Andrius Zalieska-Zala – apie tikrus draugus ir netikrus dinozaurus

Andrius Zalieska, daugeliui draugų ir gerbėjų pažįstamas kaip Zala, jau per 20 metų džiugina klausytojų ausis tiek su grupe „Arbata“, tiek įvairiuose duetuose, tiek vienas. Ką tik išleidęs naują albumą „Mon Ami“, skirtą draugams, šį kartą muzikantas į koncertų turą įtraukė ir Šiaulius. Su juo ir kalbamės apie tai, kodėl čia nėra dažnas svečias, kas yra tikras draugas ir kodėl save priskiria dinozaurų kartai.

Mažiau kategoriškumo

Andrius pradėjo muzikuoti būdamas paauglys. Per tiek laiko pasikeitė ne tik jį supantys žmonės, bet ir jo paties vertybių sistema. „Paauglys dažnai vartoja šias frazes: „amžinai“, „iki gyvenimo galo“ ir t. t. Labai griežtai vertinau, kas yra gera muzika, o kas bloga. Metams bėgant atsirado mažiau kategoriškumo: supratau, kad tai, kas kadaise atrodė nepajudinama, iš tiesų yra ir judinama, ir keičiama. Žmonės, kurie, atrodė, visada bus šalia, vieni šiaip išeina iš gyvenimo. O meilė ir visi kiti dalykai... Supranti, kad ne „amžinai“, – sako muzikantas.

Jis prisipažįsta, kad per tuos metus pats subrendo, o muzikoje sumažėjo rokenrolo, padaugėjo ramybės. Be to, atsirado daugiau ironijos ir sarkazmo. „Čia toks gynybinis mechanizmas. Kuo gintis? Juokeliais! – sako Zala. – Man atrodo, ne aš vienas taip darau.“

Muzikantas prisimena ir pirmąjį grupės „Arbata“ albumą „Linkėjimai tau“ – pasiklausius akivaizdu, jog požiūris į gyvenimą pasikeitė: metams bėgant vis mažėja skirstymo į juoda ir balta, atsiranda daugiau atsargumo, neskubėjimo.

Dinozaurų karta

Tiesa, ilgainiui keičiasi ir klausytojai. Andrius tikina, kad tik nedaugelis bręsta kartu. Ir tai, pasak jo, yra visiškai normalu. „Aš pasikeičiau: kitas knygutes ėmiau skaityti, kiti santykiai. Bet kuris žmogus irgi gyvena, irgi keičiasi – arba lieka tame pačiame lygmeny, bet tada truputį liūdnoka. Normalu, jeigu išsiskiria požiūriai į tam tikrus dalykus, taigi ir keliai išsiskiria“, – neabejoja A. Zalieska.

Visgi muzikantas prisipažįsta, kad jam labai gera matyti klausytojus, keliaujančius kartu su juo jau ne vienus metus. „Aš labai laimingas, kad tokių žmonių yra, – džiaugiasi jis. – Vadinasi, mes vis dar įdomūs. Mums vis dar pakeliui? Tau vis dar atliepia tai, ką aš kalbu? Tai yra tie klausytojai, kurie mąsto panašiai. Juk nesiklausysi to, kas tau svetima, – net jei muzika kokybiška, ji tavęs nedžiugina, nes neliečia, nejaudina. Žmonės, kurie ateina manęs pasiklausyti, ieško santykio, tikrumo.“

Nenuostabu, kad jo muzika įdomi skirtingų kartų žmonėms, o pats Zala juokiasi, kad save priskiria dinozaurų kartai: kažkada jautėsi esąs su visais, tačiau dabar, kuo toliau, tuo labiau pripažįsta esantis kitur – tiek kalbant apie meną, tiek apie politiką, tiek apie daugybę kitų dalykų. „Visada domiuosi, kas vyksta, bet suprantu, kad aš jau ne tame. Ir negaliu būti. Tai nereiškia, kad esu geresnis, – tiesiog esu ne to laikmečio. Todėl sakau, kad aš – dinozaurų kartos. Džiugu tai, kad esu ne vienas“, – šypsosi muzikantas.

80-ųjų elektronika

Andrius pastebi, kad jaunieji muzikantai visai kitaip žiūri į muziką, turi originalių idėjų. „Kartais klausausi ir galvoju: „Oho, kaip faina!“ Jie turi kitokių minčių, įpučia naujų vėjų. Tai tik praturtina – aš taip nesugalvočiau“, – kalba Zala.

Dirbti kartu su tokiais muzikantais ypač smagu: nauji žmonės atneša naujų potyrių, naują skambesį, naują požiūrį. „Tai mane kol kas labai džiugina – kaip paėmus į rankas ką tik įsigytą instrumentą, kuris sukuria įvairių galimybių“, – šypsosi A. Zalieska.

Jis prisimena mėginęs „neatsilikti nuo jaunimo“ ir išbandęs elektronikos žanrą. „Iš pradžių žaidžiau kaip mažas vaikas: mygtuką paspaudžiam ir pradeda viskas pypsėt. Galvojau: „O, geras, kaip skamba!“ Paskui supratau, kad visgi nesu elektronikos mėgėjas – mane traukia prie gyvo garso“, – pasakoja muzikantas.

Sukūręs vieną „elektroninę“ dainą, ją parodė ir draugams. „Chebryte, pasiklausykit. Elektronika, nauji vėjai...“ – tąkart jiems sakė. „Taip, elektronika, bet 80-ųjų...“ – išklausę atsakė šie. „Nuo savęs nepabėgsi, – šypsosi Zala. – Gali naudoti elektronikos instrumentą, bet tavo mąstymas tiesiog kitoks – vis tiek būsi dinozauras, kuris atrado kompiuterį.“

Tolyn nuo bandos

Jis, kurdamas muziką, itin daug dėmesio skiria tekstams. Tačiau pripažįsta, kad juos supranta ne kiekvienas – tam reikia turėti gyvenimiškos patirties: pati dainų kalba ir pasakojimas gimsta iš to, ką jau patyrei, ką matei, taigi ne kiekvienas jaunas ar mažiau patyręs žmogus tai gebės pajusti. „Pavyzdžiui, „aš 40 metų vis plaukiu ir plaukiu link tavęs“ – ta prasme? Man juk 16! – iliustruoja Zala. – Bet yra ir jaunų žmonių, kurie gilinasi, kuriems įdomu.“

Neseniai per televiziją žiūrėjęs vienus apdovanojimus, muzikantas išties nusivylė: pamatė daug silikono, blizgučių ir etikečių. „Apie kokius nors vertybinius dalykus išvis patyliu, – apmaudo neslepia jis. – Niekas nenori ko nors truputį gilesnio – viskas „myliu, noriu, negaliu“ lygyje. Suprantu, kad tai lengviau parduoti, bet juk televizija formuoja – ji turėtų ugdyti.“

Andriaus nuomone, žmonės bandoje yra baisūs: jie sugyvulėja, nemąsto, o šviesos spindulius įneša individai ir mažos grupelės. „Tik nedaugelis neša šviesą, jie sugeba suburti ją aplink save. O ne masė, ne dauguma. Kai sako „dauguma“, man, kaip pankui, pradeda trūkčioti akis – jeigu „kaip visi“, tai man ženklas, kad taip nereikia daryti“, – sako muzikantas.

„Žiūriu į tave, o akyse matau save“

Kiekvieno gyvenimo laikotarpio aktualijas jis suguldo į dainas, o šias – į albumus. Taip gimė ir naujausias jo albumas „Mon Ami“, skirtas draugams. „Šį laikotarpį gyvenau tam tikruose jausmuose, išgyvenimuose, supamas tų bičiulių, – albumo atsiradimo istoriją pasakoja Zala. – Tai nebuvo sąmoninga – „šią dainą skiriu Antanui, kitą – Petrui, trečią – Birutei“, – tai nutiko savaime.“

Tačiau, galvodamas apie parašytus tekstus, jis supranta, kad tos dainos yra labiau apie jį patį. „Kalbu apie draugą, žiūriu į tave, o akyse matau save, – šypsosi. – Taip randu daug savęs – tame santykyje.“

Visgi Andrius prisipažįsta, kad tikrų draugų neturi daug – ir negali būti kitaip: jeigu jų turi daug, greičiausiai sąvoką „draugas“ ne taip supranti. „Man labai patinka, kad į žodį „draugas“ telpa tiek daug: draugu gali būti ir mama, ir mylimasis“, – šypsosi muzikantas ir priduria, kad kiekvienas draugas yra skirtingas, tačiau labai svarbu, kad sutaptų vertybės: tos savybės, dėl kurių mes žmogų laikome žmogumi.

„Tačiau draugą reikia priimti su visomis jo savybėmis ir matymu. Kaip mano mama pasakė: „Vaikeli, idealių žmonių tiesiog nėra.“ Arba tu juos priimi su tam tikrais dalykais, arba ne, – sako A. Zalieska. – Pavyzdžiui, žmogus palaiko karą, genocidą – čia jau mane „užtrumpina“. Šiuo atveju negali būti „pasvarstykime apie tai“ – tikrai ne. Niekada negirdėjau argumento, kuris pateisintų genocidą, jėgos rodymą prieš silpnesnį.“

Šiauliuose – retas svečias

Naująjį albumą Zala pristatys daugelyje Lietuvos miestų, šį kartą į sąrašą pateko ir Šiauliai – čia jis nėra dažnas svečias. Anksčiau su grupe lankydavosi kiek dažniau, tačiau jį labai stebindavo mažos koncertų erdvės. „Atsimenu labai stiprų alternatyvinį judėjimą – grodavome sausakimšoje erdvėje „Teatro bufete“, L raidės formos scenoje. Tekdavo susigrūsti ant jos sujungimo, – pasakoja muzikantas. – Aišku, būdavo tikrai smagu, kad susirinkdavo tiek žmonių. Vėliau dar į „Pogo“ barą atvažiuodavome.“

Uždarius šią vietą, Šiauliuose koncertuoti su grupe tinkamų erdvių nebeliko. Zala prisipažįsta, kad dėl to labai gaila: „Norėčiau dažniau atvažiuoti, – tikina jis. – Žmonės kartais sako: „Atvažiuok pas mus.“ Sakau: „Adresą pasakyk.“ Atvažiuoti norisi, bet reikia vietos. Labai smagu, kai žmonės ne tik nori, bet ir stengiasi ką nors dėl to padaryti. Visada ištiesiu ranką atgal.“

Šį kartą Zala pats ieškojo patalpų koncertui Šiauliuose. „Supratau vieną dalyką: kol pats nedarysiu, niekas neįvyks, – sako jis. – Darius (Žvirblis, grupės „Atika“ širdelė – aut. past.) sako: „Šiauliuose yra fantastiška vieta! Dailės galerija – varyk!“ Aš pasiskambinau, direktorius sako: „Tai žinoma!“ Galvoju, kad labai faina... Beliko, kad ateitų kas nors pasiklausyti... Būsim mes, muzika ir tikrumas“, – kviečia Zala ir žada ramų, bet su lengvais pankiškais sprogimais, gilų ir sodrų gyvos muzikos koncertą.