Ameriką iškeitė į Lietuvą, rančą – į namą Medelyne

Niujorke gimusio ir augusio Lauryno (Larry) Kiceinos namo garaže stovi antikvarinis melsvai žalias 1968 m. „Chevrolet“ sunkvežimis. Prieš trejus metus į jo priekabą L. Kiceina sukrovė būtiniausius daiktus ir iš Majamio išplukdė į Klaipėdą. Netrukus į gimtąjį senelių kraštą atvyko ir jis pats. „Su žmona apkeliavome visą Lietuvą, ieškodami vietos, kurioje gyvensime. Mūsų paieškos atvedė į miestą, kuriame lankiausi 1997-aisiais. Į Šiaulius“, – sako L. Kiceina.

„Šiauliai man patiko iš pirmo žvilgsnio“

„Iš mano gyvenimo išeitų knyga“, – šypteli Larry. Pirmasis knygos puslapis – Bruklinas. Būtent šiame gausiai apgyvendintame Niujorko rajone, lietuvių Algirdo ir Annos šeimoje, 1949 m. gimė L. Kiceina. „Esu grynakraujis lietuvis. Tai – viena iš priežasčių, kodėl nusprendžiau gyventi Lietuvoje. Žinau, kad daug žmonių svajoja išvykti į Ameriką, todėl nemažai kas stebisi, jog pasirinkau būti čia. Bet Lietuvoje – mano šaknys. Negali žinoti, kur eini, jei nežinai, iš kur atėjai“, – įsitikinęs jis.

Atkurti lietuvišką giminės istoriją nėra paprasta. Ypač, kai Lietuvoje gyvenusias ir Amerikoje gimusias kartas skiria daugiau nei šimtmetis – L. Kiceinos seneliai į JAV emigravo XX a. pr. „Neseniai lankiausi Čypeliuose netoli Skapiškio (Kupiškio r.). Iš čia kilęs mano senelis. Kaimelis beveik išnykęs – belikusios dvi ar trys trobos. Kaimelio gyventojai pasakojo, kad namas, kuriame gyveno mano senelis, sudegė per Antrąjį pasaulinį karą, o toje vietoje buvo palaidoti vokiečių kareiviai ir jų amunicija“, – sako L. Kiceina.

Šiauliuose giminystės ryšių Amerikos lietuvis neturi – kodėl apsigyveno būtent šiame mieste? „1997 m. buvau aktyvus Tarptautinės policijos asociacijos narys. Tais pačiais metais vidaus reikalų ministras pakvietė mane atvykti į Lietuvą. Lankiausi Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Nidos ir Šiaulių komisariatuose. Šiauliai man patiko iš pirmo žvilgsnio. Kai su žmona persikėlėme į Lietuvą, iš pradžių apsistojome Kaune. Galėjome gyventi bet kuriame Lietuvos mieste, bet išsirinkome Šiaulius. Čia nebūna kamščių, yra keturi geri prekybos centrai. Šiauliai – puikus ir patogus miestas gyventi“, – sako Larry.

Dešimt metų – policijos žirgo balne

Tarptautinės policijos asociacijos veikloje jis dalyvauja iki šiol. Norėtų, kad Lietuvos pareigūnai būtų labiau gerbiami, kad visuomenė jais labiau pasitikėtų.

„Pamenu, kai pirmą kartą lankiausi Lietuvoje, manęs klausė: ką daryti, kad policijos veikloje būtų mažiau korupcijos? Atsakiau, jog išeitis labai paprasta – reikia mokėti geresnius atlyginimus. JAV policijos pareigūno darbas yra gerai apmokamas, skiriamos solidžios pensijos. Lietuvoje policininkams, ypač jauniems, sunku pragyventi“, – apgailestauja L. Kiceina.

Policininku tapti jis svajojo nuo vaikystės. Tiesa, svajonę teko atidėti dėl Vietnamo karo – baigęs mokyklą, L. Kiceina savanoriu įstojo į JAV kariuomenę. „Norėjau prisidėti kovojant prieš komunistų agresiją Vietname. Tai buvo sunkus laikotarpis. Džiaugiuosi, kad likau gyvas“, – nedaugžodžiauja karo veteranas.

Sugrįžęs iš Vietnamo jaunas vyras įgyvendino vaikystės svajonę – tapo policininku. Prisimena, kad tėvas siūlė verčiau rinktis valdininko duoną, tačiau policininko karjera buvo sėkminga ir spalvinga. L. Kiceina dešimt metų praleido policijos žirgo balne, vadovavo pareigūnų-raitelių būriui, treniravo tarnybinius šunis, įgijo du aukštuosius išsilavinimus studijuodamas baudžiamąją teisę – netgi dėstė ją universitete. Beje, lietuvio pėdomis pasekė ir vyriausioji dukra Maryann. Po penkerių metų ji ketina išeiti į pensiją ir... taip pat apsigyventi Lietuvoje.

Į Lietuvą pakvietė Dievas

Prisimindamas senus laikus, L. Kiceina šypsosi: „Gyvenimas atrodė puikus. Draugų ir šeimos akyse buvau karo didvyris, puikiai klostėsi karjera. Su pirmąja žmona Susan susilaukėme dviejų gražuolių dukrų. Turėjau namą, du automobilius, valtį. Tačiau ėmiau jausti, kad gyvenimas yra kur kas daugiau nei šeima, darbas, turtas. Klausiau savęs, kokia mano buvimo prasmė?“

Atsakymo į šį klausimą lietuvis ieškojo religijoje. Nors augo katalikiškoje šeimoje, vaikystėje sekmadieniais lankydavo bažnyčią ir patarnaudavo kunigui, tikrąjį ryšį su Dievu pajuto prisijungęs prie baptistų judėjimo ir studijuodamas Bibliją. „Tuo, ką sužinojau, norėjau pasidalyti su kolegomis. Įkūriau judėjimą „Policininkai Kristui“. Kolegos dažnai sakydavo, kad tikėjimas išgelbėjo jų santuokas ir netgi gyvybes“, – džiaugiasi Larry.

Jam pačiam tikėjimas atnešė vidinę ramybę. „Gyvenime būna audrų – aš jų turėjau tikrai nemažai. Iš pradžių – Vietnamas, kuriame vos nežuvau. Tuomet – pirmosios žmonos netektis. Ją pasiglemžė vėžys. Tėvo, mamos mirtys. Tikėjimas neapsaugo nuo audrų, bet, toms audroms praūžus, suteikia ramybę“, – sako L. Kiceina ir priduria, kad praėjus dvejiems metams po pirmosios žmonos mirties, ramybės šaltiniu tapo lietuvė Andromeda, su kuria žiedus sumainė Havajuose.

Tikėjimas L. Kiceiną atvedė ir į Lietuvą. Vyras sako pajutęs, kad būtent to iš jo nori Dievas. „Spėjau išmokti: jeigu Dievas prašo, kad kažką padarytumei, o tu nedarai, nebūsi laimingas. Todėl nusprendžiau važiuoti į Lietuvą. Labiausiai dėl to džiaugėsi žmona – ji labai ilgėjosi gimtinės. Tuo metu turėjau rančą, kurioje treniruodavau žirgus – juos pirkdavau iš indėnų. Man sekėsi, bet viską pardaviau. Pasilikau tik seną „Chevrolet“ sunkvežimį, į kurį sukroviau būtiniausius daiktus ir iš Majamio išsiunčiau į Klaipėdą. Kai atvykau į Lietuvą pasiimti sunkvežimio, buvo šalta, snigo“, – prisimena L. Kiceina.

Į Lietuvą, kaip pats sako, jis atvažiavo dalytis tikėjimo džiaugsmu. Larry pamokslauja Lietuvos bažnyčiose, vieną kartą per savaitę namuose rengia Biblijos skaitymus.

Gyvena Lietuvoje, atostogauja Amerikoje

Beje, savo istoriją L. Kiceina pasakoja angliškai. „Man labai pasisekė, nes vaikystėje devynerius metus lankiau lietuvišką mokyklą. Nuo pirmadienio iki penktadienio. Šeštadieniais vykdavo lietuvių kalbos pamokos, tačiau kuris jaunas vaikinas norės eiti į mokyklą šeštadieniais? Užuot mokęsis su draugais žaisdavau futbolą, beisbolą ir vaikydavausi merginas. Štai taip ir neišmokau kalbėti lietuviškai“, – šypteli jis.

Kalbos barjerą L. Kiceina stengiasi įveikti šypsena, bet jau spėjo pastebėti, kad Lietuvoje į besišypsančiuosius žiūrima kreivai. „Amerikoje kalbindavau net ir nepažįstamus žmones, dalydavausi su jais savo džiaugsmu. Kai tai darau Lietuvoje, žmonės į mane žiūri taip, tarsi ant pečių turėčiau dvi galvas“, – sako Larry.

Šaltuoju metų laikotarpiu jis užrakina savo namų duris ir išvyksta į Floridą. „Bet į Ameriką grįžtu ne dėl šalčio. Lapkričio mėnesį amerikiečiai švenčia Padėkos dieną, prasideda kalėdinis laikotarpis. Tuo metu noriu būti su šeima – Amerikoje likusios mano dukros, šeši anūkai“, – sako Larry.

O štai liepos 4-ąją, Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės dieną, L. Kiceina švęs Lietuvoje. Ta proga Medelyno mikrorajone, Larry namų kieme iškils dvi – Lietuvos ir Amerikos – vėliavos.