Alytaus kraštotyros muziejuje  atidaryta Gretos Bratkauskaitės paroda

G. Bratkauskaitė – tarptautinį pripažinimą pelniusi skaitmeninio meno kūrėja, savo darbais išsiskirianti subtilia pastelinių spalvų palete ir įtraukiomis kompozicijomis. Menininkė žiūrovą kviečia į vizualinį eskapizmą – unikalią patirtį ištrūkti iš kasdienybės, kurioje technologijos susilieja su estetika, sukurdamos harmoningą, ramybės kupiną pasaulį. Ši skaitmeninio meno kūrėjos Gretos paroda lankytojus kviečia permąstyti meno ir technologijų santykį tyrinėjant jų tarpusavio sąveiką bei patirti, kaip šių dviejų pasaulių susitikimas gali sukurti naują emocinę patirtį.

Greta, į Jūsų parodos atidarymą susirinko daug žmonių. Buvo malonu?  

Taip, buvo tikrai malonu. Mane ypač pradžiugino tai, kad atėjo abi mano močiutės – tai buvo labai gražus ir ypatingas momentas. Sulaukiau svečių iš skirtingų savo gyvenimo etapų – mokytojų iš mokyklos, draugų iš studijų laikų, giminaičių. Buvo nuostabu matyti tiek pažįstamų veidų vienoje vietoje. Dar įdomiau buvo sutikti žmonių, kurių nepažinojau – tai rodo, kad paroda kažkaip pasiekė ir juos. Toks palaikymas mane tikrai įkvėpė.

Parodą sudaro dvi dalys „Vizijos ir horizontAI“. Jos atspindi Jūsų kūrybinį kelią: 3D ekspozicija „Vizijos“ ir dirbtinio intelekto instaliacija „HorizontAI“. Pakalbėkime iš pradžių apie „Vizijas“ – 3D grafikos darbų kolekciją. Jūsų kūryba atskleidžia, kaip 3D grafika gali būti ne tik techninis įrankis, bet ir galingas būdas perteikti emocijas, idėjas ir vizijas. Kokios temos dominuoja šioje parodoje? Ar jas inspiravo technologijos, ar jos gimė nepriklausomai nuo jų?

Savo kūriniais stengiuosi suteikti vizualią pabėgimo nuo kasdienybės patirtį. Siekiu sukurti jausmą, kad žiūrovas yra kviečiamas į pasaulį, kuriame dominuoja grožis, viltis ir svajonės. Tai tarsi kvietimas sustoti ir įvertinti dabartinį momentą, atsikvėpti ir pasinerti į meną, kuris atveria naujas realybes. Kūrybos temoms įtakos turėjo tiek technologijos, tiek asmeninė patirtis ir emocijos. Nors technologijos – tai įrankiai, leidžiantys išreikšti mano vizijas, pačios idėjos gimsta iš noro perteikti jausmus ir pasaulį, kuriuo norėčiau pasidalinti su kitais.

„HorizontAI“ – tai tiltas tarp žmogaus ir dirbtinio intelekto (DI). Parodos lankytojai yra kviečiami tapti unikalios, nuolat kintančios vizualinės patirties dalimi. Instaliacija realiu laiku generuoja unikalius vaizdus, paremtus lankytojų veiksmais ir emocijomis. Interaktyvios instaliacijos „HorizontAI“ bendraautoris – Kasparas Griškus. Kaip gimė Jūsų kūrybinis tandemas? Papasakokite truputį daugiau apie šį sumanymą.

Kasparas yra mano gyvenimo draugas, ir mes dirbame kartu prie įvairių projektų jau ilgą laiką. Jis turi stiprų techninį ir inžinerinį mąstymą, o aš – kūrybinę gyslelę, todėl puikiai vienas kitą papildome. Kasparas atsakingas už techninę pusę, o aš prisidedu prie vizualinio ir kūrybinio aspekto, tad kartu galime sukurti interaktyvias, naujas ir įdomias patirtis. Jau keletą metų galvojau apie interaktyvų projektą, tačiau dar nežinojau, kokia forma tai galėtų būti. Kai atsirado dirbtinis intelektas, supratau, kad tai ir yra tai, ko aš ieškojau. „HorizontAI“ tapo mūsų galimybe supažindinti žmones su dirbtinio intelekto pasauliu ir jo įvairove, kartu suteikiant jiems unikalią, įtraukiančią ir nuolat besikeičiančią vizualinę patirtį.

Greta, kaip jūs nusprendžiate, kur baigiasi dirbtinio intelekto indėlis ir prasideda jūsų meninis sprendimas? 

Tai labai įdomus klausimas, ir atsakymas į jį yra nuolatinis vyksmas, nes viskas priklauso nuo kūrybinio proceso ir, žinoma, nuo paties projekto. Man asmeniškai svarbu, kad dirbtinis intelektas būtų naudojamas kaip įrankis, padedantis išreikšti tam tikras idėjas ir koncepcijas. Aš visada siekiu subalansuoti šiuos du aspektus – techninį ir meninį. Instaliacijoje „HorizontAI“ DI atlieka pagrindinį vaidmenį generuojant vizualus, tačiau jis veikia tik todėl, kad mes su Kasparu jį suprogramavome, suteikėme jam struktūrą ir užtikrinome, kad jis veiktų taip, kaip norime. Be mūsų techninių žinių ir kūrybinio sprendimo, DI tiesiog būtų įrankis, neturintis savo kūrybinės iniciatyvos.

Ar Jūsų kūryboje yra idėja, kad dirbtinis intelektas gali būti menininkas? 

Dirbtinis intelektas gali būti įrankis, kuris plečia kūrėjo galimybes ir leidžia jam pasiekti naujų, neįprastų rezultatų, tačiau jis nėra gebantis patirti ar išreikšti žmogaus emocijas ir tikslus taip, kaip tai gali padaryti tik žmogus. Taigi, mano požiūriu, DI gali būti stiprus kūrybinis partneris, bet jis nėra menininkas savaime. Menininkas, kaip kūrėjas, visada lieka žmogus, kuris sprendžia, kokį kelią pasirinkti, kokias idėjas perduoti ir kokiu būdu dirbtinį intelektą panaudoti. 

Ar buvo kūrinys, kuris Jums tapo ypatingu iššūkiu? 

Visi mano kūriniai buvo tam tikri iššūkiai, nes kaip ir tradiciškai piešiant ranka, tiek dirbant skaitmeninėmis priemonėmis, reikia nuolatinės praktikos ir įgūdžių tobulinimo. Dirbant su 3D modeliavimu, įvairiomis programomis, kiekvienas darbas yra daugybės valandų praktikos ir mokymosi rezultatas. Taip pat yra ir kūrybiniai iššūkiai, kai reikia rasti įkvėpimo, sugalvoti, ką noriu perteikti naujais darbais. Tai gali užtrukti savaitėmis ar mėnesiais, nes svarbu ne tik atlikti techninį darbą, bet ir sukurti kažką, kas turės emocinę vertę ir rezonuos su žmonėmis.
Kaip įsivaizduojate dirbtinio intelekto ir meno sąveikos raidą ateityje? 

Galime tik įsivaizduoti, kaip ateityje menas ir dirbtinis intelektas taps vis artimesni – galbūt atsiras nauji meno žanrai, kuriuose technologijos ir žmogaus kūryba susijungs į kažką visiškai naujo ir nepažinto. Tačiau, nepaisant visų technologinių pokyčių, žmonių emocijos ir kūrybinė energija išliks pagrindiniais meno varikliais.

Kaip Kraštotyros muziejaus erdvė prisidėjo prie šios parodos įgyvendinimo? Ar ji turėjo įtakos darbų eksponavimo idėjoms?

Muziejus suteikė viską, ko reikėjo – nuo projektoriaus instaliacijai iki kitų techninių detalių, kurios leido kūriniams atsiskleisti taip, kaip norėjau. Esu labai dėkinga muziejui už jų paramą ir už tai, kad jie atvėrė erdvę mano kūrybai.

Kokio jausmo linkėtumėte Jūsų parodą aplankiusiam žmogui? 

Norėčiau, kad lankytojai po apsilankymo šioje parodoje išsineštų tą jausmą, kurį aš pati nešiojuosi – malonų jaudulį dėl ateities, šiek tiek neapibrėžtą, tačiau kupiną potencialo ir galimybių. Tai susiję su dirbtiniu intelektu ir tuo, kas laukia mūsų ateityje. Kartu norėčiau, kad jie jaustųsi ramesni ir užtikrinti, jog ateitis, nors ir kupina pokyčių, vis tiek atneša viltį ir naujų galimybių. Taip pat norėčiau, kad lankytojai pajustų ramybę ir viltį, kad viskas bus gerai. Kalbant apie 3D darbus, norėjau sukurti erdvę, kurioje žiūrovai galėtų pasinerti į grožį ir ramybę, pabėgti nuo kasdienio šurmulio. Šie darbai turi savo unikalią estetiką, kuri kviečia sustoti ir reflektuoti – išsinešti įkvėpimą ir pozityvumą, kad viskas, nepaisant visų technologinių pokyčių, galiausiai bus gerai.

O kas toliau, Greta, Jūsų kūrybiniame gyvenime?

Aš labai džiaugiuosi sukūrusi interaktyvią instaliaciją, nes jau kuris laikas norėjau sukurti kažką, kas leistų žmonėms tiesiogiai dalyvauti kūryboje ir patirti meno procesą. Manau, kad tai taps svarbia mano darbo dalimi – norėčiau dažniau išeiti iš už ekrano ir suteikti žmonėms tiesioginę, įtraukiančią patirtį, kuri skatina mąstyti, jausti ir bendrauti su menu. Šis projektas tikrai įkvėpė mane toliau plėtoti šią kryptį ir sukurti dar daugiau patirčių, kurios sujungia meną, technologijas ir žmones.