Angelais skleidžią gėrį, apsaugą, meilę

Angelai, moliniai ir ne tik, režisierės Aušros Grendaitės gyvenime atsirado atsitiktinai, tačiau dabar, rodos, jos gyvenimas be jų tiesiog neįsivaizduojamas. Sako, jau neskaičiuoja, kiek jų padariusi, bet arti 300 bus tikrai. Praėjusią savaitę Kukarskės globos namuose menininkė visus norinčius pakvietė į susitikimą su 39 angelais ir mielai dalijosi jų atsiradimo istorijomis.

Be sustojimo A. Grendaitė gali pasakoti ne tik apie jų atsiradimą, bet ir apie pačius angelus. Ir tai daro su didžiuliu užsidegimu bei meile. Net angelologijos kursus moteris baigė, kad ir pati daugiau žinotų, ir žmonėms turėtų ką papasakoti. Jos angelai ne komerciniai, jos misija švietėjiška ir apskritai ilgai jų net nepardavinėjo. Kol neatėjo viena pažįstama, nepadėjo didelės pinigų sumos ir nepasakė: „Perku.“ Tada menininkė pamaniusi – jeigu jau kažkas taip nori įsigyti, gal tikrai parduoti reikėtų... A. Grendaitei angelas pirmiausiai yra apsauga, tad jai nesuprantami viensparniai ar vinių prikalti angelai.
„Tai iškart blogas ženklas“, – sako ji.
Bet apie viską iš pradžių. Pirmasis A. Grendaitės angelas gimė 2012 m., tačiau ji į keramikos studiją ėjo daryti vazos... Vazos nenulipdė. Vėliau ji sukūrė 20 angelų, surengė parodą, angelus išdovanojo ir manė, kad viskas tuo baigsis. Nesibaigė. Angelų kūrimas jai sukėlė norą apie juos sužinoti daugiau. Po poros mėnesių vėl grįžo į keramikos studiją. Tačiau tik kūrybai neatsidavė, nes dirbo gide, važinėdavo į užsienį. Po vienos tokios kelionės grįžusi nerado vietos, tapo irzli ir manė, kad pervargo, tačiau lengviau nesidarė, tad sako, jog, ko gero, patys angelai ją nunešė į studiją. Kaip juokauja, nuo 2015-ųjų angelai užpuolė gana aktyviai, o jos mama, kaip juokiasi pašnekovė, vis klausdavo, kada dukra eis normalų darbą dirbti.
„Aš esu tokia laiminga ir dėkinga už tai, kas vyksta! Mane tai augina, – sako moteris. – O jeigu žmonės išvyksta į užsienį ir pasiima mano angelą, jeigu perka juos šeimos ir jiems tai svarbu, vadinas, aš tikrai darau kažką tinkamai.“
Vieni A. Grendaitės angelai – stovintys, kiti įrėminti kaip paveikslai, vieni spalvoti, kiti visiškai balti. Pradėjusi kurti nuo moteriškų, dabar ji lipdo ir vyriškus angelus. Tačiau visi labai emocingi. Nesvarbu, ar angelas kilstelėjęs galvą, ar palinkęs ir susikaupęs maldai, ar ilgesingai žvelgiantis, rankose laikantis avelę, ar su balandžiu ant peties... Skiriasi veidais, skiriasi detalėmis, bet visus jungia ryški emocija.
„Visiškai atsiduodu kūrybai, nepiešiu eskizų. Štai ir su valdovu. Atrodė, darau moterį, bet nulipdžiusi dedu galvelę ir ji niekaip nesideda. Viduj suprantu, kad čia turi būti vyras“, – kūrybos detalėmis, švelniai ant stalo lyg mažučius vaikučius dėliodama savo kūrinius dalijosi moteris.
Ji patikina, kad ypač malonu, kai žmonės rašo komentarus, dėkoja už jos darbus. Net verkti norisi, sako pašnekovė, kokie gilūs kai kurie išgyvenimai. Ir įdomių detalių ne viena, ir ne dvi... Pavyzdžiui, kai angelą užsako krikštynoms, o jo atsiimti atėję žmonės negali patikėti, kaip jo rankose atsidūrė dūda, su kokia groja mažylio tėvas.
„Manęs klausia, iš kur jūs žinojote. O aš nežinau. Taip išėjo“, – sako menininkė.
Lipdė angelą savo seseriai ir jį belipdant įlūžo sijonas.
„O, kaip įdomu. Nori būti besilaukiantis angelas? Aiškiai suprantu, kad jis sesei. Gruodžio 25 d. padovanoju, o sausio 21 d. pasako, kad ji laukiasi“, – pasakojo moteris.
Pasakoja, kad vienas vaikas net miega su jos angelu ir nustojo mikčioti, kitą angelą darė matydama Kauno vaizdus ir suprato, kad jį įsigis kaunietė. Taip ir buvo, tik kurdama angelą dar nepažinojo jo šeimininkės. Būna, žmonės paskambinę dėkoja ir teiraujasi, iš kur, tarkim, ji žinojo, kokios namų sienos, nes ypač dera, tačiau ir čia atsakymo nėra. Tiesiog atsitiktinai. Tai Kūrėjas veikia per ją. Ji tarsi tarpininkė.
Kai angelas būna baigtas, A. Grendaitė visada su juo pasisveikina: „Labas, malonu susipažinti.“ Beje, menininkė juos ne tik kuria. Su didžiuliu vidiniu tikėjimu pasakoja, kad kiekvienas iš mūsų gali prakalbinti savo angelą. Žinoma, pirmiausiai reikia juo tikėti. Tada labai svarbu jam dėkoti, kad saugo, o paskui kalbinti, prašyti, kad tau suprantama kalba jis atsakytų, su tavim kalbėtų.
„Atsakymas gali būti ir laikraštyje užkliuvusi sakinio eilutė“, – patikina A. Grendaitė, pridūrusi, kad viskas vyksta dievišku laiku.
Ir čia netinka mąstymas, kad patikėsiu tik tada, jeigu štai atsitiks tai ir tai. Pasak menininkės, pirmiau reikia tikėti, o paskui gali atsitikti netikėčiausi dalykai, pokalbiai su angelu, stebuklai...
„Leiskit man skleisti gėrio, apsaugos ir meilės spindulėlį“, – sako menininkė.
Paroda Kukarskės globos namuose neatsitiktinai, nes menininkė nori kitokių erdvių ir nori žmonėms padaryti šventę. O Kukarskėje šventė tikrai įvyko. Net darbuotojos stebėjosi ypatinga atmosfera, žmonių bendravimu – į svečius atvyko Ilguvos socialinės globos, Kudirkos Naumiesčio globos namų gyventojai. Pasirodo, ne vienas šioje įstaigoje rado savo seną bičiulį, pažįstamą, tad emocijų, bendravimo ir bendrystės netrūko.
Kukarskėje surengta paroda „100 angelų kelionė per Lietuvą“ – atkurtos Valstybės šimtmečiui skirtos parodos dalis. Startavusi mūsų rajone, ji turėtų keliauti ir į kitus šalies miestus.

Šakių rajono laikraštis „Draugas“