Anglų kalbos mokytoja ir smiginio čempionė Asta Juknienė: gyvenimas yra labai įdomus

Elektrėniškiai Astą Juknienę geriausiai pažįsta kaip „Ąžuolyno“ progimnazijos anglų kalbos mokytoją, tačiau tikrai ne visi žino, kad ji yra ir smiginio entuziastė, daugkartinė čempionė ir prizininkė. Savo smiginio kelią pradėjusi vos prieš dešimtį metų, A. Juknienė Lietuvai atstovauja pasaulio ir Europos čempionatuose, o šiuo metu pagal Smiginio sporto federacijos einamuosius reitingus yra trečia tarp moterų vi­soje Lietuvoje. Pasak pašnekovės, jei gyvenime žinai, ko nori, tikrai visa tai ir pasieksi.

Elektrėnų „Ąžuolyno“ pro­gimnazijoje mokinius mokote anglų kalbos. Kodėl pasirinkote pedagogės kelią?

Tokiam pasirinkimui įtakos galbūt turėjo ir tai, kad mano giminėje yra tikrai nemažai mokytojų. Tiesą pasakius, aš visada norėjau būti farmacininke, vaikystėje žaisdavau su vaistų buteliukais. Bet šiuo metu savęs niekur kitur neįsivaizduoju, kaip tik mokytojo „kėdėje“. Aš manau, kad šį darbą sugebu dirbti, man patinka bendrauti su vaikais, tačiau neretai į neviltį stumia dabartinė švietimo sistema ir visos reformos. Apmaudu, bet mokytojams kone nuolat tenka priešintis įvairiems neprotingiems, neadekvatiems valdžios reikalavimams, o tai labai išvargina, atitraukia nuo tiesioginio darbo. Dabartinėje švietimo sistemoje dažniau orientuojamasi ne į vaiką, mokinį, o į lėšų taupymą ir kažkieno „projektinių“ eksperimentų įgyvendinimą. Tačiau tuomet, baigusi vidurinę mokyklą, svarsčiau, kad galėčiau būti gera kūno kultūros ir geografijos mokytoja. Deja, nuvažiavus į paruošiamuosius kursus ir pamačius bendrabutį, kuriame reikėjo apsigyventi, šis noras išblėso, juolab nesiruošiau laikyti matematikos stojamojo egzamino žodžiu. Teko rinktis kitą kryptį. Dvi dienas ieškojau universiteto, man, atvykusiai iš Šilalės rajono ir gal kartą vaikystėje buvusiai Vilniuje, visi rodė tik centrinius rūmus… Prisimenu, tada važinėjau troleibusu, vis išlipu galinėje stotelėje, ir niekas nepasakė, kad reikia dar eiti per mišką iki Saulėtekio alėjos. Buvau užsispyrusi ir neskambinau nei dėdei, nei tetai, kad man parodytų, kur ta vieta yra. Kai pagaliau suradau tą Saulėtekį, paruošiamieji kursai jau buvo prasidėję. Įstojau studijuoti rusų kalbos ir literatūros filologijos. Tada nesuvokiau, kad atvykus iš Žemaitijos, sostinėje bus taip sunku. Mokykloje turėjau labai puikų rusų kalbos mokytoją Nikolajų Ševčenko, kuris mums pasakodavo apie žymius rusų rašytojus, jų asmeninį gyvenimą, kultūrą, o gramatikos pernelyg smulkiai nenagrinėjome. Tada labai patiko būtent tokios rusų kalbos pamokos. Beje, tas mokytojas iki šiol mane prisimena, abipusis dvasinis ryšys išliko visam gyvenimui. Įstoti į universitetą be rusų k. žodžiu ir raštu reikėjo laikyti dar istorijos ir anglų kalbos egzaminus. Prisipažinsiu, anglų kalbos gramatinių laikų struktūrą išmokau per vieną dieną prieš egzaminą. Iki dabar saugau tą vadovėlį, kuriame viską susikonspektavau. Pats geriausias asmeninis pavyzdys dabartiniams mano mokiniams, kurie tuos anglų kalbos laikus vadina kažkokia mistika…
Namo grįžau tik po mėnesio, ma­ma net nežinojo, kur įstojau mokytis. Prisimenu, kad parvažiavau paskutinę rugpjūčio savaitę, rugiai jau buvo nupjauti, pro autobuso langus sklido pasiilgtas pievų kvapas. Tuo­met suvokiau, kad štai taip nepastebimai man būnant mieste atėjo ruduo. Juk pirmą kartą taip ilgai buvau išvykusi toli nuo namų Šilalės rajone, kurį, beje, mano naujieji draugai visada painiojo su Šilute.

Kaip reagavo Jūsų mama, kai sužinojo, kad įstojote mokytis rusų kalbos?

Tėvai nesikišo į mano pasirinkimus. Jie net neklausė apie egzaminus, kuriuos laikiau vidurinėje mokykloje. Mes visi buvome savarankiški, kiekvienas turėjo dirbti savo darbą. Tėvai man suteikė visišką pasirinkimo laisvę, niekada nieko nenurodinėjo ir nevertė daryti prieš valią. Jie žinojo, kad mokausi gerai, ir pasitikėjo manimi. Tėtis mokykloje lankėsi vos vieną kartą, kai buvau neteisingai apkaltinta.

Dabar sakote, kad mokytojo profesija nebėra tokia, apie kokią svajojote. O koks požiūris į pedagogą buvo anksčiau?
Požiūris į mokytoją tikrai buvo kitoks nei dabar. Anksčiau mokytojui buvo suteikiama daugiau laisvės, bet kita vertus, kankino sovietinė ideologija, mokytoju buvo labiau pasitikima, apskritai buvo daugiau aiškumo, stabilumo, mažiau nereikalingos įtampos. Man labai patiko tai, kad prieš egzaminus būdavo galima nusipirkti knygeles, kuriose būdavo surašyti visi galimi to egzamino klausimai. Tada vien pasižiūrėjus į klausimus būdavo galima susikurti sistemą galvoje, ką būtinai reikia mokėti, kur gali patobulėti ir pan. Dabar Lietuvos švietime apskritai nėra aiški paradigma – ar moky­tojas turi teikti žinias ir mokyti, ar turi ugdyti bendrąsias kompetencijas. Suprantama, per daugybę darbo metų aš turbūt jau išmokau atsirinkti, kokius reikalavimus reikia vykdyti aklai, o ko vis dėlto galima nepaisyti. Mokytojo darbą, mano manymu, geriausiai įvertina mokiniai. Kiekvieną dieną jauti atsakomybę būtent prieš juos, tik jie prisimins, kaip tu dirbai. O tie visi tikrinimai, atestacijos, vykdoma priežiūra ir pan. vargu ar ką nors keičia. Mokytojai, kaip anksčiau, taip ir dabar, gyvena mokykla ir mokiniais, todėl mane žei­džia kartais girdimi pasakymai, kad neva mokytojams nereikia kelti atlyginimų, nes jie atseit vis tiek kitaip nedirbs. Taip, iš tiesų mokytojas kitaip negali dirbti, nes jis yra atsakingas už jauną žmogų.

Buvote pasirinkusi rusų kalbą, tačiau vėliau įgijote anglų kalbos mokytojos kvalifikaciją. Kas lėmė tokį sprendimą?
Tiesiog gyvenimas privertė. Universitetą baigiau 1987 metais, tada baigusius studijas jaunus specialistus turėjo įdarbinti. Tuometinis direktorius V. Mizeras mane priėmė dirbti pavaduojančia mokytoja Elektrėnų 1-ojoje vidurinėje mokykloje, joje atlikau praktiką pas puikią mokytoją V. Valiukienę, nes laisvų vietų nebuvo. Kai nebūdavo ko vaduoti, nueiti į svetimą klasę pas 11-okus, 12-okus ir tada buvo nemenkas iššūkis 23 metų jaunuolei, dirbdavau laborante. Susipažinau su biologijos mokytoja Lina Alimiene, kuri buvo „vietinė“, baigusi šią mokyklą, tad mane supažindino su kolektyvu neakivaizdžiai. Kai mokytoja G. Gudelienė išėjo į pensiją, tapo laisva rusų kalbos mokytojos vieta. Tuo metu mokykloje dirbo net devyni rusų kalbos moky­tojai. Atkūrus nepriklausomybę, labai sumažėjo rusų kalbos pamokų ir aš tiesiog likau be darbo. Tuo metu mokykloje nebuvo anglų kalbos pasirinkimo galimybės, buvo tik rusų ir vokiečių, tad nusprendžiau, kad turiu persikvalifikuoti. Jaučiau, kad galiu mokyti anglų kalbos. Žinių pakako, bet neturėjau kalbinės praktikos ir patirties. Suvokiau, kad ,,geležinė uždanga“ jau greit pakils, anglų kalba įgis kitokį svorį… Baigiau anglų kalbos 3 metų kursus pirmaisiais perkvalifikavimo metais, kai nei VU, nei VPI nebuvo dar pasirašę sutarties su Lietuvos pedagogų kvalifikacijos kėlimo institutu. Apmaudu, kad neturiu tokio diplomo, kokį turi vėlesnių laidų absolventai, beje, net neberašę diplominių darbų. Ačiū mokyklos administracijai, kad man suteikė galimybę penktokus moky­ti anglų kalbos, taip pat kurį laiką dar turėjau ir rusų kalbos pamokų. Vėliau pradėjau mokyti ir vienuo­liktokus, kurie, būtent tada pradėję mokytis šios kalbos, per dvejus metus sugebėjo pasiruošti egzaminams ir puikiai juos išlaikyti. Taigi persi­kvalifikavimas, be abejonės, išgelbėjo nuo tuomet grėsusios bedarbystės.

Esate kilusi iš Šilalės rajono, tačiau savo profesinį kelią pradėjote Elektrėnuose. Kaip čia atsidūrėte?
Gimiau Judrėnų kaime, vėliau Kvėdarnoje tėvai pasistatė namą ir ten gyvenome. Baigus Vilniaus universitetą reikėjo gauti paskyrimą dirbti. Tuo metu aš jau buvau ištekėjusi, vyras dirbo Elektrėnuose profesinėje mokykloje, todėl ir aš gavau paskyrimą į tą patį miestą. Tiesa, kadangi pagal išsilavinimą esu filologė, rusų kalbos dėstytoja, o ne pedagogė, mane dar buvo paskyrę dirbti korespondente tuometiniame laikraštyje „Elektrėnų žiburiai“. Korespondente netapau, bet Elektrėnuose taip ir likau. Šis miestas man kelia nostalgiją. Prisimenu, kai iš Žemaitijos važiuodavau į Vilnių, privažiavusi Elektrėnus jau pradėdavau ruoštis išlipti. Elektrėnai jau tada buvo labai šviesus, tvarkingas miestas. Dabar Elektrėnai labai atsinaujinę, ir nors čia galbūt trūksta įvairesnės veiklos jauniems žmonėms, tačiau čia jauku, saugu auginti vaikus, be to, visai šalia yra didmiesčiai. Aš net nežinau, kur kitur dabar norėčiau gyventi.

Kas iš sutiktų žmonių suvaidino ryškiausią vaidmenį renkantis gyvenimo kelią?
Aš jau minėjau savo rusų kalbos mokytoją Nikolajų Ševčenko. Jis tikrai turėjo didelę įtaką mano pasirinkimui ir supratimui, koks turėtų būti mokytojas. Tai labai intelektualus žmogus, turintis nepaprastą humoro jausmą, buvęs tremtinys ukrainietis, beje, iki šiol gyvenantis netoli Kvėdarnos. Su didžiausia pagarba taip pat prisimenu auklėtoją Marytę Kvederienę. Ji būdama jauna neteko vyro, tuomet mes buvome šeštokai, ji mylėjo mus kaip savo vaikus. Kartu su ja virdavome cepelinus, vaikinai eidavo kasti bulvių, visi kartu leisdavome laiką. Mes ją ir dabar aplankome, jei reikia, padedame, bendraujame, kalbamės telefonu, nors nebesame mokiniai daugiau nei 40 metų. Tai labai šviesi asmenybė.

Koks turi būti geras mokytojas?
Tai sunkus klausimas. Vieni vertina griežtumą, kiti – dalyko žinojimą, kompetenciją. Kaip atrasti vidurį? Aš nemėgstu mokytojų, kurių bijoma tiesiogine prasme. Tokiems mokytojams mokiniai neatsiveria. Anglų kalba, kaip ir kitos kalbos, dėkinga tuo, kad mokiniai gali atsiverti, jie rašo rašinius, kalba, bendrauja. Yra temų, kurių negalima liesti, kai kurios temos vaikams yra skaudžios, todėl mokytojas turi sugebėti laviruoti. Aš pati stengiuosi pažinti vaikus. Nežinau, ar esu griežta moky­toja, man atrodo, kad nesu.

Kartais galbūt norėčiau būti griežtesnė, bet man nepavyksta. Aš pati su vaikais kartais dalinuosi asmenine patirtimi, tikėdama, kad būtent tai padės motyvuoti, išmokyti svarbių dalykų, pa­skatins susimąstyti. Geras mokytojas turi suprasti, kiek gali nukrypti nuo vienos ar kitos temos. Manau, geras mokytojas turi atrasti ryšį su vaikais ir mylėti savo darbą. Tai ne visada lengva. Nedirbantys mokykloje neįsivaizduoja, kiek daug mokytojo laiko ir energijos atima vadinamasis popierizmas… Na, o mokiniams kartais tenka priminti, kad kalbos negalima išmokyti, ją reikia išmokti pačiam. Ir to niekas negali paneigti.

Kaip Jūs įsivaizduojate ­ateities mokyklą?
Tiesą pasakius, aš net nenoriu galvoti apie ateities mokyklą, ypač dabar. Aš nežinau, nuo ko ji pri­klausys – ar nuo politinės valios,­ ar nuo visuomenės požiūrio, neaišku, koks tas požiūris bus formuojamas. Aš nežinau, ar mokytojai liks paslaugų teikėjai, ar mokytojų išvis nebeliks, gal viskas vyks internetu… Ateities mokykloje nenorėčiau dirbti tik su technologijomis. Manau, kad reikėtų numatyti, kokią ugdymo proceso dalį gali užimti technologijos, kokią – gyvas, glaudus bendravimas. Taip pat labai svarbus yra tėvų požiūris, kartais nelengva laviruo­ti tarp įvairių nuomonių, nuostatų ir pan. Mokytojas turi įtikti visiems, bet kartu likti sąžiningas sau pačiam, savo vertybėms. Jei man ką nors reikėtų daryti prieš vidinius įsitikinimus, aš jausčiausi blogai. Tikrai nenorėčiau visą laiką dirbti nuotoliniu būdu, nes tada nematai vaiko emocijų, nelieka patikimo grįžtamojo ryšio. Būdų mokytis ir mokyti yra labai daug, bet reikia suprasti, kad mokymasis irgi yra darbas. Karantinas ir nuotolinis mokymasis parodė, kad didžioji dalis mokinių vis dėlto nori eiti į mokyklą. Kokia bus ateities mokykla, parodys tik laikas.

Jūsų hobis – smiginis. Kodėl pasirinkote būtent šią sporto šaką?

Aš labai mėgstu sportą. Visada žaidžiau krepšinį, tinklinį. Mano savaitė iki kelio menisko operacijos, atliktos prieš maždaug penkerius metus, būdavo tokia: pirmadienį, ketvirtadienį – krepšinis, sekmadienį važiuodavau į Kazokiškes, Vievį žaisti tinklinio. Trys moterys – aš, Ramunė Šarapienė ir Zita Narkeliūnaitė – buvome krepšinio entuziastės. Jei jos neateidavo, likdavau viena tarp vyrų. Visko buvo – ir mėlynių, ir traumų. Per vieną krepšinio treniruotę patyriau rankos traumą, tačiau aš vis tiek atsidūriau Sporto centre. Antrame aukšte vyko seniūnijų smiginio turnyras. Roma Ramanauskienė pakvietė užeiti, pasiūlė sumesti jos strėles; sumečiau aštuonis kartus ir užėmiau trečią vietą, gavau medalį. Tuo viskas ir baigėsi. Vėliau Trakuose vyko kažkoks turnyras, aš tuomet smiginiu dar nesidomėjau, bet paskambino vienas pažįstamas ir paprašė palaikyti kompaniją, nes trūko vienos moters žaisti poroje. Sutikau. Nusivežė mane į Trakus, davė mesti strėles… Surinkau tiek taškų, kad laimėjome pirmąją vietą. Tada Viktoras Neliubinas pakvietė važiuoti į turnyrą Kaune. Būtent Viktoras yra pirmasis mano smiginio mokytojas. Jis daugelį išmokė žaisti smiginį, visiems dovanodavo smiginio lentas, tokią dovaną gavau ir aš. Mūsų komandą tada sudarė keturi žmonės: R. Jončys, V. Neliubinas, aš ir Algina Šeškevičienė. Sporto centre buvo trys smiginio lentos, tad gal trejus metus mes visi keturi rinkdavomės ten žaisti. 2014 metais įsteigėme Elektrėnų smiginio klubą „Dublis“. Pasigirsiu, kad pavadinimą pasiūliau aš, nes smiginyje svarbiausias yra pataikymas į dvigubą skaičių, angliškai „double“. Rytis Šakys sukūrė logotipą, kaišiadorietis Benediktas Paulauskas pasirūpino įstatais. Nuo tų metų padarėme tokią pažangą, kad pagal reitingą dabar esame pirmieji Lietuvoje. Mums pasisekė, kad iš Alytaus atvyko sporto, įskaitant ir smiginį, entuziastas Donatas Matijoška, kuris dabar vadovauja ir visai Lietuvos smiginio federacijai.

Tai naujai veiklai ir naujų tikslų siekimui amžius nėra svarbus?
Aš daug kartų per sportininkų apdovanojimus kalbėjau, kad smiginis yra labai gera sporto šaka, nes nėra amžiaus cenzo, nereikia nešiotis aprangos, nereikia dušinių, pasiėmei strėles ir tu jau pasiruošęs.

Smiginio (darts) sporto fede­racija yra parengusi einamuosius reitingus. Pagal juos tarp moterų Jūs esate trečia.
Taip, mane buvo aplenkusi dukra Algina, kurią aš ir atvedžiau į šį sportą. Tame reitinge pirma buvau 2017 metais. Sunku išsilaikyti prieš jaunimą, o ypač sunku žaisti su dukra, nes matau, kad kartais ji nori laimėti labiau nei aš. Smiginį žaisti pradėjau maždaug prieš aštuonerius ar devynerius metus. Bet kai nuvažiuoju į pasaulio čempionatus, žaidžiu su pirmais pasaulio numeriais. Aš su dešimt kartų tapusia pasaulio čempione Trina Gulliver žaidžiau Olandijoje vykusiame Europos čempionate. Tada nelaimėjau, bet varžovę, apie mane tuomet nieko negirdėjusią, priverčiau nerimauti dėl pergalės. Per 2–3 metus pakilau reitinge taip, kad 2015 metais išvažiavau į pasaulio čempionatą Turkijoje. Europos ir pasaulio čempionatai vyksta kas dvejus metus – vienais metais vyksta pasaulio čempionatas, kitais – Europos. Per visą šį laiką, kuomet žaidžiu smiginį, ne tik daug medalių laimėjau, daug šalių apkeliavau, bet ir labai daug patyriau, susipažinau su naujais žmonėmis, tai labiausiai vertinu. Visa ši bendruomenė yra itin artima, nes galiu bendrauti dviem užsienio kalbomis. Mane labai motyvuoja tai, kad esu Lietuvos rinktinėje.

Kas turėtų būti svarbiausia žmogui, kuris siekia savo tikslų ir nori eiti tik į priekį?
Kad eitum į priekį, reikia žinoti kryptį. Jei gyvenime žinai, ko nori, tikrai tai pasieksi. Būna gyvenime netikėtumų, kai turi keisti kryptį, bet tai nėra blogai. Juk gyvenimas yra labai įdomus. Jis pilnas staigmenų, netikėtų posūkių, tad kartais reikia stebėti ženklus. Bet jeigu tikėsi, kad gali įveikti kliūtį, jei pasversi savo jėgas, tai viskas įmanoma. Tik, aišku, visur reikia įdėti darbo, nes be darbo nebus nieko. Būna talentingų žmonių, apdovanotų gamtos, bet net ir tada reikia dirbti. Aš tikiu, kad galiu būti gera mokytoja dar bent dešimt metų, tačiau labai noriu stabilumo. Nenoriu kovoti, noriu tiesiog ramiai dirbti. Iššūkius kartais mes galime iškelti patys sau.

Eglė Butkutė

Nuotr. iš asmeninio fotoalbumo