Alytiškis, kurio sąskaitoje - keturi Lietuvos futbolo taurės titulai

Dzūkijos sostinėje gimęs ir užaugęs Donatas Vencevičius - vienas tituluočiausių iš Alytaus kilusių futbolininkų. Dabar Alytaus „Dainavos“ klubą treniruojantis specialistas prieš Lietuvos futbolo federacijos (LFF) taurės finalą sekmadienį pripažino, kad tokio tipo varžybos jam paliko daug gerų prisiminimų.

Buvęs Vilniaus „Žalgirio“, Varšuvos „Polonia“, „Koebenhavn“ ir Lietuvos nacionalinės rinktinės saugas yra tapęs Lietuvos ir Danijos čempionu bei Lenkijos vicečempionu. Savo karjeroje Lietuvos futbolo taurę D. Vencevičius laimėjo keturis kartus (1991, 1993, 1994, 1997 metais), taip pat žaidė ir kitų šalių taurių varžybose.

D. Vencevičius nuo 2018 metų pradžios treniruoja Alytaus „Dainavos“ klubą ir jau debiutiniame sezone spėjo jį nuvesti iki pusfinalio. Jame alytiškiai pralaimėjo trofėjų ginančiam Kauno „Stumbrui“, kuris dėl titulo kovos su Vilniaus „Žalgirio“ klubu. Apie savo prisiminimus iš futbolininko karjeros ir pastarųjų metų treniravimo jis papasakojo lff.lt svetainei.

- Treneri, turėjote nemažai patirties žaidžiant Lietuvos taurės varžybose ir ją laimėjote keturis kartus. Kokie prisiminimai žaidžiant šiame turnyre?

- Kaip žaidėjui, prisiminimai iš taurės varžybų išlieka labai geri. Ankščiau susidomėjimas jomis buvo labai didelis ir tai buvo prestižinis turnyras. Kiekvienam žaidėjui titulai yra labai svarbu. Tuo metu „Žalgiris“ dominavo Lietuvos futbole ir taurė daug kam atrodė sunkiai pasiekiama. Man buvo smagu būti tos komandos dalimi.

- Kuris iš keturių trofėjų jums buvo įsimintiniausias?

- Ko gero, tai buvo 1997 metais Alytuje vykęs taurės finalas. Tose rungtynėse su „Žalgiriu“ įveikėme Kauno „Inkarą“ ir laimėjome vienu įvarčiu, o aš įmušiau vienuolikos metrų baudinį, todėl faktas, kad pelniau lemiamą įvartį gimtajame mieste buvo labai malonus.

- Taurės varžybose jums teko žaisti ir užsienyje - Lenkijoje, Danijoje, Norvegijoje ir Švedijoje. Kuo pasižymėjo ten žaistos rungtynės?

- Visur, kur žaidžiau, buvo prestižo reikalas laimėti nacionalinę taurę. Skandinavijos šalyse taurės varžybos vykdavo panašiu principu ir mažesnės komandos laukdavo miesteliuose stipresnių lygų klubų. Stadionai buvo sausakimši, o finalus stebėdavo valstybių karalius ir karalienė, jie įteikdavo taurę nugalėtojams. Tai buvo labai stiprus akcentas. Kai žaidžiau Norvegijoje, „Molde“ klubas pirmą kartą pateko į finalą ir iš Moldės miestelio į Osle vykusias rungtynes išvyko du trečdaliai žmonių. Skirtingai nuo Lietuvos, ten buvo galima jausti, kad jau prieš mačus miestai ir miesteliai gyveno futbolu ir laukdavo tų dvikovų.

- Jūsų treniruojama komanda „Dainava“ šį sezoną nužengė iki LFF taurės pusfinalio. Savo kelyje sutriuškinote Varėnos „Merkį“ (7:0), „Elektrėnų versmę“ (10:0), Joniškio „Saned“ (9:0), taip pat įveikėte Gargždų „Bangą“ (2:1). Atrodo, kad komandai motyvacijos tikrai nestigo?

- Žinoma, tai buvo svarbios varžybos mums ir visi žaidėjai norėjo parodyti save iš geriausios pusės bei buvo pilnai atsidavę aikštėje, tad logiški ir rezultatai. Su kiekvienomis rungtynėmis mums apetitas kilo bevalgant. Laimi vieną, kitą mačą ir jau matai, kad artėji link svarbiausių etapų, kyla dar didesnis susidomėjimas ir su nekantrumu laukiame burtų. Taurės varžybos ir yra tuo įdomios, kad vienerios rungtynės nulemia tavo likimą.

- Pusfinalyje pralaimėjote praėjusių metų finalininkui Kauno „Stumbrui“. Kaip vertinate visą pasirodymą taurėje?

- Norėjome išspausti iš pusfinalio kiek daugiau. Daugeliui žaidėjų tai buvo didelis šuolis nuo Pirmos lygos varžybų į LFF taurės pusfinalį. Pusfinalio rungtynėse startinėje sudėtyje žaidė septyni alytiškiai ir tai buvo naujas laukas jiems, jautėsi šiokia tokia įtampa. Iki antrojo įvarčio vyko apylygė kova, bet vėliau sugriuvome ir „Stumbras“ pasinaudojo mūsų klaidomis. Jie buvo tikrai gerai subalansuota komanda ir mums nebuvo galima tikėtis, jog tai bus lengvai įveikiamas varžovas, tačiau visam trenerių štabui ir žaidėjams tokios rungtynės yra neįkainojama patirtis.

- „Dainava“ atkakliai kaunasi dėl patekimo į A lygą, mieste šiais metais vyko Europos 17-mečių merginų čempionatas, UEFA Europos lygos ir moterų Čempionių lygos varžybos, o LFF taurės finalas patikėtas surengti Alytui. Ar galima teigti, kad vyksta miesto futbolo atgimimas?

- Norisi tikėti, kad tai vyksta. Žmonės į stadioną visada renkasi noriai ir gausiai ir tą parodė jūsų paminėti turnyrai. Trokštame, kad „Dainava“ žaistų aukščiausioje lygoje ir joje kovotų su varžovais, kaip lygūs su lygiais. Turime tam puikias sąlygas ir infrastruktūrą, bet norėtųsi, kad klubas gautų didesnį finansavimą. Alytuje žmonės visada mėgo, mėgsta ir mėgs futbolą, tačiau į viską reikia žiūrėti realiai.

- Alytaus stadione sekmadienį susitinka „Stumbras“ ir „Žalgiris“. Kokių tikitės finalo rungtynių iš abiejų komandų?

- Yra senas pasakymas, kad apginti trofėjų yra sunkiau, nei jį iškovoti. Manau, kad kauniečiams bus nelengva išlaikyti taurę, „Žalgiris“ norės pasiekti revanšą po praėjusių metų pralaimėjimo ir įgyvendinti aukščiausius tikslus. Sunku pasakyti, kokią taktiką pasirinks abu treneriai. „Stumbro“ žaidimas paremtas individualių žaidėjų meistriškumu, o „Žalgiris“ - labiau disciplinuotu komandiniu žaidimu, todėl intriguoja pamatyti, ką jos pateiks svarbiausioje dvikovoje.

2018 metų LFF taurės finalo rungtynės startuos sekmadienį 13 val.
ELTA