Angelo muziejus – ne be angelo rūpesčio

Šiandien, rugsėjo 6-ąją, Šiauliuose veikiančiam Angelo muziejui sukanka 10 metų. Muziejaus įkūrėjas Rytis Milkintas tikras – jam ir muziejui angelai tikrai padeda. Daktaro disertaciją šiuo metu rašantis vyras ne tik vadovauja muziejui, kaupia eksponatus, bet ir kolekcionuoja garsiausių Šiaulių ir Lietuvos dailininkų darbus.

Parodyti, kad Šiauliai – ne kaimas

R. Milkintas svečius pasitinka jau ketvirtoje per dešimtmetį muziejaus įsikūrimo vietoje – VU Šiaulių akademijos pastate Vasario 16-osios g. 26. Į patalpas patenkama iš akademijos vidinio kiemelio, kol kas jokio užrašo nėra, bet Rytis žada, kad, švenčiant muziejaus gimtadienį, iškaba jau bus, tad bičiuliai muziejų suras lengvai.

Kai lankėmės naujoje muziejaus įsikūrimo vietoje, dar ne visi eksponatai buvo išdėlioti savo vietose. Tačiau Ryčio dar viena kolekcionavimo aistra – garsiausių šiauliečių dailininkų darbai – jau eksponuojami.

„Mes esame sudarę penkis muziejinių vertybių rinkinius: tapyba / grafika, skulptūra, liaudies menas, taikomoji dailė ir spaudiniai. Renku kūrinius daugiau nei 20 metų. Tai ne tik angelų ikonografija, o kur kas platesnis sakraliosios tapybos kontekstas. Kadangi pats dirbu su skulptūra, rinkinyje yra senųjų liaudies meno skulptūrų. Valstybės muziejai nuo 1995-ųjų neberenka liaudies meno. Muziejai nusiperka eksponatų, bet nerenka, todėl mano tikslas – parodyti skulptūros meną, – elegantiškai mostelėjęs ranka, pasakoja vyras ir kažkaip paslaptingai nusišypsojęs paklausia: – O kur Šiauliuose nuolatinėje ekspozicijoje galima pasižiūrėti Šiaulių profesionalios dailės kūrinių, sukurtų XX a. II p.–XXI a.?“

Tuomet kažkokios pakylėtos būsenos apimtas vedasi į vieną muziejaus erdvių, kur šiek tiek pritilusiu balsu pagarbiai ištaria: „Čia 14 Šiaulių autorių: a. a. Vitolis Trušys, Raimondas Trušys, Sigitas Prancuitis, a. a. Romanas Vilkauskas, Vidmantas Zarėka, Rimantas Buivydas, Linas Grybė, a. a. Vita Žabarauskaitė, Birutė Kuicienė, Bonaventūras Šaltis, a. a. Vytautas Tribandis, Antanas Visockis, a. a. Eduardas Juchnevičius, Donatas Čėsna.“

Muziejininkas paaiškina, kad jo tikslas – parodyti į Šiaulius atvažiavusiems svečiams, kad mes turėjome ir turime šalyje bei už jos ribų puikiai žinomų dailininkų – šiuo požiūriu esame ne kaimas. Dalis paveikslų dovanota muziejui, dalis įsigyta. Muziejininkas dėl iniciatyvos įrengti pirmąją Šiauliuose profesionaliųjų miesto dailininkų nuolatinę darbų ekspoziciją ir pagalbos muziejui esąs labai dėkingas dailininkui S. Prancuičiui.

Dar Rytis rodo amžiumi seniausią muziejaus eksponatą – Lenkijos Čenstachavos Juodosios Madonos varianto ikoną, kuriai 300 metų. Kolekcininkas ją gavo dovanų iš tapytojos Antoninos Pukėnienės ir paaiškina, kad ikonos negali būti parduodamos, o tik dovanojamos ar kaip auka.

„Tarp kitko, šios ikonos labai norėjo Tytuvėnuose dirbęs kunigas kolekcininkas Ričardas Mikutavičius“, – nusišypso ir rodo kitą kūrinį – ypač seną medžio drožinį, sukurtą XIX a. pab.–XX a. pr. Rytis šį kūrinį pirko, o drožinio istorija tikrai verta plunksnos.

„Žmogus Kuršėnuose įsigijo seną namą iš klebono sesers giminaičių. Iš jo pirkau ir daug antikvarinių knygų, atvirukų. Naujasis namo savininkas vertingų daiktų rado užkištų už spintų, išsaugotų visą sovietmetį. Tikrai labai įdomu prie tokių dalykų prisiliesti. Bet vis tiek esmė – ieškojimas, procesas. Jau kai kūrinį turi, jį išeksponavus muziejuje, leidiesi į naujas meno kūrinių paieškas“, – paaiškina ir toliau vedą trumputę ekskursiją, rodydamas garsių šalies kūrėjų, kurių darbų įsigiję garsiausi pasaulio muziejai, darbų ekspoziciją.

Kiek muziejuje darbų, Rytis nedetalizuoja, tepasako, kad skirtinguose rinkiniuose eksponatus skaičiuoja šimtais.

Angelai niekam nepamaišo

– Ryti, turbūt vaikystėje dovanų gautas pirmas angeliukas įkvėpė kolekcionuoti angelus?

– Pirmasis angeliukas visai paprastas, jis – senelio dovanotas prieš kokius 25-erius metus šv. Kalėdų proga. Tai buvo pradžia, bet ir visas kontekstas toks susidėliojo. Mano pirmoji mokytoja buvo vienuolė Regina Teresiūtė. Ji labai rimta kolekcininkė, skulptūras rinko.

– Nemanote, kad šiandienos žmonės angelus neleistinai pamiršo, juos sukomercino?

– Taip. Angelai niekam nepamaišo. Šviesios atminties skulptorius Leonas Strioga, kurio skulptūrą „Sužeistas angelas“ turime muziejuje, pasakė, kad žmonės negeru savo elgesiu žeidžia angelus. „Vieni kalbasi su velniais, kiti kalbasi su angelais, o aš noriu su žmonėmis kalbėti apie angelus“, – rašė jis. Esu su L. Strioga ne kartą bendravęs, apskritai, su autoriais turiu užmezgęs asmeninių ryšių. Dabartiniame geopolitiniame kontekste žmonių bendravimas su angelais nė vienam nepamaišys.

– O jūs pats domitės angelų įvaizdžiu pasaulio istorijos kontekste?

– Ši būtybė pradėta minėti labai seniai, jau senovės Mesopotamijos civilizacijoje Šumerų valdymo laikotarpiu minimos sparnuotos būtybės. Egipto Sfinksas taip pat būtybė su sparnais. Visos religijos vienokių ar kitokių angelų apraiškų turi. Turi judaizmas ir islamas taip pat, tik tai nėra plačiai vaizduojama. Kolekcijoje turime pypkę iš specialaus mineralo, atvežtą iš islamą išpažįstančios šalies, ant kurios pavaizduoti angelai. Stačiatikiai angelus vaizduoja abipus jų kryžiaus, kas mūsuose nėra įprasta ir kt. Dabar angelų vaizdavimas dailėje dažnai sukomercintas, tačiau visada galima atrasti savito požiūrio kūrėjų, kurie savitai ir įdomiai perteikia angelo įvaizdį. Ieškodamas tapybos darbų, ieškau angelo pavaizdavimo kitokio, neįprasto.

Kodėl neaktualizuojama Šiaulių praeitis?

– Šiuo metu Vilniaus universitete rašote disertaciją. Būsite daktaras?

– Yra toks anekdotas. Žmogui pasidaro bloga, kažkas šaukia daktarą. Vienas atsiliepia, tik paaiškina, kad jis daktaras, tik ne medicinos mokslų. Mano sritis – kultūra, kultūros vadybos srityje disertaciją rašau.

– Ar kada nors vaikystėje turėjote svajonę turėti nuosavą muziejų?

– Kai pradinėse klasėse rašydavome knygelėse svajones, buvau joje parašęs, kad noriu įkurti Angelo muziejų. Tikrai – tai sena svajonė. Angelus kažkaip rinkau natūraliai, vėliau sumaniau viską įprasminti. Lietuvoje privačių kolekcijų yra mažai, mano tikslas irgi buvo eksponatus kitiems parodyti.

Finansavimo iš niekur negauname, išgyvename iš projektų ir edukacijų. Iš Šiaulių savivaldybės per dešimt metų, nors ir prašėme finansavimo, projektus rengėme, negavome nė cento. Po Nacionalinio muziejaus mes turime didžiausią V. Trušio, Šiaulių garbės piliečio, paveikslų kolekciją. Su meru kalbėjausi dėl stacionarios erdvės, kurioje būtų eksponuojami vienintelio miesto dailininko garbės piliečio darbai, bet nėra palaikymo. Žinote, valdžios atstovams neaplankyti miesto muziejaus yra negarbinga...

Man labai gaila, kad nunykęs miesto „Šabakštyno“ fenomenas. Kažkodėl neaktualizuojama tokia miesto praeitis – visi klasikai ten važiavo. Vilnius, Kaunas to neturėjo, ten dirbtuvės buvo išblaškytos. Tokio reiškinio, koks buvo Šiauliuose, kurį jungė E. Juchnevičius, kitur nebuvo.

Mes turime didžiausią V. Žabarauskaitės darbų kolekciją. Praėjus metams po jos mirties, buvo surengta paroda „S_IN“ galerijoje ir viskas, jokios plataus konteksto retrospektyvinės parodos niekas nepadarė. Kažkas turi dirbti su tuo... Reikia dirbti.

– Bet jūs pats – iš garbingų žmonių giminės. Esate Pasaulio tautų teisuolių palikuonis.

– Mano šeima iš mamos pusės: proseneliai, močiutė, jos broliai ir seserys – iš viso septyni žmonės, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo, slapstė žydus visą nacių okupacijos laiką. Tai vyko Kelmės rajone, Biliškiukų kaime. Netoli mūsų šeimos gyveno žydų Chalozinų šeima, jie kasė durpes, buvo žemdirbiai, o tai retas dalykas, nes žydai retai ūkininkavo. Prasidėjus nacių okupacijai, prosenelis nusprendė kaimynams padėti. Vieni padėjo drabužiais, maistu, kiti slapstė šeimą ištisus trejus metus. Ir pasisekė – niekas neįskundė.

Išgelbėti žydai jau dėl amžiaus iškeliavę amžinybėn, o jų palikuonys dabar gyvena Izraelyje. Kitiems mano giminaičiams pasisekė ne taip. Kažkas įskundė, jiems baigėsi nekaip.

– Kuo galite labiausiai pasidžiaugti, apžvelgdami muziejaus dešimtmetį?

– Labiausiai dėkoju daugeliui autorių, nes didelė kolekcijos dalis yra dovanota muziejui. Finansiškai tiek įsigyti būtų neįmanoma. Sukaupėme tikrai įvairų spektrą darbų, vertinant bendrą Lietuvos kontekstą ir Šiaulių profesionaliosios dailės kontekstą. Nepamirštame ir liaudies meno rinkinio – turime daugiau nei 100 darbų.

Reikia džiaugtis ir tuo, kad lankytojui galime pasiūlyti plačią autorių įvairove ir laikmečiu nuo XVIII a. iki šių dienų angelų ir sakraliojo meno ikonografiją.

Pasidžiaugti reikėtų ir edukacinių programų dalyviais vaikais, kurių tikrai ne vienas tūkstantis mus aplankė, dalyvavo edukacinėse programose. Muziejus plečiasi, kolekcija plečiasi kokybiniu ir kiekybiniu požiūriu, muziejus tapo žinomas ir Lietuvoje, ne tik Šiauliuose. Reikia džiaugtis ir rėmėjais, kurių turime.