Angelina ir Juozas Vilučiai: „Dabar čia mūsų namai ir sūnaus tėviškė“

Didelė dalis Širvintų krašto gyventojų visai ne širvintiškiai. Ir mano nuostabai, tie atvykėliai aktyvesni, labiau domisi rajono pokyčiais, dalyvauja visuomeniniame gyvenime. Malonu pabendrauti su neabejingais, rūpestingais ir draugiškais žmonėmis, kurie gražiausiais jaunystės metais pagal paskyrimus buvo atsiųsti į Širvintų rajoną ir, atidirbę priklausantį laiką, likę jame iki šiol. Kodėl? „Mylime Širvintas, čia mūsų namai,“ – atsako dažnas, taip atsakė ir Angelina ir Juozas Vilučiai.

Vos baigusi Kaune Mažylio medicinos mokyklą, jauna felčerė iš Molėtų krašto gavo paskyrimą į Vileikiškių medicinos punktą. Atvykusi į nurodytą punktą, rado skurdų mediko darbui skirtą kampelį. Laimei, kad darbo vieta buvo tame pačiame name, kur jaunoji specialistė išsinuomojo kambarį. „Labai pasisekė, nes namo šeimininkė buvo puiki moteris Petkevičienė. Susidraugavome, o laikui atėjus ji netgi suruošė mano vestuvių išleistuves,“ – prisiminimais dalinosi A. Vilutienė. Tuo metu dauguma vileikiškiečių ir aplinkinių kaimų gyventojų kalbėjo „po tuteiši“, tad iš karto klausdavo, ar kaip nors susikalbėsim. Susikalbėdavo, išsiaiškindavo, kokios bėdos ir negalavimai atginė į medicinos punktą. Pačiai Angelinai reikėdavo lankytis pas gyventojus, skiepyti vaikučius, tekdavo ir naktimis vykti į atokią kaimo gryčią pirmosios pagalbos suteikti, tais laikais žmonės dirbdavo neskaičiuodami darbo valandų. O keliai buvo tik vieškeliai ir takai, išvažinėti vežimais. Lietui palijus ar žiemą užpusčius, tie vadinami keleliai tapdavo nepravažiuojami. Tačiau Angelina šiandien rami, nė vieno ligonio, kuris į ją kreipėsi, nepaliko likimo valiai. Kelis metus padirbėjusi Vileikiškiuose, buvo perkelta į Širvintas. O čia jau dirbo iki užtarnauto poilsio. Bendras medikės darbo stažas – 47 metai. Gal todėl ir šiandien sveikinasi vidutinio amžiaus žmonės, primindami apie save, kad „daktarytė“ juos lankė, gydė, kai jie buvo maži, o Angelina jų jau neatpažįsta, nes tie tada buvę vaikučiai tapo suaugusiais dėdėmis ir tetomis. Pati pasidomėjau, ar yra Vileikiškiuose gyventojų, kurie prisimena jauną felčerę Angeliną. Ir labai ilgai neieškojusi radau moterį, kuri sakė, jog ir dabar dėkinga Angelinai už suteiktą pagalbą nakties metu, už jos rūpestį, kad duktė buvo išgabenta į Vilniaus Raudonojo kryžiaus ligoninę ir šiandien sveika.

Medicinos punktuose tuo metu felčeriai ne tik konsultavo, gydė ir profilaktiškai lankė gyventojus, čia buvo galima įsigyti ir būtiniausių vaistų. Tad greitu laiku atsirado „pacientų“, kuriems dažnokai prireikdavo penicilino. Vienas iš tokių buvo veterinarijos gydytojas Juozas Vilutis. Juozas taip pat ne vietinis,nemokantis vietinės kalbos iš Rokiškio rajono, turėjo vykti į Širvintas atidirbti pagal paskyrimą. Veterinarijos akademijoje mokėsi trys rokiškiečiai, pareikalavimas į šį rajoną buvo tik dviem veterinarijos gydytojams, o paskyrimams absolventai buvo kviečiami pagal abėcėlę. Juozas dėl V raidės liko trečias, jam ir neliko vietos gimtajame Rokiškio rajone. Pasirinkimas – Širvintos ar Šalčininkai. Specialistų ieškojęs Sergejus Jasiukevičius prisikalbino Juozą pas save. Jau nuo dvylikos metų buvęs galingos valstybės „griovėjas“, su broliu ir tėvuku „pailsėjęs“ Irkutske, grįžęs į Lietuvą, prisiglaudęs pas seserį Kaune, čia baigęs vidurinę mokyklą, įstojo į Veterinarijos akademiją, įsigijęs specialybę atsikėlė gyventi į mūsų kraštą. O darbo teritorija didžiulė: Vileikiškiai, Družai, Alekniškis, buvę A. Puškino, Dzeržinskio kolūkiai, Bagaslaviškis, tai vis tos pačios veterinarinės apylinkės aptarnavimo zona. Tad sukis kaip išmanai, jaunasis daktariuk.

Jaunas, sveikas, energingas ir sukosi. Felčerio Rakausko padedamas spėdavo ir tuometinėse fermose lankytis, ir kaimiečių gyvulius gydyti. Begydant „pritrūkdavo“ vaistų. Priežastis apsilankyti Vileikiškių medicinos punkte. Jauno veterinarijos gydytojo apsilankymo medicinos punkte tikslus suprato tuometis kolūkio pirmininkas Z. Makarauskas. Jis ne tik supiršo jaunus specialistus, bet ir jų vestuvėse tikruoju piršliu buvo. Lengva ranka buvo pirmininko, nes iki šiol sutartinai gyvendami A. ir J. Vilučiai užaugino sūnų Ramūną, gražiai tvarkosi savo sodyboje, vienas kitą palaikydami, pasitardami. Jau senai širvintiškiais tapę Vilučiai kitur savo gyvenimo neįsivaizduoja, nors Juozas ne kartą buvo gavęs pasiūlymų keltis į Rokiškio rajoną. Abu vieningai nutarė likti čia.

Angelina spėja ne tik stropiai tvarkytis namų valdoje, bet dar dalyvauja Trečiojo universiteto veikloje, Juozas gi daugiau domisi politiniu šalies ir rajono gyvenimu. „Mylim Širvintas, čia praėjo mūsų jaunystė, brandaus gyvenimo metai, čia daugelį pažįstam. Dabar čia mūsų namai ir sūnaus tėviškė,“ – tokia abiejų Vilučių nuomonė.

Kuo daugiau tokių šviesių žmonių mūsų padangėje, tuo geriau mums. Kartais pagalvoju, gal ir gerai buvo tie privalomi paskyrimai į rajonus. Tikrai savo noru Angelina ir Juozas Vilučiai neatvažiuotų į nepažįstamas Širvintas. O dabar patys čia gyvena ir gimines kviečiasi apsilankyti, gal ir iš jų kas nors įsikurs pirmosios Lietuvos sostinės rajone.