Alvydas Lukys: „Žmogus neturi šaknų, bet jam jų reikia“

Ilgiau nei du mėnesius Fotografijos muziejuje buvo eksponuojama iš Šiaulių kilusio fotomenininko Alvydo Lukio fotografijų paroda „Ne tik šaknys. Pagal tėvo Juozo Lukio Sibiro archyvą“, kurioje į jautrų ir estetišką pasakojimą susijungia autoriaus augalų fotografijos iš serijos „Ars Botanica“ ir tėvo Juozo Lukio (1927–2001) atgaivintos nuotraukos iš tremties metų Sibire ir kelių pirmųjų metų, sugrįžus į Lietuvą.

– Pradėkime pokalbį nuo pažinties su jumis. Esate fotomenininkas.

– Manęs vienas bičiulis jugoslavas paklausė: „Kam tu priklausai – fotomenininkams ar menininkams, kurie naudoja fotografiją?”. Ir pridūrė: „Neabejoju, kad antriesiems.” Keistas dalijimasis pasaulyje: jeigu dalyvauji fotografijos salonėliuose – tai tu tik fotografijoje kapstaisi, jeigu stebi šiuolaikinio meno pasaulį – supranti, kad galėtum ir kitais dalykais užsiimti, bet daugiausia užsiimi fotografija. Turbūt save visgi laikyčiau menininku, kuris naudojasi fotografija.

– Esate Vilniaus dailės akademijos profesorius, Fotografijos ir medijos meno katedros steigėjas. Kokią vietą fotografija užima jūsų gyvenime?

– Pagrindinę. Kai dėstai, jau daugiau nieko nebeišeina – tai yra ir specialybė, ir hobis, ir visa kita. Karjeroje įdomiai judėjau, nes mokiausi Statybos institute Vilniuje. Fotografavau dar tada, kai mokiausi Juliaus Janonio mokykloje, Šiauliuose. Kai pradėjau mokytis institute, pačiais pirmaisiais metais susiradau fotoklubą, kuriame užsiiminėjome savišvieta. Vėliau pradėjau dirbti šalia jo – buvo tokia techninė mokymo priemonių laboratorija. Jai reikėdavo tai fotografinės, tai kino medžiagos. Buvau įgijęs kino mechaniko teises. Pasilikau dirbti toje techninių priemonių laboratorijoje trejus metus. Po to pajutau, kad man ankšta. Pradėjau dirbti freelanceriu. Įstojau į Fotomenininkų sąjungą. Įdarbino. Fotografavau meno kūrinius, rūpinausi įvairia dokumentacija. Taip labiau susidūriau su meno pasauliu – nebe tik su fotografija, o ir daile, skulptūra, ypač tapyba. 1990 m. Grafikos katedroje atsidarė laboratorija, buvau pakviestas vedėjauti. Vėliau teko ir dėstyti. Trumpai tokia biografija. O toliau, kaip sakoma, esi ant bėgių ir važiuoji.

– Ilgiau nei dešimtmetį plėtojate augalų stebėjimo estetika paremtą fotografijų seriją „Ars Botanica“. Kokios serijos ištakos ir kas jus traukia augalų fotografijoje?

– Tai susiję su 2006 metų paroda, skirta paminėti Algimanto Švėgždos mirties metines. Jis man visada darė įspūdį. Buvo toks smagus nuotykis. Būdamas prie jūros, pradėjau dėlioti planus, ką galėčiau fotografuoti. Sugrįžęs aplankiau Algimanto Švėgždos personalinę parodą Parodų rūmuose, tuomet ŠMC dar nebuvo, ir vos neatsisėdau: buvo visas mintis nupaišęs. Jis tuomet sunkiai sirgo, gyveno Berlyne. Buvau pritrenktas, kaip kartais vizijos sutampa. Jo kūryboje daugiausia buvo augalai, jų detalės, bet tai buvo piešiniai, tapyba – ne fotografija. Lioviausi galvoti apie augalų fotografiją, nes tai jau okupuota vieta. Visai į kitus dalykus persikėlė mintys. 2006 m. buvo A. Švėgždos mirties metinės. Pagalvojau, kad reikėtų paskirti kažką jam atminti ir padariau seriją A. Švėgždos atminimui, kurioje buvo obuoliai, česnakai – panašūs dalykai, kaip jis darė, – baltame fone. Nors dar iki tol fotografavau baltame fone, bet tuo metu ne augalus. Atradau ką kita.

Po A. Švėgždos paminėjimo įsidrąsinau. Įsigijau apleistą pastatą Molėtų rajone. Persikėlė ten mano judėjimas – studijos kūrimas. Ta gamtos aplinka... Pradėjau atidžiau žiūrėti į augalus. Jie tapo personažais. Jeigu jais anksčiau buvo daiktai, kuriuos sukūrė žmogus, tai viskas kardinaliai apsisuko: ten kūrėjas Dievas, ar kaip pavadinti... Augalų pasaulis man pasidarė įdomus. Auginimas – tai kantrybės, įsižiūrėjimo, prižiūrėjimo menas. Nuo A. Švėgždos paminėjimo su augalais dirbti pradėjau vis dažniau ir dažniau... Buvo ir kitų projektų, bet dabar, kai nieko specialiai negalvoju, yra augalo likimo klausimas.

– Minėjote, kad a. a. menotyrininkas Vytenis Rimkus pametėjo mintį daryti bendrą jūsų ir tėvo fotografijų parodą. Kaip buvo auginama ir plėtojama ta idėja?

– Tai buvo rimtas iššūkis. V. Rimkus labai paprastai žiūrėdavo į reikalus, sako: padarykite parodą su tėčiu. Dar tuomet tėtis buvo gyvas. Jis neprofesionaliai užsiiminėjo fotografija. Kaip tai padaryti – man buvo didžiulis klausimas. Kai jau turėjau profesionalo patirties ir pradėjau tyrinėti, pamačiau, kad tos šakelės susmaigstytos (kalbama apie fotografiją, kurioje įamžintas šeimos portretas prie upės, – aut. past.), kad čia yra dekoracija. Jie darė fantastišką dalyką – gamtinę dekoraciją gamtoje. Maža to, kad gamtos fonas, dar pasipuošė. Tos šakelės be šaknų iš karto pasiūlė pavadinimą ir atsirado metafora apie šaknų nutraukimą, tremtį. Aišku, tai poetinė metafora, bet pasiūlė sprendimus.

Ilgai galvojau, kaip padaryti taip, kad tėčio istorija, kurią sukonstruosiu, nepavirstų dialogu ar interviu. Pasirinkau tai, kas operoje vadinama choru ir solistu. Savo darbus paverčiau choru, o tėčio fotografijos, negatyvai, tapo solistais. Tas choras labiau pabrėžia tremties ir grožio, kurie atrodo nesuderinami, kontrastą.

Etnografiniu požiūriu periodas po tremties, po Stalino mirties, mažiau tyrinėtas. Dažniau kalbama apie vietas, bet nėra nagrinėjama tai, kaip tremtiniai jautėsi, grįždami į Lietuvą. Jie buvo kaip šuniui penkta koja – visiškai nereikalingi. Dažnai tokį požiūrį jausdavo. Mano gamtos vaizduose nėra tik džiugesys, juose labai daug rudens.

– Parodos ašį sudaro jūsų tėvo istorinės nuotraukos. Kokią įtaką tėvo fotografija darė jums?

– Vaikystėje labai konkrečią – tiesiog užkrėtė mane. Mano estetiniai siekiai keitėsi: pradžioje buvo įdomu, vėliau nebe. Mane sudomino reportažinė Lietuvos fotografijos tradicija. Domino, kaip tas stebėtojas veikia Kunčiaus, Sutkaus ar Luckaus fotografijose. Tėvo nuotraukose man nelabai patiko, kad jie pozuoja. Pozuojamoji fotografija man pasirodė svetima, neatrodė įdomi. Kai įlindau labiau į menus, supratau, kad kaip tik ta pozuojamoji fotografija ir yra labai įdomi, nes žmonės tuomet pasirodo tokie, kokie nori būti, o kokie yra, mes niekada negalime pasakyti. Galime pasakyti, kaip jie atrodo, kai nekreipia dėmesio į tave, bet tada tai nėra jie – tai yra tiktai jų pavidalai. Pozavimas kaip tik atskleidžia charakterius. Tai supratau tik vėliau, kai pažinau, kas iš tikrųjų yra tas psichologinis portretas.

– Centrinė parodos fotografija – tai jūsų šeimos portretas, kur matyti sukaišytos į žemę ievų šakelės. Ta nuotrauka tapo atspirties tašku, vystant parodos koncepciją, ir įkvėpė daugiaprasmį pavadinimą – „Ne tik šaknys”. Apie kokias prasmes jūs kalbate?

– Kai supratau, kad tos ievos yra nupjautos ir sukaišytos, iš karto atėjo mintis, kad jos nenatūraliai auga, yra perkeltos. Ką reiškia būti savo vietoje? Ką reiškia įleisti šaknis? Sakome „čia visa giminė“, „čia mūsų šaknys“. Tas klausimas visada yra. Žmogus yra tas, kuriam nepriklauso šaknys, bet kad ir koks nomadas būtų, kad ir kaip mėgtų turizmą, po kiek laiko namų ilgisi.

Turbūt parodų „Ne tik šaknys” galėtų būti dešimtys – įvairiais aspektais. Žmogus, priešingai nei augalas, neturi šaknų, bet jam jų reikia. Manau, tai ir yra platesnė mintis. Aš įsitikinęs, kad kūriniai turi turėti platesnę mintį. Jeigu jos neturi, nelabai gebės užkabinti. Jie turi bendruosius dalykus pajudinti žmoguje, bet jeigu yra apie kažkokį trumpalaikį blizgutį, tuomet jie nedirbs arba, kaip sako Šiauliuose, „pasidyvinsi ir nueisi“.

– Esate kilęs iš Šiaulių, kur praleidote vaikystę ir paauglystę. Ką jums reiškia miestas?

– Gimtos vietos, ypatingai Miško gatvė, kur praleidau vaikystę, – prisimenamos. Jei būčiau užaugęs Sauginiuose, turėjęs senelių prosenelių fermą, galbūt nebūčiau išvažiavęs. Užaugti, praleisti gyvenimą stambiaplokščiame tarybiniame skruzdėlyne yra kas kita. Norisi geresnės pilnatvės. Labai neblogai jaučiuosi šalia Giedraičių – žymioje vietoje, kur lietuviai sustabdė lenkų invaziją 1920 m. Aš Lietuvą ir tą šaknų vietą suprantu kitaip nei tėvai. Žemę pradedu suprasti kaip kultūrinę teritoriją, nebe agrikultūrinę.

Sigita Kupscytė