bet tie, kurie, skirdamiesi su moterimi, numausto nuo jos rankos visus dovanotus žiedus, stengiasi išsikovoti kuo daugiau bendro turto. Manau, tikras vyras yra tas, kuris nepadorioje kompanijoje geba išlaikyti padorumą.

Ko labiausiai trūksta, norint sustabdyti priekabiavimą? Atsakysiu – humoro jausmo. Dievas žmogui davė tris dalykus: gamtą, meilę ir humoro jausmą. Pasinaudodamas prancūzų kino komedija „Visada norėjau būti gangsteriu“, sumodeliavau situaciją. Komedijoje penki pagyvenę vyrai užsuka į pakelės kavinę. Jiems patinka jaunutė padavėja ir jie pradeda ją „kadrinti“. Ši nusišypso, išgirdusi jų liaupses, ir irgi juos pagiria: „Jūs tokie malonūs, panašūs į mano senelį.“

Taip ir merginai, prie kurios priekabiaujama, vertėtų pagirti vyriškį ir tarti tuos pačius žodžius, panašius kaip ir šiame kino filme: „Tu toks mielas, žavus ir linksmas, panašus į mano tėvelį.“ Nors geriausiai čia tiktų žodis „senelį“, kaip ir filme. Galiu garantuoti – priekabiavimas po šių žodžių liausis.

Priekabiavimo yra kur kas daugiau, tik jo mes nematome

Dr. Virginija Šidlauskienė, Šiaulių universiteto Mokslo instituto vyriausioji mokslo darbuotoja, Europos lyčių lygybės instituto ekspertė:

– Tai – kompleksinė problema. Priekabiavimas ir smurtas tikrai buvo ir anksčiau, o tai, kas dabar viešinama, manau, tik ledkalnio viršūnė. Ypač privačiame versle. Mes ten negalime net tyriminiais tikslais įsiskverbti ir išsiaiškinti, kas vyksta. Esame vykdę projektą ir su darbuotojais, su studentais kalbėję darbo aplinkos, saugos temomis. Galiu pacituoti, ką pasakė: „Kad jūs žinotumėt, kas darosi privačiame versle...“ Tai mes turbūt atidarytume Pandoros skrynią. Dėl nesaugumo, nedidelio darbo vietų kiekio, konkurencijos žmonės bijo prabilti.

Studentės kiek anksčiau, eidamos įsidarbinti, ateidavo išsigandusios, pašiurpusios. Žinote, sako, dėstytoja, kabo ten pusnuogių merginų plakatai ir, sako, mane tiesiog žvilgsniais valgo, nurenginėja darbo pokalbio metu. Tai, sako, aš tik skuodžiau kuo greičiau iš tos darbovietės. Pasaulio ekonomikos forumo „The Global Competetiveness Report“ 2017–2018 m. ataskaita mane nustebino teiginiu, jog didžiosios dalies Lietuvos darbdavių mentalitetas yra žemas. Ataskaitos autoriai įžvelgia tokią realybę. Priekabiavimo, pažeminimo yra kur kas daugiau, tik jo mes nepastebime ir neatpažįstame.

Dažniausiai moterys kaltinamos, kad gundo, flirtuoja, jos yra gėdijamos. Iš tikrųjų kaltinti gali tik prokuratūra, o požiūrių yra visokių. 28 ES valstybėse darytas tyrimas, patikėkite – tikrai reprezentatyvus, rodo, kad kas trečia moteris patiria seksualinį priekabiavimą ar smurtą, o vyras – kas penktas. Vadinasi, priekabiavimo yra labai daug.

Deja, po truputį judame į prarają ir reikėtų galvoti, ką daryti. Aš nesakau, kad jauni ar vyresni asmenys nenori pabendrauti, paflirtuoti, „pasimėtyti“ juokeliais ir pan. Taip, viskas puiku, bet jeigu aš sakau, kad ne, aš nenoriu, kad prie manęs būtų pasakojami bjaurūs anekdotai ar moterys būtų išjuokiamos, vadinasi, nenoriu.

Paprasčiausiai mums reikia keisti sąmonę. Būti gražūs privalo ir vyrai. Visiems malonu žiūrėti į gražų vyrą ar moterį. Ir ar grožis čia rodiklis? O kaltinti, kas yra mūsų nacionalinė ypatybė, nieko nereikia, nes gyvename toje visuomenėje, kurią patys susikūrėme. Jeigu mergina uždirba iš savo kūno, tai gal kalti įstatymai, gal augo šeimoje, patiriančioje krizę? Ieškokime priežasčių, kodėl taip yra: ar noriu, kad mano duktė ar anūkė pardavinėtų save?

Dirbti reikia kiekvienam ir bandyti konsoliduotis. Reikia viešinti istorijas apie priekabiavimą, tik yra labai daug baimės. Bet šiuo metu juk yra Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, kur elektroniniu paštu galite pateikti skundą. Dabar yra naudinga, kad ne auka, o įtariamasis turi įrodyti, jog jis nesmurtavo. Atkreipkite dėmesį į K. Pūko atvejį: pasiskundė 3–4 merginos, atsirado jaunas advokatas, vyras, kuris sako – taip, aš jus ginsiu už dyką. Reikia džiaugtis, kad šiek tiek žengiame į priekį. Kad tik viskas būtų į naudą. Kad ateity šitas sniego kamuolys riedėtų toliau ir tokie atvejai, nors kai kam ir skaudūs, bet būtų pamokos kitiems.

Visada pagalvokite: o kaip jaustumėtės, jeigu taip būtų jūsų dukrai? Tada reakcija, kad ir paties smurtautojo, būna kitokia. Sužaiskime simuliacinį žaidimą ir įsivaizduokime, kad taip įvyks. Kai paliečia asmeniškai, tada priverčia susimąstyti.

Moterys paprasčiausiai turi pasakyti „ne“. Nepatinka, kad mane glostote, liečiate ar pan. Tą pasakyti labai sunku, bet būtina. Kol nepasakysime „ne“, tol nieko nebus.

Moterys turi žinoti, kad bandymas priekabiauti prasideda nuo nežymių pliaukštelėjimų, pašaipių, nepašaipių žinučių siuntinėjimo ir jeigu tu atsakai, tyli, kenti (tą didžioji dalis moterų daro dėl darbo vietos), tai veikia žmogaus psichiką. O jeigu priekabiavimas kartojasi, tada reikia nebijoti pranešti.

Čia yra kultūrinė sovietinių laikų tradicija: kai kas trečias dirbo saugume, baimė buvo suvaldoma dėl kolektyve buvusių komunistų įtakos. Jie stebėjo, kad išorinis gaivalas neprasiveržtų, o pirtyse ir visokiuose baliuose buvo visko. Tik tai buvo labai uždara, kad neiškiltų į viešumą. Šiais laikais turbūt išlikę, gal tėvų perduota – kentėjimas, buvimas auka, o darbdavys juk yra stiprus, galia jo rankose. Todėl sukandę dantis yra tiek moterys, tiek vyrai. Aš manau, mes turime tokį požeminį, paslėptą sprogmenį.

Jeigu nori patenkinti seksualinį poreikį ir išsilavinimas leidžia tik tiek galvoti, kad, užėjus už kampo, pačiupsiu ką nors, tai apie ką mes kalbame? Mes negalime uždrausti žiūrėti filmų. Jei nori žiūrėti erotinius, pornografinius filmus, gali, bet jų valia, kiek žiūrėti ir sąmoningai atsirinkti, kas jiems naudinga.

Anksčiau turėjome menką priekabiavimo apibrėžimą, o nuo liepos 1 d. pakeisti įstatymai. Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme yra prievolė darbdaviams – garantuoti saugią aplinką. Priekabiavimo apibrėžimas irgi patikslintas: seksualinis priekabiavimas – nepageidaujamas užgaulus, žodžiu, raštu ar fiziniu veiksmu išreikštas seksualinio pobūdžio elgesys su asmeniu, kai tokį elgesį lemia tikslas ar jo poveikis pakenkti asmens orumui, ypač sukuriant bauginančią, priešišką, žeminančią ar įžeidžiančią aplinką.

Nuo lapkričio 1 d. įrodyti, kad nepriekabiavo, nesmurtavo, turi tas asmuo, kuris galimai yra skriaudėjas. Tai labai geras instrumentas, nes šiek tiek apsuka santykių aiškinimąsi. Tuomet ir išvados turėtų būti aukos naudai.

Mes teisiškai esame labai menkai išprusę, jaučiamos labai didelės spragos, nors yra tikrai neblogi įstatymai. Tik reikia gintis.