Amerikos lietuvė Marija Čyvaitė: „Bendra senelių istorija ir perduotos lietuviškos vertybės mus suvienijo – kaip galima tuo nesididžiuoti?“

Marija Čyvaitė – trečios kartos Amerikos lietuvė, gimusi ir užaugusi svajonių ir galimybių šalimi vadinamoje Amerikoje (Čikagoje), tačiau, pačios Marijos teigimu, Lietuvoje ji jaučiasi kaip namuose ir už meilę Lietuvai yra dėkinga savo tėvams bei seneliams. Su laikraščio „Gyvenimas“ skaitytojais mergina dalinasi savo gyvenimo istorija.

– Marija, papasakok savo gyvenimo istoriją: kokie tavo ryšiai su Lietuva, ką veiki gyvenime?
– Aš, kaip ir mano tėvai, trys broliai ir sesė, gimiau Amerikoje (1997 m.). Esu jaunausia iš penkių vaikų. Užaugau lietuvybę puoselėjančioje šeimoje – namie stengiamės kalbėti tik lietuviškai (nors kartais buvo sunku ar ne visada norėjome), iki dešimtos klasės lankiau šeštadieninę lietuvišką mokyklą, kartu su šeima aktyviai dalyvavome lietuviškoje bendruomenėje ir išlaikėme lietu-viškas tradicijas.

Tėvai mus auklėjo pagal tas pačias vertybes, kurias jiems perdavė jų tėvai. Mano seneliai buvo dalis ypatingos lietuvių kartos bei emigracijos bangos… Jie pasitraukė iš Lietuvos į Vakarus, žinodami, kad tikriausiai bus ištremti. Jie, kaip ir kiti karo pabėgėliai, nemažai laiko praleido Displaced Persons (pabėgėlių, –aut. past. ) stovyklose Vokietijoje, o po kiek metų persikėlė į Ameriką. Seneliai visada sakydavo, kad jų Tėvynė buvo iš jų atimta, ir jų tikslas – išlaikyti lietuvybę, lietuvių kalbą, tradicijas ir perduoti tą meilę savo vaikams, o kai Lietuva taps nepriklausoma, sugrįžti į Lietuvėlę. Bet okupacija užsitęsė, ir svajonės neišsipildė. Kai Lietuva pagaliau tapo laisva, nebuvo galimybių į ją grįžti.

Per tuos ilgus okupacijos metus išaugo nuostabi Amerikos lietuvių bendruomenė. Nuo pat mažens žinojau, kad ten, toli toli už Atlanto, yra šalis Lietuva, bet man atrodė, kad Lietuva yra viskas, kas susiję su mūsų, lietuvių bendruomene Amerikoje. Pirmą kartą Lietuvą aplankiau 2015 m., kai savanoriavau organizacijoje „Vaikų vartai į mokslą.“ Antrą kartą – 2018 m., kai su tautinių šokių grupe dalyvavau Šimtmečio dainų šventėje. Na, o šiais metais, trečią kartą, į Lietuvą atvykau dalyvauti ekspedicijoje „Misija Sibiras“.
Kai pirmą kartą aplankiau Lietuvą, pasidarė aišku, dėl ko seneliai ir tėvai taip sąžiningai ir sąmoningai visą gyvenimą stengėsi išlaikyti ir perduoti savo vaikams lietuviškas tradicijas ir meilę Lietuvai. Pamačiau, kokia nuostabi, graži, kupina istorijos ir kultūros ši šalis. Kai studijavau universitete, ne vieną kartą įvesdavau Lietuvą į savo darbus, rašinius, net ir mano 150 psl. baigiamasis darbas buvo apie Amerikos lietuvius. Lietuva manęs nepalieka…

Na, o iš amerikietiško gyvenimo galiu pasakyti, jog neseniai baigiau studijas College of Wooster (Ohio Valstijoje). Studijavau sociologiją ir „Russian studies“ (rusų kalba, literatūra, kinas, politika, istorija). Nuo darželio iki dvyliktos klasės lankiau katalikiškas mokyklas. Aštuntoje klasėje pradėjau žaisti tinklinį ir žaidžiau universiteto komandoje. Gimnazijoje ir universitete savanoriavau įvairiose vietose: keturis kartus (2014 – 2017 m.) važiavau į Appalachia kalnus (Amerikoje), kur atstatinėjom namus, 2015 m. atlikau panašų darbą El Salvadore, o 2019 m. – Tijuana, Meksikoje.
– Minėjai, jog dalyvauji lietuviškose veiklose, kokios tai veiklos?
– Prieš darželį lankiau lietuvišką „Montessori“ mokyklą, vėliau (nuo darželio iki dešimtos klasės) lankiau lituanistinę šeštadieninę mokyklą, kurioje mokiausi Lietuvos istorijos, geografijos, literatūros, gramatikos, ir kultūros. Sekmadieniais ryte eidavome į lietuviškas mišias, o vakare – į tautinių šokių repeticijas, kurias lankiau nuo pirmos klasės. Lietuviškoje parapijoje buvau pakrikštyta ir sutvirtinta. Taip pat dalyvavau lietuviško choro veikloje, žaidžiau lietuvių krepšinio klubo komandoje „Lituanica“. Mano šeima nuo seno aktyviai dalyvauja Šiaurės Amerikos ateitininkų veikloje – tai apima ir mūsų brangią vasaros stovyklą „Dainava“. Buvau moksleivių ateitininkų pirmininkė, neseniai perėmiau ir šias pareigas studentų ateitininkų organizacijoje. Šią vasarą pirmą kartą gyvenime praleidau mūsų lietuvių šeimų stovyklą, kurioje nuolat stovyklaudavau. Nuo penkiolikos metų vadovauju „Dainavos“ stovyklai, o prieš dvejus metus perėmiau programos vedėjos pareigas. Nuo 2008 m. dalyvauju kiekvienoje Šiaurės Amerikos dainų ar šokių šventėje.
– Ar Amerikoje turi daug bendraminčių, su kuriais puoselėjate lietuvybę? Ar gausios lietuvių bendruomenės?
– Patys artimiausi ir svarbiausi bendraminčiai, su kuriais puoselėju lietuvybę, tai – mano šeima. Juk būtent iš tėvų ir senelių man buvo perduota meilė Lietuvai. Viena iš mano geriausių draugių taip pat yra trečios kartos Amerikos lietuvė. Užaugome kaimynystėje, kartu dalyvaujame lietuvių bendruomenėje, visuomet kartu važiuodavome iš vienos repeticijos į kitą, kartu viską darėm, kartu išmokome mylėti Lietuvą.

Amerikos lietuvių bendruomenėse daugiausiai bendraujame su lietuviais, kurių emigracijos istorija yra tokia pat, kaip ir mūsų. Pavyzdžiui, mano visi artimiausi draugai lietuviai yra tie, kurių seneliai taip pat buvo karo pabėgėliai. Lietuviai, kurie į Ameriką atvyko po Antrojo Pasaulinio karo, ir jų palikuonys skiriasi nuo tų lietuvių, kurie į Ameriką atvažiavo po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Nors turime bendrų veiklų ir esame draugiški vieni kitiems, tačiau tai, kaip mes bendraujame, ir mūsų vertybės truputį skiriasi.
– Gimei ir užaugai Amerikoje, kodėl tau tokia svarbi lietuvybė? Juk neretai net ir Lietuvoje užaugę jaunuoliai, išvažiavę svetur, pamiršta savo šaknis.
– Kaip minėjau, nuo pat mažens tėvai ir seneliai sakydavo, kad esame lietuviai, ir tai yra brangi dovana, kurią turime išlaikyti, puoselėti kalbą ir tradicijas. Nežinojau kito gyvenimo. Kaip ir kiti Amerikos lietuviai, taip ir aš, ėjau į lietuvišką mokyklą, dainavau lietuviškas dainas stovyklose, per šv. Kūčias nevalgydavau mėsos ir t.t. Nors vengiau silkės ir kartais būdavo sunku anksti keltis šeštadieniais, visa mūsų lietuviška veikla man labai labai patiko. Turėjome bendrą istoriją, ir visi buvome tokie artimi. Ta bendra senelių istorija ir perduotos lietuviškos vertybės mus suvienijo – kaip galima tuo nesididžiuoti?
– Ar dažnai grįžti į Lietuvą? Ar netrūksta veiklos, grįžus iš Amerikos, kuri neretai vadinama galimybių šalimi?

– Man labai miela, kad visi manęs klausia to, kada grįšiu į Lietuvą, o ne – kada skrisiu, keliausiu ar aplankysiu, juk esu buvusi Lietuvoje tik tris kartus. Kaip ir sakiau, pirmą kartą atvykau į Lietuvą 2015 m. su organizacija „Vaiko vartai į mokslą“, vėliau, 2018 m., dalyvavau Dainų šventėje. Būnant Lietuvoje, daugiausia laiko praleidžiu Vilniuje: turiu čia giminių, su kuriais išlaikėme stiprų ryšį, ir dar nemažai draugų. Esu buvusi ir kituose Lietuvos miestuose. Norėčiau ir dar daugiau Lietuvos pamatyti…
– Šiemet dalyvavai ekspedicijoje „Misija Sibiras“, kas paskatino imtis šio iššūkio? Kokie įspūdžiai?
– Pirmą kartą apie „Misija Sibiras“ sužinojau prieš porą metų. Klausiau savo draugės iš Lietuvos, kokia tai misija. Kai man pasakė, kad po pirmosios atrankos vyksta bandomasis žygis, aš svarsčiau, kad nėra nė menkiausios galimybės patekti į komandą, nors man pati ekspedicija atrodė labai patraukli ir maniau, kad labai tikčiau tokioje programoje. Šiais metais, kai ekspedicijos organizatoriai paskelbė, jog prasideda atranka į 2019 m. komandą, aš per vieną savaitę sulaukiau žinučių iš draugų ir pažįstamų, kad turėčiau pateikti prašymą. Po pokalbio su „Misija Sibiras“ vadovais, per savo gimtadienį, sužinojau, kad patekau į šių metų komandą.

Nežinojau, ko prieš ekspediciją tikėtis. Žinojau, kad fiziškai bus sunku, bet emociškai nebuvo kaip pasiruošti. Net ir prieš skrendant į Lietuvą, baiminausi, kaip mane priims kiti komandos nariai. Buvau vienintelė dalyvė ne iš Lietuvos, vienintelė negimusi Lietuvoje, buvau viena iš jauniausių komandoje ir dar labai išgyvenau dėl lietuvių kalbos. Po pirmo susitikimo su komanda man pasidarė aišku, kad be reikalo jaudinausi. Apskritai, labai patiko. Patys svarbiausi įrodymai, kad ekspedicija buvo prasminga ir sėkminga – tai nuovargis ir ašaros, kurios pasirodė ekspedicijai pasibaigus. Man ši ekspedicija yra išskirtinė, palyginti su mano kitomis savanoriavimo kelionėmis. Ji apima ne tik norą daryti gerą darbą, bet ir tautiškumą, pilietiškumą, pasiryžimą išsaugoti savo šalies istoriją.
– Kaip manai, ką duoda tokie projektai, kaip „Misija Sibiras“?
– Tokie projektai žmogui suteikia galimybę gyvai prisiliesti prie savo šeimos ir šalies istorijos. Po to, kai pastatėm antrą koplystulpį netoli tos vietos, kur vienu metu stovėjo lageris, mes sugiedojom Lietuvos himną. Apsikabinus, stovint priešais mūsų pačių pastatytą koplytstulpį, pajutau neįvardijamą jausmą… Didžiuojuosi, kad aš, trečios kartos Amerikos lietuvė, buvau Kazachstane, ten, kur liko dalis Lietuvos istorijos…. Nuostabu – kaip ta Lietuvėlė sugeba suvienyti ir paveikti savo vaikus, net ir tuos, kurie dėl vienos ar kitos priežasties gyvena svetur.
– Ar kiti Jūsų šeimos nariai palaiko tai, ką darote? Ar turite kokių nors šeimos lietuviškų tradicijų?

– Taip, šeima palaiko mano veiklą. Ypač tėvai ir močiutė, juk jie tiek pastangų įdėjo, kad jų vaikai užaugtų sąmoningais lietuviais. Šeimoje turime įvairių tradicijų: ir lietuviškų, ir amerikietiškų, ir katalikiškų.
– Ar rekomenduotum aplankyti Lietuvą savo draugams, kurie nėra lietuviai?
– Būtinai rekomenduočiau aplankyti Lietuvą, bet su sąlyga, kad aš pati ją aprodysiu. Norėčiau, kad jie matytų šią šalį mano akimis (šypsosi).
– Ko palinkėtumėte lietuviams, išvykusiems gyventi svetur?
– Išlaikyti lietuvių kalbą, tradicijas ir surasti būdą, kaip palaikyti gyvą ryšį su Lietuva.
– Ačiū už nuoširdų pokalbį.
Rimantė Jančauskaitė
Nuotraukos iš asmeninio Marijos Čyvaitės archyvo

Iš Marijos prisiminimų apie Lietuvą (2018 m.)

Pati brangiausia man tėvų suteikta dovana – lietuvybė
„Išvažiuoti iš Lietuvos po trijų ten puikiai praleistų savaičių man buvo nepaprastai sunku. Visą skrydį iš Vilniaus į Helsinkį akys buvo pilnos ašarų… Lėktuve pradėjau lyginti savo emocinę būklę su savo senelių, kai jiems reikėjo iš šios šalies išvažiuoti prieš 70 metų. Ir jei man taip sunku buvo dabar, po tokių atostogų, negaliu įsivaizduoti, kaip sunku tai padaryti buvo seneliams karo metu. Jie net nežinojo, ar iš viso grįš.
Nors seneliai paliko Lietuvą, Lietuva jų nepaliko. Esu be galo dėkinga, kad jie taip išlaikė ir perdavė šios šalies kultūrą, tradicijas, kalbą ir meilę Lietuvai mano tėvams, jog jie – gimę ir augę Amerikoje – perduotų man tą patį. O jie, prisiėmę šią atsakomybę, tai padarė taip puikiai, jog aš, trečios kartos Amerikos lietuvė, po tiek metų galiu nukeliauti į Lietuvėlę (kurioje jaučiuosi kaip namuose), dalyvauti Lietuvos šimtmečio Dainų šventėje, ir kartu su 30,000 (+?) lietuvių Vingio parke sugiedoti tautišką giesmę, visiškai suprasdama ir pajusdama kiekvieną himno žodį.
Bet, kol esu Amerikoje, žinau, kad yra nelengva išlaikyti lietuvybę, būnant taip toli nuo jos. Negaliu dalyvauti jos kasdienybėje, tačiau nei viena diena mano gyvenime nepraeina be lietuvių kalbos ir turbūt niekada nenustosiu gailėtis, kad nesu „tikra“ ar „pilnavertė“ lietuvaitė dėl to, jog gimiau JAV, o ne ten.
Vis ieškau pusiausvyros tarp „dviejų gyvenimų“ – mano realaus, amerikietiškojo, ir mūsų sukurto bei sąmoningai išlaikyto lietuviškojo gyvenimo Amerikoje. Bet todėl man Lietuvos išsaugota kultūra yra tokia svarbi. Ji gyvena mano širdyje, ir aš, su parama iš mūsų nuostabios lietuvių bendruomenės bei mano šeimos dėka, noriu ir galiu ją išlaikyti. O ypač dabar, kai aš esu buvus Lietuvoje ne vieną kartą, labai vertinu tai, jog galiu patirti tą vietą ir jos istoriją, iš kurios kilo visa, kas man buvo perduota, ir ką laikau taip arti širdies.
Mieli Lietuvos draugai ir giminės, sunku rasti tinkamus padėkos žodžius dėl jūsų svetingumo. Tikiuosi greit pas jus sugrįžti, tačiau gal jau ilgesniam laikui…
Esu dėkinga ir kitiems išeivijos lietuviams, jog galėjau su jumis kartu švęsti tą šalį.
O mano Tėveliams ir šeimai – ačiū, kad nepasidavėte, kai užsispyrusi penkerių metų Marytė nutarė, jog jinai nebekalbės lietuviškai, ir kad nuo pat pirmų dienų parodėte man puikų pavyzdį, kaip reikia auklėti lietuvišką šeimą išeivijoje… Ačiū už Lietuvą, kurią perdavėte man.“