Anastasija: „Ir senutė būsiu originali“

Kai 20-metė Anastasija Lukoshius eina Šiaulių gatvėmis, šypsena nušvinta kone kiekvieno praeivio veidas. Merginai nesišypsoti tikrai neįmanoma, ji kuria save lyg meno kūrinį, nes toks jos gyvenimo tikslas – dovanoti aplinkiniams gerą nuotaiką. „Įvairiaspalviai perukai, makiažas, apranga, nepataikaujanti mados tendencijoms, įkvepia ir kitus panorėti nesusilieti su minia“, – džiaugiasi mergina.

Impulsas rožiniam perukui – cirke

Šiaulių valstybinėje kolegijoje statybos inžineriją studijuojanti Anastasija jau kelerius metus kiekvieną dieną pasirodo vis kitokios spalvos plaukais ir rūbais. Jei seniau aplinkiniams, ją pamačius, iš nuostabos išsiplėsdavo akys, o veidus papuošdavo šypsena, dabar originaliai atrodanti mergina didelės nuostabos bendramoksliams ir dėstytojams nebekelia.

Šiaulietė sako ir nė karto, kaip beatrodytų, nėra sulaukusi pikto žodžio ar pašaipos – visiems jos saviraiška patinka. „Tik kartą bendraklasis manęs kūno kultūros pamokoje be peruko iš pradžių nepažino“, – nusišypso, pasakodama, kada gi pradėjo kurti kitokios merginos įvaizdį.

Kai jai buvo 10 metų, tėvai Ukrainoje nusivedė į cirką. Arenoje pamatė pasakiško grožio cirko artistę rožiniais plaukais ir taip susižavėjo, kad tėvai nupirko rožinį peruką.

Mergina peruku kartais pasipuošdavo per šventes, bet kažkaip ypatingai kasdien nesidabindavo. O prieš penkerius metus, kai Anastasijai buvo 15 metų, tėtis, mama ir močiutė nusprendė visam laikui apsigyventi Šiauliuose. Originalios išvaizdos merginos tėtis yra lietuvis, mama – ukrainietė, Šiauliai pasirinkti, nes čia gyveno Anastasijos senelis.

Mergina šypteli, pasakodama, kodėl perukus pradėjo naudoti kasdien. Ji buvo nesėkmingai nusišviesinusi plaukus, dalis jų nutrupėjo. Reikėjo kažką daryti išvaizdai pagerinti, o tam puikiai pagelbėjo perukai.

„Pamažu pradėjau pirkti perukus, jų dabar turiu apie 10. Rožinį, mėlyną, juodą, rudą, baltą, raudoną ir kt., ir jie man labai patinka. Pradėjau eksperimentuoti ir su drabužiais, makiažu, puoštis vis kitaip kiekvieną dieną. Jei pernai dar nebuvau tokia drąsi, naudojau tik prisegamą „arklio uodegą“, kirpčiukus, dabar nebebijau. Pernai vasarą visai atsipalaidavau“, – juokiasi šiaulietė.

Šaltibarščių festivalio karalienė

Ir kas gi nutiko vasarą? Birželį Vilniuje praūžė Šaltibarščių festivalis, kuriame šiaulietė tapo festivalio karaliene. Padedama mamos, ji pasisiuvo rožinį kostiumėlį, naudodama tvarias medžiagas, ir dalyvavo konkurse. Nors sako, kad festivalyje buvo ir daugiau nuostabiai atrodančių rožinių mergaičių, ji kažkodėl komisijai patiko labiausiai. Karalienei padovanotas labai skanus rožinis šakotis ir 200 Eur vertės piniginis prizas.

Dabar Anastasija originalius įvaizdžius kuria ne tik sau, bet ir savo draugėms. Be to, merginai labai patinka fotografuoti, savo ir draugų įvaizdžius ji fiksuoja fotosesijose, yra pati sau modelis bei fotografė.

„Labai džiaugiuosi, kad ir kiti, mane stebėdami, išdrįsta atrodyti originaliau, drąsėja. Normalu turėti spalvotus plaukus, nešioti perukus, nesigėdyti būti kitokiems“, – sako ji.

Mergina atvira – saviraiška tikrai nekainuoja daug. Įdomiausių drabužių randa dėvėtų rūbų parduotuvėse ir net tuo didžiuojasi. „Normalu yra rengtis dėvėtų rūbų parduotuvėse. Dabar nauji madingi drabužiai prekybos centruose yra prastos kokybės, labai greitai susidėvi. Be to, mada labai greitai pasikeičia, o aš rengiuosi nesilaikydama mados tenden-
cijų“, – sako ji.

Anastasija randa įvaizdžio idėjų internete, tačiau visada vadovaujasi intuicija, madinga tapti pagal kitų sukurtus įvaizdžius nesistengia. „Turiu gausų garderobą, savaime susidėlioja idėjos, kaip kasryt apsirengti. Jau esu profesionalė“, – sako ji.

Įvaizdžio neatsisakys niekada

Anastasija kūrybiška asmenybė – mokykloje grojo sintezatoriumi, jai patinka piešti, neseniai ji net tapo Šiaulių valstybinės kolegijos Studentų atstovybės prezidente.

Ateityje mergina ketina studijuoti architektūrą, bet savo įvaizdžio atsisakyti niekada neketina. Na, jei bus reikalavimų svarbiuose susitikimuose apsirengti pagal nustatytą aprangos kodą, ji paklus, bet vis tiek kokiomis nors detalėmis iš kitų išsiskirs.

Mergina svarsto, kad, pavyzdžiui, kai galerijose eksponuojami meno kūriniai, jie vieniems patinka, kitiems ne. Ji irgi žiūri į save kaip į meno kūrinį, kurį kuria taip, kaip jaučia.

„Man patinka visos veiklos, kur reikia kūrybos. Net kai būsiu senutė, atrodysiu kitaip, būsiu ryški. Jei labai įsimylėsiu ir vaikinas pareikalaus pasikeisti? Atsisakysiu vaikino. Neketinu atsisakyti savęs, savo asmenybės, saviraiškos dėl kitų žmonių įgeidžių. Tai savigarbos klausimas“, – rimtai paaiškina ji.

Nors Anastasija gimė Ukrainoje, ten gyveno iki paauglystės, dabar ji beveik be akcento kalba lietuviškai. Besimokydama „Santarvės“ gimnazijoje, lietuviškai kalbėti nelabai mokėjo, nes nereikėjo ypač stengtis – daugelis pamokų vyko rusų kalba. Įstojus studijuoti statybos inžinerijos, pasirinkimo nebebuvo. Nuolat klausantis paskaitų lietuvių kalba ir kalbantis su draugais, lietuvių kalba pamažu tapo sava.

O ką apie Anastasijos įvaizdžius sako konditerė mama ir statybų verslu užsiimantis tėtis? Mergina juokiasi – jie priprato. Mama tik labai retai pataria, kad dukra gal šiek tiek persistengė, o tėtis jau susitaikė ir nebesako nieko.