Animacijos studijos užmojai: sukūrė klipą grupei „The Roop“, o dabar žada pelnyti Lietuvai Oskarą

„Mes mylime animaciją ir ja gyvename“, – šypsosi „Meinart“ studijos vadovas ir režisierius Meinardas Valkevičius. Jo kuriami animaciniai filmai peržiūrimi milijonus kartų ir keliauja po viso pasaulio kino festivalius – rodyti net Antarktidoje. Meinardas džiaugiasi, kad lietuvių animacija garsina šalį ir sako, jog tik laiko klausimas, kada jie į gimtinę parveš Oskarą.

– Ištari žodį „animacija" ir daugeliui prieš akis iškyla pamėgti vaikiškų filmukų herojai. Bet juk animacijoje telpa kur kas daugiau?

– Animacija nebėra tik kinas – sakyčiau, kad ji lydi žmogų kiekvieną minutę, kiekvieną sekundę. Tereikia ekrano, kuris tapo prieinamas ir matomas visur: namuose, mašinoje, parduotuvėje. Ką bekalbėti apie telefoną – vos įsijungiame, išvystame suanimuotą logotipą. Arba bendraujame su kuo nors internetu – pokalbio nebeįsivaizduojame be veidelių, kurie būna ne tik statiniai, bet ir animuoti.

Dar vienas stereotipas, kad animacija skirta tik vaikams. Tikrai ne. Nestandartinis pavyzdys: prieš metus „Meinart“ sukūrė animacinį filmą apie Alytų. Tai – šiuolaikiškas ir šviežias sprendimas, kuriuo vietiniai žmonės labai didžiuojasi. Žiūrint filmą atrodo, tarsi Alytus būtų džiaugsmingiausias miestas pasaulyje.

– O ar tuomet pritinka animacijoje rimtos temos?

– Labai. Kaip tik šiuo metu dirbame prie Armėnijos, Lietuvos ir Vokietijos bendros gamybos filmo – „ARTBOX laisvalaikio klubas“ mus pakvietė sukurti animaciją dokumentiniam-animaciniam filmui apie moterį, išgyvenusią armėnų genocidą. Kadangi nėra išlikę daug dokumentinių kadrų, pasakojame šią skaudžią istoriją per animaciją. Realūs vaizdai būtų baisūs, o animacija suteikia mums progą apie genocidą kalbėti švelnesniu tonu. Taigi animacija gali būti skirta ne tik džiuginti. Tikiu, kad kai filmas pasirodys, ne vienas žmogus jį žiūrės su ašara akyse.

– Kokia yra Lietuvos animacija?

– Nepabijočiau pasakyti, kad jau keletą metų Lietuvoje vyksta animacijos renesansas. Atsiranda vis daugiau kūrėjų, o kartu su jais – filmų, kurie keliauja po didžiausius pasaulio festivalius ir puikiai reprezentuoja Lietuvą. Lietuviai turi savitą, įdomų animacijos stilių, todėl yra žinomi užsienyje. Netgi geriau nei pačioje Lietuvoje, bet juk savame krašte pranašu nebūsi (šypsosi).

Aš tikiu, kad Lietuva gali tapti pasaulio animacijos sostine. O kodėl gi ne? Ir net neabejoju, kad anksčiau ar vėliau „Meinart“ Lietuvai padovanos Oskarą už trumpo arba ilgo metražo animacinį filmą. Tai – mūsų tikslas, dėl kurio labai daug dirbame: kuriame filmus, vykstame į festivalius, mezgame ryšius.

– Užsiminėte apie savitą lietuvių animacijos stilių. Koks jis?

– Turėkime galvoje, kad esame post sovietinė valstybė – ta patirtis atsispindi animacijoje, maišydamasi su šiuolaikinėmis pasaulio tendencijomis. Lietuviška animacija – ne kaip „Disney“, kur viskas gražu, šviečia, nuglūdinta. Mes kuriame gilius filmus. Kartais – per gilius, todėl patiems sunku suprasti. Be to, lietuviškas animacijos stilius atsiskleidžia ne tik vizualiai, bet ir per skausmingas istorijas, pasakojimus – mūsų filmai verčia susimąstyti. Tiesa, „Meinart“ stengiasi kurti linksmus filmus, keliančius šypseną. Be to, mūsų filmai yra švietėjiški, atkreipiantys dėmesį į aktualias temas, pavyzdžiui, gamtos taršą (filmas „Look“), gyvūnų medžioklę (filmas „Hunt“). Kaip mano geras draugas animatorius yra pasakęs: „Animacija gal ir neišgelbės pasaulio, bet tikrai padarys jį gražesniu.“

– Kokios animacijos panaudojimo galimybės versle?

– Sakyčiau, kad tai – pats dėkingiausias būdas reklamuoti verslą. Animacija visuomet sukelia nostalgiją, nes, kaip jau kalbėjome pradžioje, asocijuojasi su vaikyste. Be to, daug kas nemėgsta skaityti informacijos apie įmonę – tai pats nuobodžiausias įmanomas dalykas. Tuo tarpu žiūrėti filmuką apie įmonės veiklą gali būti smagu ir įsisavinama kur kas daugiau informacijos nei skaitant. O geriausia, kad animacijoje nėra ribų: nei erdvės, nei veiksmo. Viskas yra tik kūrybiškumo ir vizualinio mąstymo klausimas.

– „Meinart“ studija veikia aštuonerius metus. Kokie projektai buvo įsimintiniausi?

– Mums labai įsiminė bendradarbiavimas su grupe „The Roop“. Prieš daugiau nei metus grupės nariai atėjo pas mus su daina „Silly me“ ir paprašė vizualiai išpildyti jų idėją klipui. Dainos muzika labai lengva, žodžiai – nedviprasmiški, o idėja – šmaikšti. Animacija čia tobulai tiko: personažai vardų neturi, bet galima suprasti, apie ką eina kalba – tai ir yra visas animacijos grožis.

Kitas projektas, kuriuo labai didžiuojamės, yra animacinis filmas „Look“. Jį sukūrėme prieš porą metų, su didžiausia meile. Rezultatas – filmas tapo mūsų vizitine kortele ir apkeliavo daugiau nei 120 festivalių. Vadinasi, ir Lietuvos vardas pasaulyje nuskambėjo mažiausiai 120 kartų. „Look“ rodė net nedidelis kino teatras Antarktidoje. Be to, išleidome ir animacinio filmo herojus-žaislus, o visus gautus pinigus aukojame organizacijoms, kurios rūpinasi laukiniais gyvūnais, nes būtent apie juos ir yra šis filmas.

– Tarkime, kad mūsų interviu skaito jaunas žmogus, kurį žavi animacijos pasaulis. Kaip tapti jo dalimi – kaip tapti animatoriumi?

– Sužinoti, kaip kurti animaciją, darosi vis paprasčiau – internete yra daug informacijos, kursų. Bet jeigu nori tapti animatoriumi, visų pirma, reikia daug skaityti – kad lavintumei savo vaizduotę. Žiūrėti animacinius filmus kaip ir privaloma, nes turi žinoti, kas šiais laikais kuriama, kokios tendencijos. Animatoriui nebūtina mokėti rašyti scenarijaus ar režisuoti – tai daro scenaristai ir režisieriai. Svarbiausia – gebėti personažą padaryti gyvą, štai čia ir slypi visa animatoriaus magija. Animaciniu herojumi patikėti beveik neįmanoma, bet kai miršta Liūtas Karalius Mufasa, mums išrieda ašara. Tai yra aukščiausias meistrystė ir įrodymas, kad profesionaliai sukurta animacija yra labai paveiki.