Angelas net ir vienu sparnu gali nešti viltį ir meilę

Skristi vienu sparnu sudėtinga ir skausminga, tačiau, jei tai ne tik „Kančios“, bet ir „Vilties“ bei „Meilės“ sparnas, – įmanoma. Toks viensparnis angelas dabar globoja kalėdinių angeliukų meistrą, šiaulietį skulptorių Alvidą Paškauską.

Angelų meistras

Šiauliečio dailininko A. Paškausko gaminti angelai per kiekvienas Kalėdas pasklinda iš jo dirbtuvių ir apsigyvena gerų žmonių namuose. Meistras gamina juos daugiau nei dešimtmetį ir dovanoja, dalija tiems, kuriems linki meilės ir angelo globos.

„Aš juos dovanoju su meile – už gerumą, draugystę, bendrystę, meilę artimui. Noriu visiems, kurie yra gavę mano angeliukus, padėkoti už tai, kad juos prižiūri, ir palinkėti jiems visiems gražių švenčių“, – švenčių išvakarėse sako 62-ejų metų šiaulietis A. Paškauskas.

Nemažai yra gerbėjų, jau ne vienus metus renkančių dailininko angelų kolekciją. Jie kasmet laukia vis kitokio egzemplioriaus ar net patys pasiprašo naujo sparnuoto „įnamio“. Pasak skulptoriaus, jis nekontroliuoja, kaip kiekvienas prižiūri savo angelus, esą tai jau atiduoti kūriniai ir žmonės su jais elgiasi savo nuožiūra.

„Kiekvienas elgiasi su jais, kaip nori. Yra, kas tuos angelus kolekcionuoja, o yra ir tokių, kurie išmeta. Vienas žmogus išmetė visus mano angelus, neįsitikinęs, ar aš kaltas. Man, kaip menininkui, tai buvo pats skaudžiausias dalykas – lyg kas išplėštų širdį. Juk dovanoju aš juos žmogui su meile“, – apie skausmingą nutikimą užsimena skulptorius.

Vaikiški angelai suaugo

Kada pradėjo gaminti angelus Kalėdoms, A. Paškauskas gerai nepamena. Sako, kažkada prieš gerą dešimtmetį, kai paprašytas pradėjo eiti Kalėdų Seneliu į svečius. Tuomet norėjosi vaikams įteikti ne tik dovaną ar saldainių, bet ir angeliuką.

Pasirodo, laikas negaili nieko ir gyvenimo patirtis priverčia suaugti net ir angelus, belytes nenuspėjamo amžiaus būtybes. Bent jau taip nutiko dailininkui A. Paškauskui.

„Kai pradėjau eiti Kalėdų Seneliu, tai gaminau angelus vaikams. Va, čia vienas pirmųjų, – mosteli ranka dailininkas į kabantį ant kamino sienos aptakaus silueto angelą, primenantį ar tai debesėlį, ar tai kvapnų meduolį. – Nešdavau aš juos vaikams. O paskui pamačiau, kad tie angelai po poros metų tapo per daug suaugę ir tada vaikams beliko tik saldainiai, o angelai pasklido pas suaugusiuosius už gerus darbus, bendrystę ir panašiai.“

Viensparnis angelas

Šiųmetis angelas tikrai labai jau suaugęs – griežtų linijų, kietu smakru ir su vienu sparnu. Dailininkas sako, kad šiemet jis ir pats toks – tik su vienu sparnu, nes prieš pusmetį neteko žmonos, su kuria buvo labai artimi.

„Šiųmetis angelas su vienu sparnu. Tie trys dygiai vadinasi „Kančia“, „Viltis“ ir „Meilė“. Šiųmetis angelas – jau toks. Nes ir aš šiemet likau toks. Mane tai labai paveikė. Bet žmogus, net ir netekęs artimo bei pasilikęs vienas, turi kabintis į gyvenimą, kad ir su vienu sparnu. Po kančios juk ateina viltis ir meilė. Daugiau niekas. Aš manau, kad taip turi būti. Aš noriu tikėti, kad taip yra“, – apie tai, kad skristi reikia ir vienu sparnu, sako gedintis vyras.

Vieno sparno motyvas Alvido kūryboje atsirado jau prieš septynerius metus, kai žmonai buvo diagnozuota onkologinė liga. Visus tuos metus vyras buvo šalia jos: kartu ir kūrė, ir svajojo, ir slaugė.

Šeimos angelai

Jei dailininko gaminti angelai tampa mažosios skulptūros objektais svečiuose namuose, tai Paškauskų namuose prieš kiekvienas Kalėdas atskrenda ypatingi kepti angelai. Šeima turi bendrą kalėdinių kepinių tradiciją.

„Mes su žmona kartu kepdavome kalėdaičius. Ji dar padarydavo sausainius angeliukus, o aš, atėjęs iš dirbtuvių, dažydavau jų sparniukus. O šitos Kalėdos šiemet bus visai kitokios...“ – prityla Alvidas, žvalgydamasis po tuščią kambarį.

Mirusios mamos vaidmenį šeimoje perėmė suaugusi dukra, kuri šiemet savo namuose kepa kalėdaičius ir angeliukus.

„Dukra perėmė mamos receptus. Prikepė jau ir prisikalbino, kad aš atvykčiau ir nudažyčiau tuos angeliukų sparnus, kaip kad abu su žmona darydavome“, – ilgesys, sumišęs su pasididžiavimu dėl tęsiamos šeimos tradicijos ir gerbiamo motinos atminimo, nuskamba vyro balse.

Artima šeima

Pirmosios šventės, netekus artimo, visuomet skausmingos ir tuščios. Antrosios pusės Alvidui trūksta visur.

„Mes buvome labai artima šeima: kiekvieną rytą nešdavau kavą jai į lovą. Mes kartu ėjome visur, į visas parodas kartu vykdavome. Mano dirbtuvės čia pat, namo kieme: aš dirbdavau dirbtuvėse, ji – namuose. Ir čia, ir čia degdavo šviesa. O dabar aš pareinu iš dirbtuvių – ir čia nebedega šviesa, nebėra šilumos, nebekvepia moterimi. Aš esu vienas“, – užsigniaužia balsas.

Vyras pasakoja ir dar vieną prisiminimą: „Ji buvo penkeriais metais už mane jaunesnė. Kartą važiuojame dviračiais ir žmona atsilieka. Aš jai sakau: „Mažyte, juk aš tave vedžiau 5 metais jaunesnę tam, kad aš iš paskos bėgčiau.“ O matkaip dabar išėjo. Iki šiol gailiuosi tų žodžių, pasakytų jai.“

Tokios iš atminties išnyrančios, rodos, smulkmenos lyg aštrios strėlės širdin sminga...

„Pirma, tai, kad ji mirė pirmą atostogų dieną, kuri mums abiem, mokytojams, daug metų būdavo tokia… Antra, kai apsivilkau juodus marškinius, dar jos išlygintus. O dabar tie... Kalėdų angeliukai…“ – angelų sausainiais nebekvepiančiuose namuose kalba dailininkas.

Viltis ir meilė laukia kieme

Atostogos šeimai būdavo šventas reikalas. Dalį jų tradiciškai šeima praleisdavo prie jūros, daugelį metų toje pačioje vietoje. Vykdavo ten per Žolinę, susirišę žolynų puokštes – eidavo į bažnyčią. Turėjo ir svajonę pakeliauti po Lietuvą.

„Nusipirkome net mašinytę. Ji yra 1969 metų laidos. Restauravau tą kemperį čia kieme. Aš dariau tik vidų. Mūsų svajonė buvo keliauti juo po Lietuvą. Bet ji jau nebeišvažiavo su juo“, – sako Alvidas

Tačiau vyras nepasiduoda: pavadino savo atostogų namuką ant ratų meilės deivės Mildos vardu ir nutarė vasarą leistis į kelionę.

„Aš labai noriu tikėti, kad po kančios ateina viltis, o tada – ir meilė. Taip norėčiau tikėti. Negaliu būti vienas. Man labai sunku“, – vartydamas rankose viensparnį viltingą angeliuką, kalba skulptorius.

Sakralinė kūryba

Kasmečių atostogų pajūrio vietoje skulptorius žmonos atminimui pastatė juodo medžio stelą. O iš žmonos gimtinės pajūryje parsivežęs raudono plytų molio luitą, išskaptavo prakartėlę su šventąja šeima.

Ji perduota Radviliškio Švenčiausiosios Mergelės Marijos gimimo parapijos klebonui Tadui Rudžiui. Šv. Kūčių vakarą ji turėtų nušvisti ten ant postamento ir būti pašventinta.

Kūčių ir Kalėdų prakartėles mokykloje pedagogu dirbantis A. Paškauskas kartu su mokiniais yra kūręs ne vienus metus. Jo mokiniai yra laimėję ne vieną konkursą, apie tai sukurtas ir filmukas.

Sakraliniai objektai dailininko kūryboje vyrauja jau daugybę metų. Jis restauravo Kairių bažnyčios altoriaus skulptūras, yra surengęs kryžių parodą, šiuo metu jo darbas iš languose rymančio Kristaus serijos demonstruojamas Birštono sakraliniame muziejuje.

„Ryšys su Dievu turi būti, tą santykį su juo žinoti turi pats sau, o ne kitiems pasakoti“, – apie Dievą nedaugžodžiauja A. Paškauskas.