Anksčiau ir dabar

Gyvenimas bėga, skuba, daug kas keičiasi- suvokimas, požiūris, mados, kryptys, bet vaikai lieka tie patys. Jei paklaustų, kaip vyko darbas darželyje  prieš 40 metų  ir iki dabar, pasakytumėm, kad pokyčių buvo nemažai, bet ratas vis sukasi, ir vis grįžtama prie tų pačių vertybių. Kalbama, kad vaikai pasikeitė.  Žinoma, kad pasikeitė, nes įtakoja visai kitokia socialinė aplinka, požiūris į vaiką, santykiai su suaugusiais, bendraamžiais. 

 Pedagogai, ilgai dirbę darželyje, sutiko pasidalinti prisiminimais ir  įvardinti esminius pokyčius, vykusius  per keturis dešimtmečius ikimokyklinėje įstaigoje. 

        Lopšelių- darželių darbo laikas būdavo 12 val. (nuo 7.30 iki 19.30), grupėje dirbo kasdien 2 pedagogai po 7val. 12min. Informacijos perdavimui, planų rašymui kasdien būdavo skiriama 2val. 24min.  Dažniausiai viena grupė būdavo savaitinė- dirbo ištisą parą nuo pirmadienio iki penktadienio. Vaikų skaičius  grupėse priklausė nuo vaikų amžiaus: nuo 15 vaikų ankstyvojo amžiaus 1-2 metų iki 30 vaikų 3-7 metų amžiaus vaikų grupėse.  

Dabar dauguma darželių darbo laikas  10val. 30min. per dieną, tik nuo lankančių šeimų poreikio priklauso ar lopšelis-darželis turi prailgintos dienos grupę.  Darbo krūvis grupėje- 1,5 etato. Vaikų skaičius- 15 lopšelio grupėje ir po 20 vaikų darželio (nuo 3metų amžiaus vaikų) grupėse.  

Anksčiau  visos ikimokyklinės įstaigos turėjo dirbti  pagal vieną valstybinę programą. Kiekvienai veiklai (tada vadinasi pamokėlės) buvo atskiros metodikos, pvz., fizinio auklėjimo vaikų darželyje metodika, rišliosios kalbos mokymo metodika, matematinių vaizdinių mokymo metodika ir kt. Dirbant su vaikais būtinai reikėjo laikytis metodinių nurodymų. Ypač buvo reglamentuotas pamokėlių laikas . Priemonės, reikalingos vaikams pamokėlėms, būdavo metodiniame kabinete (priemonės frontaliam darbui- paveikslai, knygos, magnetofonas, ir individualiam- kortelės kiekvienam vaikui skaičiavimui, pasakojimui, ir kt.). Grupėje vaikams žaislų ir žaidimų buvo minimaliai- statybiniams žaidimams kaladėlės ir keletas mašinų , kūrybiniams-plastmasiniai meškučiai ir kelios lėlytės, knygelės  bei  keletas didaktinių stalo žaidimų. Ugdymas vyko akademiniu būdu.  Vaikai sėdėjo prie stalų mokykliniu principu ( prie keliomis eilėmis  sustatytų stalų, žiūrėdami priešais sėdintiems į nugaras).Vykstant individualiam darbui, visi vaikai atliko vienodas užduotis. Auklėtoja stebėjo, prižiūrėjo, padėjo. Ypač svarbu buvo vaikų drausmė pamokos metu. 

Kalbėjo tik po vieną ir tik tas, kuris pakėlė ranką ir gavo auklėtojos leidimą. Didžiąją dalį pamokėlės kalbėjo auklėtoja. Auklėtojos vieta- priešais vaikus. Grupės baldai išstatyti palei grupės sienas. Tarp darželio grupių vyko soc. lenktynės: grupė, kuri sugebėdavo išsaugoti daugiau vaikų rankomis nepaliestų žaislų, žaidimų ar lėlių, gaudavo „Geriausi besitvarkančios grupės“ gairelę. 

Padėtis ėmė keistis po nepriklausomybės atkūrimo- po 1990 metų. Demokratiškėjant visuomenei, nauji vėjai atkeliavo ir į švietimo sistemą. Nemažai ikimokyklinio ugdymo įstaigų pradėjo taikyti Montesori, Valdorfo, Egmonto, Emilia Reggio  ugdymo metodus.  1993m. išleistas  Monkevičienės  „Vėrinėlis“, kur pagrindinis dėmesys skiriamas diferencijuotam vaikų ugdymui ir inspiruotai veiklai. Liberalesnės ir bendros taisyklės, pamokėlės pervadintos veiklomis.  

       Pedagogai pradėjo dirbti vadovaudamiesi „Vėrinėlio“ programa.  Pagal „Vėrinėlio“ programą, veiklos persikėlė į 9 veiklos kampelius (šeimos- žaidimų, socialinių studijų, žaidimų su vandeniu, dailės ir rankų darbų, judėjimo , statybinių žaidimų, stalo žaidimų, medžio darbų, gamtos kampelis). Pasikeitė baldų, žaislų, priemonių išdėstymas grupėje. Vaikai pratinami patys pasirinkti norimą veiklą ir priemones. Priemonės iš metodinio kabineto nukeliavo į grupes.  

Nuo 1984 metų į Lietuvą atkeliavo „Geros pradžios „ metodika.  Šitos metodikos pagrindinis principas- ugdyti laisvą, nesuvaržytą asmenybę, kuriai būtų nuolat įdomu sužinoti ką nors nauja. Vaikų ugdymas vyksta nuolat, vaikams bendraujant, dalinantis informacija, stebint, eksperimentuojant, klystant ir ieškant teisingo sprendimo. Grupės aplinka suskirstyta į 7 veiklos centrus: šeimos- vaidmens  žaidimų, kaladėlių- statybinių žaidimų, raštingumo- kalbos ir literatūros, dailės- menų, matematikos ir stalo žaidimų, maisto gaminimo, smėlio ir vandens. Vaikai savarankiškai rinkosi veiklas. Šalia veiklos centrų įrengtos kišenėlės, kur vaikas, atėjęs į jam patikusį centrą, pasižymėjo (vaikai turi korteles su nuotraukomis). Viename centre  ribotas vaikų skaičius. Kiti vaikai, kurie norėjo patekti , turėjo palaukti arba dirbti kitame centre. Šitas principas skatino vaikus tartis, palaukti, išklausyti. Bet turėjo ir neigiamų pusių- kai kurie vaikai nuolat rinkasi tą patį centrą. Tada auklėtojai teko sugalvoti, kaip praturtinti ir praplėsti vaiko veiklą- atnešti priemonių iš kito centro ar sudominti, kad vaikas norėtų pabuvoti visuose centruose.  Dirbant pagal „Geros pradžios“ metodiką, grupėje vienu metu iki pietų dirbo 2 pedagogai ir auklėtojos padėjėja. Tai labai palengvino darbą, nes galėjo daugiau dėmesio skirti individualiam darbui su gabiais ar su tais ugdytiniais , kuriems reikia pagalbos. Pastebėta, kad dirbant pagal šią metodiką labai svaru, kad tarp vaikų būtų lyderis, kadangi vaikai mokosi vieni iš kitų, auklėtoja užima tik stebėtojo ar patarėjo poziciją. Labai svarbūs nauji veiklos būdai: Ryto ratas, autoriaus kėdė, ŽNI modelis, aktyvus šeimos dalyvavimas ugdymo procese. 2 kartus metuose – rudenį ir pavasarį rašomos vaikų individualios ugdymo programos, remiantis vaikų stebėjimo rezultatais. Veiklą pedagogai planuoja, atsižvelgiant į vaikų pasiekimus ir pažangą. 

Nuo 2005 metų į programų kūrimą įsitraukė lopšelių- darželių bendruomenės- ikimokyklinio ir priešmokyklinio  ugdymo pedagogai, logopedai, socialiniai pedagogai, ugdytinių tėvai. Patys pedagogai, išsiaiškinę tėvų poreikį, kuria Ikimokyklinio ugdymo programas, kuriose vaikų veiklos išdėstytos kompetencijomis.  Po to programos tobulinamos, atsižvelgiant į pedagogų, ugdytinių tėvų apklausos rezultatus. Lopšeliuose-darželiuose sudarytos darbo grupės parengia  naujas ikimokyklinio ugdymo programas, kuriose ugdymo turinys išdėstytas remiantis 18 vaikų ugdymo(si) sričių. Programoje daug dėmesio skiriama vaiko savireguliacijos, savigarbos, savimonės, kūrybiškumo, mokėjimo mokytis, tyrinėjimo sritims. Vaikas stebimas ir fiksuojami jo pasiekimai bei  2 kartus metuose įvertinama jo pažanga.  

Svarbu paminėti, kad tėvai kviečiami būti aktyviais ugdymo proceso dalyviais. Darbui kartu su šeimomis numatoma daug priemonių: paskaitos, šventės, pokalbiai internetiniame puslapyje, tėvų lankymasis grupėje pristatant profesijas, padedant organizuoti renginius, gaminant maistą, atliekant meninės kūrybos darbus, dalyvavimas bendruose projektuose, akcijose. Tėvai yra aktyvūs įstaigos tarybos nariai, pagalbininkai administracijai. Suprantama, kad tėvų domėjimasis vaikų veikla, dalyvavimas ugdymo procese teigiamai veikia tiek  vaikų,  tiek jų tėvų savivertę, skatina pasitikėjimą savimi, atsiranda dermė tarp šeimos ir ugdymo įstaigos keliamų tikslų. 

Prisiminus ankstesnių metų tėvų dalyvavimą ugdymo procese,  iškyla tik vienas prisiminimas- tėvai dalyvauja organizuojamuose tėvų susirinkimuose ir vaikų šventėse. Tėvų atėjimas į grupę būdavo nepageidaujamas. Švenčių metu vaikai demonstruodavo tai, ką išmoko: dainelės, šokiai, eilėraščiai. Organizuojamų švenčių metu tėvai-tik žiūrovai. 

Kalbant apie kasdienį vaikų veiklos planavimą, šioje srityje daug kas keitėsi, atsižvelgiant į  tai, kaip keitėsi programos ir metodikos. Darbo pradžioje buvo planuojama kasdien, atsižvelgiant į metodinius nurodymus(ryte- didaktinis žaidimas, po pusryčių- pamokėlės (nuo 2 iki 4, priklausomai nuo vaikų amžiaus), žaidimai ir darbinis auklėjimas lauke, po pietų miego kūrybiniai žaidimai, eilėraščių mokymasis, individualus darbas, sportiniai žaidimai ir kt.). Dienos pabaigoje buvo rašoma refleksija.  

Pasikeitus programai, ilgą laiką veikla planuota pagal aktualias temas arba vaikų inspiruotas veiklas.  

 Šiuo metu pedagogai patys gali pasirinkti, kaip planuoti: pagal temas;  atsižvelgiant į iškilusią problemą, idėją;  pažymint  šventes; įvykiais darželyje ar šeimose ir kt. Pastaruoju metu vaikų veiklos planavimas, vaikų pažangos ir pasiekimų vertinimas persikėlė į internetinę erdvę. Tai, ką vaikai veikia darželyje, jų pasiekimus mato  ir tėvai.   

Sukauptas patyrimas leidžia daryti išvadas, kad per tuos dešimtmečius vyko tikrai nemažai esminių pokyčių, pradedant nuo požiūrio į vaiką, jo galimybes; ugdymo programos; ugdymo  turinio planavimas; ugdymo(si) aplinkos kūrimas, priartinant namų aplinkai; bendravimas ir bendradarbiavimas su šeima. Pakito ir pedagogo darbo sąlygos, sumažėjo darželio grupėse vaikų skaičius, atsirado naujų metodikų, didelė pasiūla ir galimybė pasirinkti ugdymo priemonių.  Gal vienintelis faktorius, kuris buvo ir liko svarbus, kad pedagogas dirbantis su pačiais mažiausiais vaikais būtų dirbantis iš pašaukimo. Tuomet ir pokyčiai, kokie jie bebūtų lieka tik antrame plane.