Alytaus rajono garbės pilietė I. Milkevičiūtė: tai Dievo dovana

„Kaimo mergaitė, kuri ganė karves – štai stovi garsiausiose pasaulio scenose.“ Sėkmė? Operos primadona profesorė Irena Milkevičiūtė tai vadina darbštumu, kurio ją mokė mama, ir apsauga iš dangaus.

Namais vadino Butrimonis

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja prof. I. Milkevičiūtė gimė Kaune, kur tuo metu mokėsi jos tėtis Vytautas Mickevičius. Po mokslų persikėlus gyventi į tėviškę Dzūkijoje, kartu atvyko ir visa šeima. Mokytoju dirbančiam tėvui ne kartą teko persikelti dirbti vis į kitą mokyklą, o su juo kartu mokyklas keitė ir Irena. „Iki klasės suolo tekdavo sukarti ne vieną kilometrą“, – prisimena moteris. Vis tik mokslai šeimoje visada būdavo prioritetas.

Šeima, pakeitusi keletą gyvenamųjų vietų, galiausiai apsistojo Butrimonyse, kur susirentė medinį namelį. „Tas namas, kurį tėvelis savomis rankomis pastatė, tebestovi – labai norėčiau nupirkti jį, – su nostalgija balse sako Irena. – Iki šiol jaučiu, kad Butrimonyse dalis mano istorijos, mano šaknys.“

Nuo ketvirtos klasės gyvenimas tapo kiek sėslesnis, I. Milkevičiūtė pradėjo lankyti tuometinę Butrimonių vidurinę mokyklą. Dainuoti, raiškiai deklamuoti eilėraščius ir šokti ypač mėgusios mergaitės muzikalumą gana anksti pastebėjo lietuvių kalbos mokytojas Antanas Brūzga.

„Kai į kultūros namus atveždavo indiškų filmų, kuriuose būdavo visko, kas man teikė džiaugsmą – šokių ir dainų – iš ten neišeidavau. Kiek kartų rodė, tiek kartų ir žiūrėjau tuos filmus“, – su šypsena prisimena Irena.

Jau tuomet, muzikalumu ir artistiškumu pasižymėjusi mergaitė, iš spintos išsitraukusi gėlėtą mamos suknelę, indų filmuose matytus ornamentus nusipiešusi sau ant rankų ir veido, Naujųjų Metų proga sukūrė tikrą šou užsienio kalba. Ir nors praėjus daugeliui metų Irena nepamena, koks tai buvo konkursas, bet pasirodymo jaudulį ir laimėtą pirmąją vietą už artistiškumą ir neeilinius meninius gebėjimus – pamena ligšiol.

„Indiškus žodžius pati sukūriau, o melodiją nesunkiai atkartojau iš matytų filmų“, – pasakoja operos solistė. 

Per gyvenimą vedė tikėjimas

Muzika visada buvo reikšminga Irenos šeimos dalis. Mama su tėveliu, kaip prisimena moteris, turėjo puikius balsus, abu dainavo choruose, dalyvavo Dainų šventėse. Močiutės Domicelės Mickevičienės, dainavusios itin aukštu, švariu balsu, „Dzūkų dainos“ saugomos net Lietuvių tautosakos archyvuose.

Muzikalumas ir klausa be abejonės buvo užkoduoti genuose. Tačiau už viską, ką pasiekusi, Irena Milkevičiūtė dėkoja Dangui.

„Turbūt mane iš viršaus kažkas globojo – vedė mane per gyvenimo sunkumus“, – sako moteris.

Butrimonių mokykloje baigusi septynias klases, Irena įstojo į tuometinį Tallat-Kelpšos muzikos technikumą. „Neturėjau muzikinio išsilavinimo, todėl mane priėmė tik į kanklių specialybę. Aš įsivaizdavau, kad dainuosiu sau pritardama kanklėmis. Tačiau viskas buvo gerokai sudėtingiau: mokė ir dirigavimo, ir groti fortepijonu. Per trejus metus gavau neblogą pagrindą muzikiniam išsilavinimui, bet turėjau pereiti į Kauno J. Gruodžio muzikos mokyklą, nes ten galėjau gyventi pas gimines, o Vilniuje laikiausi pusbadžiu. Kartais per dieną būdavau suvalgiusi tik pusę lėkštės sriubos“, – apie nelengvą jaunystę pasakojo I. Milkevičiūtė.
14 metų į didmiestį mokytis išvykusi Irena atvira: „Buvo be galo sunku.“ Save kaimo vaiku vadinusi moteris pasakoja gyvenusi bendrabutyje su kitomis 12 merginų, iš kurių Irena buvusi pati jauniausia. „Visko galėjo būti ir buvo visko...“– nutyla Irena. Ir supranti, kad apie tą nelengvą laiką kalbėti nėra paprasta.

„Man niekas negalėjo padėti, – sako I. Milkevičiūtė. – Kuklaus mokytoju dirbusio tėvelio atlyginimo vos pakako išlaikyti šeimą, todėl į gyvenimą turėjau kabintis pati, viską pasiekiau savo darbu.“

Irena pasakoja, kad tai mama visuomet vaikuose ugdė darbštumą, įdiegė tikėjimą, kuris ir lydėjo visą gyvenimą.

Mama Marijona buvo giliai tikinti ir nors tuometiniais laikais mokytojo šeima negalėjo savame kaime eiti į bažnyčią, noras lankyti Dievo namus buvo stipresnis už daugiau negu 15 kilometrų, kuriuos šeimai pėsčiomis tekdavo sukarti iki Jiezno bažnyčios. Ir dar tiek pat atgal.

Gilus tikėjimo įspaudas širdyje buvo ta šviesa, vedusi gyvenimo kely. Irenos Milkevičiūtės istorija gali tapti įkvėpimu kiekvienam, kiek daug savo atkaklumu ir darbštumu galima pasiekti.

Vien sėkmės nepakanka

„Mintys realizuojasi, – sako Irena. – Tačiau reikia ne tik labai norėti, bet ir daug dirbti: tuomet sėkmė ateina kaip atpildas už tavo pastangas.“

Tarptautines operos arenas užkariavusi primadona I. Milkevičiūtė itin kukli: „Ar esu laiminga? Turėčiau būti laiminga, tačiau buvau auklėjama savo laimę tausoti, pamenu, mama sakydavo: „vaikeli, nedainuok, nesidžiauk, nes ryt verksi“ – ir tas pasakymas taip giliai manyje įsišaknijo, kad rodos net laimę turiu tausoti.“

„Esu labai griežta ir reikli sau, tačiau jei taip nebūtų, vargu, ar būčiau pasiekusi tokių scenos aukštumų, – sako I. Milkevičiūtė. – Tik savo atkakliu darbu ir valios pastangomis.“

Irena prisimena, kad tėtis nuo mažens sakydavęs, jog gyvenime svarbiausia – išsilavinimas. Panašias gyvenimo pamokas Irena skiepijo ir savo vaikams, nuo mažų dienų parodžiusi ir muzikos kelią – abu vaikus leido į M. K. Čiurlionio meno mokyklą, nors sakosi kategoriškai dainavimo nepiršusi.

Paprastu nuoširdumu spinduliuojanti moteris sako, kad gyvenime ją labiausiai džiugina jos vaikai ir septyni anūkai. Dukros Asmik Grigorian, kurią mama meiliai vadina Astute, sūnus pas močiutę mokosi dainavimo. Kiti anūkai kiek tolėliau nuo meno, pasirinkę fizikos, informacinių technologijų, medicinos sritis.

Už poros metų 80-ies metų jubiliejų švęsianti Irena atvira, jau gal ir norėtųsi pailsėti, bet iki šiol jaučiasi esanti reikalinga – pas ją norinčių mokytis studentų grupės – pilnut pilnutėlės.

Įvertinta Garbės piliečio titulu

Įstabaus grožio ir jėgos sopranas Irena Milkevičiūtė net ir darbų gausoje nepamiršta Alytaus rajono ir tokio artimo jai Butrimonių krašto – lankosi gimnazijoje, rengia koncertus plačiajai auditorijai.

„Nors atrodo, kad neilgai tame krašte tegyvenau, bet iki šiol mus sieja šiltas ryšys“, – sako I. Milkevičiūtė. Dukra Asmik smalsumo vedama pati nuvyko į Butrimonis iš arti pamatyti senelių namų ir krašto, apie kurį tiek daug mamos pasakojimuose girdėta. Asmik Grigorian, sekdama mamos vardo įspaudais Butrimonyse, aplankė ne tik patį miestelį, bet ir gimnaziją bei Irenos Milkevičiūtės vardo kabinetą.

„Esu labai sujaudinta, kad Butrimonių gimnazijoje šalia pirmosios ponios Almos Adamkienės ir kitų garsių žmonių atidarytas ir mano vardo kabinetas. Jų dėmesys – man be galo svarbus.“

„Iki džiaugsmo ašarų jautru, kai esi pastebėtas ir įvertintas“, – taip apie Butrimonių krašto žmonių iniciatyvą pasiūlyti profesorę Ireną Milkevičiūtę 2025 m. Alytaus rajono garbės piliete kalba pati operos primadona ir čia pat lyg kuklindamasi priduria: „Dieve, taigi yra daug labiau nusipelniusių žmonių...“

Garbės piliečio regalijos prof. Irenai Milkevičiūtei įteiktos iškilmingo renginio Valstybės dieną Dauguose metu. Regalijas įteikė Alytaus rajono merė Rasa Vitkauskienė.

„Kitaip – nei Dievo dovana – to negalėčiau pavadinti... – dėkodama už įvertinimą sakė Irena Milkevičiūtė. – Už viską dėkoju ir lenkiuosi Butrimonių gimnazijos bendruomenei, direktoriui Valdui Valvoniui ir Neringai Valvonienei...“