Angelai, gyvenantys su angeliukais

Policininkai – tarp mūsų vaikštantys angelai, o dar vienus angeliukus jie patys pabučiuoja prieš miegą – tai jų vaikučiai. Nuotraukų paroda „Angelų šokis“ kviečia paminėti artėjančią Policijos dieną ir į pareigūnus pažvelgti kitomis akimis.

Fotosesija – tarsi sveikinimas

Spalio 1 d. 13 val. Šiaulių „Akropolyje“ šiauliečiams bus pristatoma policijos pareigūnų paroda. Mieloje fotosesijoje, skirtoje Angelų sargų dienai, švenčiamai spalio 2-ąją, su uniformuotais tėveliais kartu pozavo jų atžalos.

Idėjos sumanytoja – vaikų fotografė Monika Lukianskienė. „Norėjosi kažkaip sujungti ir vaikus, ir pareigūnus“, – sako fotografė. Pasidalijusi idėja su Šiaulių policijos bendruomenės pareigūne Toma Vaitkevičiene, moteris sulaukė pritarimo ir išsirutuliojo bendra idėja – jaukia fotosesija pasveikinti policininkus su profesine švente.

„Mes tada pradėjome ieškoti šeimų, turinčių vaikų ir sutinkančių fotografuotis. Iš pradžių manėme, kad darysime tik 12 nuotraukų – tarsi dvylikai mėnesių, bet dėl viso pikto pasidarėme daugiau šeimų nuotraukų. Kadangi visos išėjo tobulos, visi modeliai puikiai papozavo, nusprendėme viešinti daugiau“, – pasakoja Toma. „Negalėjome neįdėti kažkurios šeimos, nes visi turėjo po puikų kadrą“, – priduria pareigūnus fotografavusi Monika.

Dvi dienas truko fotosesija, oras lepino saulės spinduliais ir kas 15 minučių pareigūnų šeimos keitė viena kitą prieš fotoobjektyvą. Pasak fotografės, norėjosi parodyti ir gamtos, ir kartu miesto, tad fotosesijos vieta tapo Kaštonų alėja.

Toma su Monika šypsosi, prisiminusios, kaip vyko fotosesija, kokių gudrybių teko imtis, kad mažieji modeliai atsipalaiduotų, nusišypsotų ir būtų puikiai nusiteikę. „Aš nežinojau, kokie bus ir kaip reaguos vaikai: ar jie norės pozuoti, ar ne. Teko pasirūpinti balionais, muilo burbulais, „papirkti“ riestainiais ir būtinai saldainiais, – juokiasi fotografė ir priduria: – Vieniems reikėjo daugiau laiko apsiprasti, atsipalaiduoti, o kiti vaikučiai iškart buvo drąsūs, tad reikėjo išnaudoti tas pirmąsias minutes.“

Ji sako turėjusi viziją, kaip atrodys nuotraukos, bet juk realybė neretai būna kitokia. „Buvo streso, kai, grįžusi namo, susikėliau nuotraukas ir galvojau, ar bus tų gerų kadrų... Bet tikrai džiaugiuosi ir mažais, ir dideliais modeliais“, – rezultatu labai patenkinta M. Lukianskienė.

Beje, patys fotosesijos modeliai atrinktų fotografijų nematė, tad ir pareigūnams bus staigmena, kokius juos išvys visuomenė.

Ir pareigūnai gali pašėlioti!

Iki spalio 15 d. „Akropolio“ antrajame aukšte šiauliečiai kviečiami nepraleisti progos pasigrožėti paroda, kurios esmė – ne tik pasveikinti pačius pareigūnus. „Viena iš minčių buvo parodyti jų natūralias emocijas ir, atsirenkant nuotraukas, su Monika žiūrėjome, kurios iš jų gražiausios, galbūt net šelmiškiausios. Jos ir jaukios, ir šiltos. Norime, kad žmonės pamatytų, jog pareigūnai yra ne tik griežti, nes pirmoji pavadinimo idėja buvo „Angelai sargai su mumis ir tarp mūsų“. Mes, policijos pareigūnai, esame su piliečiais, su visuomene – tarp žmonių, bet lyg ir nematomi. Nors mūsų nejaučia, vis tiek esame kažkur šalia“, – mintį plėtoja bendruomenės pareigūnė.

Ši policininkų fotosesija M. Lukianskienei ne pirmoji, tačiau ji dar ir dabar puikiai pamena, kiek jaudulio buvo fotografuojant pirmąsyk. Monika pati, prisipažįsta, turėjo tokį įsivaizdavimą, kad pareigūnai visada tik rimti ir nepapokštaus. Fotosesija mitą sugriovė. „Valerijono“ vaistinėje tą kartą jie kepė meduolius. Įsivaizduokite pareigūnus visai kitokioje aplinkoje: minkant tešlą, kepant meduolius ir juos valgant“, – prisimena fotografė.

Tik štai akimirka – ir jie vėl rimti. „Kai jie vilki uniformas, iškart surimtėja. Tad kaip juos išjudinti, kad nebūtų rimti, – čia yra iššūkis“, – sako Monika ir džiaugiasi, kad šiųmetėje fotosesijoje dalyvavę vaikučiai jai buvo tarsi pagalba, siekiant, kad patys pareigūnai atskleistų daugiau emocijų.

Kad uniforma išties įpareigoja, paantrina Toma: „Taip, mes galime palakstyti, pašėlioti, bet yra tam tikrų dalykų, kurių negalime padaryti ir visuomenei to neparodome. Manau, kad fotografui dėl to ir yra sunku: ne viską, ką paprašysi atlikti, pareigūnai sutiks padaryti.“

„Nėra lengva, bet, iš kitos pusės, ir įdomu – kaip rasti priėjimą prie jų? Jų profesija įpareigoja būti rimtiems, bet gyvenime juk yra tokie patys žmonės, kaip ir mes“, – nusišypso su policininkais jau kurį laiką bendradarbiaujanti fotografė.

Keliaujanti paroda

Paroda dar bus eksponuojama ir kitame prekybos centre – spalio 16-ąją ji persikels dviem savaitėms į „Tilžę“. „Šį prekybos centrą pasirinkome neatsitiktinai – ten labai dažnai policijos pareigūnai pietauja, – nusišypso T. Vaitkevičienė. – Pagalvojome: būtų gražu, kad jie patys dar pasidžiaugtų tomis nuotraukomis.“

Na, o iš „Tilžės“ nuotraukos keliaus į bulvarą, į parodoms skirtą stiklinę vitriną, esančią netoli amfiteatro. Pro ten keliausiantys miestiečiai raginami nepraeiti pro šalį ir pasisemti šiltų jausmų, sklindančių iš fotografijų.

„Mes norėjome, kad paroda būtų skirtingose vietose ir pamatytų įvairesni žmonės. Kad nebūtų nuskriaustų, nes buvo daug norinčiųjų priimti parodą, mes vietas šiek tiek paįvairinome“, – sako M. Lukianskienė.

Fotosesijoje labiausiai patiko mamytė

Ikiteisminio tyrimo pareigūnė Aurelija Šakalytė fotosesijoje dalyvavo su dukryte Aleksandra. Policininkė atskleidžia nė kiek nesudvejojusi dėl fotosesijos, lengvai sutiko leistis į šią avantiūrą, o dabar labai smalsu išvysti rezultatą.

Į interviu Aurelija atvyko su dukryte. Ketverių Aleksandra kuklinosi, atsakinėdama į klausimus, bet prisipažino, kad fotografuotis jai patiko, o labiausiai patiko mamytė. Mergytė yra važiavusi policijos automobiliu, šnekėjusi per raciją, jai patinka mamos uniforma, todėl ir dabartinis noras – ateityje sekti mamos pėdomis. Aurelija juokiasi, kad mažasis angeliukas namie vis klausinėja, ar mamytė gaudė vagilius (taip mergytė vadina vagis, – aut. past.), žino, kur tie vagiliai būna uždaromi policijos komisariate. Akivaizdu, kad mergaitei mama yra tikras autoritetas, tad jei ir užaugusi norės tapti pareigūne, Aurelija nė kiek neprieštaraus.

Ji pati nuo mažumės turėjo svajonę padėti žmonėms, tad augant beliko eiti savo tikslo link: „Buvau užsispyrusi, visiems sakiau, kad eisiu į policiją, ir to siekiau.“