Alytaus seniūnijos seniūnas Kęstutis Tumynas: „Aš pirmiau padėsiu kitam, o tik paskui žiūrėsiu savęs“

Alytaus rajono Alytaus seniūnijos seniūnas Kęstutis Tumynas yra įdomus žmogus. Be pagrindinio darbo – seniūno pareigų, jis puikiai vaidina, groja vargonais, gieda bažnyčios chore ir net ūkininkauja. Tai žmogus, kurį verta pažinti geriau.

– Pradėkime nuo pradžių, papasakokite apie savo gyvenimą, kai dar nebuvote Alytaus seniūnijos seniūnas.

– Nuo 1998 metų pradėjau ūkininkauti, todėl ir dabarnesu nutolęs nuo tėviškės laukų. Dirbau AB „Lytagra“, taip pat – pas ūkininkus, vėliau, išėjus į pensiją Alytaus seniūnijos Žemės ūkio skyriaus specialistui, užėmiau jo vietą.

– Kas Jus paskatino tapti seniūnu? Ar siekėte šių pareigų?

– Oi, tikrai ne, anksčiau net negalvojau apie tokį darbą. Manau, kad gyvenimas tiesiog taip susiklostė – buvęs seniūnas išėjo į pensiją, liko tik pavaduotojas, vėliau ir jis išėjo iš darbo. Iš pradžių dalyvavau konkurse užimti seniūno pavaduotojo vietą, vėliau laimėjau konkursą ir seniūno pareigoms užimti, nes jau žinojau šio darbo specifiką, pažinau žmones.

– Kai į vadovaujančias pareigas ateina naujas žmogus, natūralu, kad aplinkiniams būna smalsu – kas per žmogus, kuo domisi, kokius reikalavimus kelia? O kaip vietos gyventojai priėmė Jus? Juk esate savas?

– Manau, kad gana greitai „įaugau“ į seniūnijos gyvenimą, tikrai nesu čia svetimas žmogus, ir pats nuo pirmų dienų jaučiausi, kaip sakoma, savo vietoje.

Žinoma, su gyventojais būta įvairiausių kuriozų. Mūsų seniūnija yra išskirtinė rajone – priemiestinė. Žmonės pasistatė namus rajono teritorijoje, bet dirba dažniausiai mieste. Natūralu, kad jie nori miesto patogumų, tad ir mums kelia tam tikrus reikalavimus. Pavyzdžiui, išbandymus siuntė ir naktimis keldami greidiariavimo klausimus ir kodėl sniegas nevalytas (juokiasi).

Dėl tokių dalykų niekada nepykau ir nepykstu. Net ir šią žiemą, antrą valandą nakties sulaukiau žinutės su klausimu – kada nuvalysit kelią?

Žmonės yra tokie, kad jų problema jiems atrodo svarbiau už viską, todėl jie kreipiasi bet kokiu paros metu, žino, kad aš visuomet esu pasiekiamas, ir mano darbo valandos nesibaigia, uždarius seniūnijos duris.

– Įprasta seniūno diena, kokia ji?

– Visa šeimyna atsikeliame, susitvarkome savo ūkį, ir aštuntą valandą aš jau būnu seniūnijoje. Kiekvieną rytą aptariame svarbiausius klausimus, tada prasideda gyventojų skambučiai, kartais net telefonas įkaista nuo tų skambučių.

Iš esmės visos dienos yra panašios ir tuo pačiu – skirtingos, darbo grafikas keičiasi priklausomai nuo to, kokius klausimus tenka spręsti „čia ir dabar“... Kažkam kyla problema, tai ir lekiu, kaip koks gaisrininkas...– šmaikštauja seniūnas.

– Kaip išgyvenate nesėkmes, interesantų nepasitenkinimą ir priekaištus? Juk būna? Ką darote, kad nervai nurimtų?

– Žinoma, kad visko būna, tačiau stengiuosi visko nepriimti asmeniškai. Gyvenimas taip jau sudėliotas: jeigu negatyvą kaupsi savyje, nuo to niekam nebus geriau, tik blogiau. Tai aš ir stengiuosi visuomet surasti viduriuką, kad būtų ir žmonėms gerai, ir pats prieš save nesijausčiau blogai.

Man geriausias nusiraminimo būdas – veikla. Mėgstu groti, važiuodamas automobiliu – paniūniuoju, padainuoju. Jeigu turiu laisvo laiko, apeinu savo laukus, įkvepiu gryno oro. Kartais visai nedaug tereikia, kad emocijos atslūgtų. Ir vėl su džiaugsmu einu į darbą.

– Net ir praėjus 3 metams – į darbą su džiaugsmu? Kuo tas darbas jus žavi?

– Manau, kad tikrai esu ten, kur ir turėčiau būti.Per tuos darbo metus seniūnijoje geriau pažinau žmones, žinau kaip jie gyvena, su kokiomis problemomis susiduria. Šiame darbe didžiausias pliusas ir žavesys yra tas, kad galiu betarpiškai bendrauti su žmonėmis, jiems padėti tada, kuomet labiausiai to reikia.

Turbūt esu taip išauklėtas, kad pirmiau padėsiu kitam, o tik paskui žiūrėsiu savęs.

Minusų yra įvairiausių, tik niekad apie juos pernelyg negalvoju. Didžiausias minusas – kad interesantas ant tavęs gali rėkti, tave – kaltinti, kitą kartą – net šmeižti, o tu privalai išlikti ramus, juk negali atsakyti tuo pačiu.

– Alytaus seniūnija yra didžiausia rajone pagal gyventojų skaičių, kokie žmonės čia gyvena?

– Galiu pasidžiaugti, kad mūsų gyventojai yra susitelkę ir labai veiklūs. Šiuo metu yra 14 bendruomenių, kurios galėtų būti pavyzdys kitoms Alytaus rajono bendruomenėms.

Žmonės vieni kitiems geranoriškai padeda, ištiesia pagalbos ranką, tad žinau, į ką galėčiau kreiptis net ir naktį.

Nusiskundimų, kaip ir visur, būna įvairiausių, tačiau kartais skaudu, kad gyventojai, nors patys, savo noru atsikraustė į kaimą, reikalauja infrastruktūros lygio kaip mieste. Suprantama, to padaryti taip greitai, kaip jiems norisi, tiesiog neįmanoma. Dėl to plykst – įsižiebia skandalas, arba pasipila skundai. Dažniausiai žiemą dėl užsnigtų kelių, kai net ir miestuose toli gražu ne visos gatvės spėjamos nuvalyti, o čia juk, kaip ne kaip – kaimiškos vietovės, ne visur iki durų privažiuosi.

Tiek seniūnija, tiek Alytaus rajono savivaldybės vadovai dedame visas pastangas, kad išpildytume gyventojų prašymus, kad jiems čia būtų gera, patogu gyventi.

Mero Algirdo Vrubliausko, savivaldybės administracijos direktorės Gintarės Jociunskaitės iniciatyva įgyvendintas Miklusėnų gyvenvietės plėtros projektas, įrengtos vaikų žaidimo aikštelės, šaligatviai, išasfaltuotos gatvės, sutvarkyti skverai. Genių, Praniūnų, Radžiūnų ir kituose kaimuose išasfaltuoti keliai, sutvarkytos vaikų žaidimų aikštelės, Luksnėnuose suremontuoti kultūros namai ir bendruomenės susibūrimo patalpos, – neįsivaizduoju, ar per 3 darbo metus įmanoma padaryti daugiau?!

– Jūs esate atpažįstamas kaip humoro personažas Vinculis. Kada ir kodėl toks skirtingas „dvynys“ atsirado jūsų gyvenime?

– Mano visos veiklos atsirado palaipsniui, bendraujant su žmonėmis, gal tik iš šalies atrodo, kad visko veikiu tiek daug, o pačiam viskas natūraliai išeina, regis, kitaip ir būti negali.

Humoristas Vinculis „įsikraustė“ pas mane tuomet, kai Butrimonių kultūros centre veikęs mėgėjų teatras „Kubilas“ paprašė, kad prisijungčiau prie jų komandos. Kaip visuomet, nemokėjau pasakyti „ne“, todėl teko ieškoti kažko savito, žmonėms suprantamo, paprasto ir linksmo paveikslo. Prisimenu, vaidinom spektaklį „Amerika pirty“, jame pagrindinį vaidmenį atliko aktorius, vardu Vincas. Tai nuo jo ir nusižiūrėjau savo Vinculį (juokiasi).

Kita mano veikla – giedojimas bažnyčios chore – irgi atsirado natūraliai, nes mano senelis buvo giedotojas, nuo 12 metų amžiaus kartu su juo ėjau į chorą, visko iš jo išmokau. Vėliau žmonės pradėjo vis kviesti – ateik, pagiedok, – taip viskas ir tęsiasi 30 metų.

Na, o prieš dvejus metus netekome savo parapijos vargonininko, tai ir į jo kėdę atsisėdau.

– Jeigu iš visko, ką dabar darote, tektų pasirinkti tik vieną veiklą, kurią pasirinktumėte?

– Sakysite – nesąmonė, bet labiausiai atsipalaiduoju, užsimirštu, net ir pailsiu – ūkininkaudamas. Po visų dienos darbų išeinu į laukus, apeinu gyvuliukus, iškart galvoj pasidaro šviesiau.

Laukuose aš ir uždainuoju, ir pabūnu vienas su savo mintimis, jokio streso, jokio nerimo!

– Kas yra Jūsų didžiausi pagalbininkai? Juk tiek daug visko nuveikti vienam nelengva?

– Aš visada tiek kitiems, tiek ir sau sakau, kad kai nori – tai visur suspėji ir visus darbus padarai. Jeigu nenorėčiau, tikrai į visas puses nelakstyčiau ir nesistengčiau. Toks jau esu, man reikia daug veiklų, nes tik tada jaučiuosi savimi.

Darbe didžiausi pagalbininkai – tai bendruomenės, ūkininkai, verslininkai, seniūnijos kolektyvas. Visur kitur – be abejo, mano šeima. Kartu su dukromis giedame, bendruomenės veikloje dalyvaujame. Žmona yra mūsų „vadybininkė“, ji atsakinga už tai, kad mes visi būtume švarūs, pasitempę, geros nuotaikos. Taigi, būtent savo šeimai esu labiausiai dėkingas, žinau, kad į juos visuomet galiu atsiremti.

– Kokios yra 3 didžiausios Jūsų gyvenimo vertybės?

– Mano nuomone, šeima – tai didžiausias turtas, kokį tik gali turėti žmogus, tad man visuomet didžiausia vertybė yra gebėjimas vienas kitą išklausyti, rasti kompromisą. Taip pat – padėti artimui ir džiaugsme, ir bėdoje. O darbe svarbiausia tikėti tuo, ką darai, daryti viską kiek įmanoma geriau, pasitikėti vadovais, komanda.

– Ką norėtumėte palinkėti sau, seniūnijos gyventojams ir žmonėms, kurie skaitys šį interviu?

– Sau labiausiai norėčiau palinkėti kantrybės ir sveikatos, nes tik iš šono gali atrodyti, kad seniūno darbas yra lengvas ir paprastas. Reikia begalinės kantrybės. Ir sveikatos!

Lygiai taip pat ir gyventojams, ir skaitytojams linkiu sveikatos. Būkite linksmi, kūrybingi, darbštūs. Linkiu supratimo kitų žmonių atžvilgiu ir dar stipresnio bendruomeniškumo mums visiems.

Ačiū už pokalbį.