„Ali Baba!“ – „Come on siuda“, arba kiemo žaidimai – dabar tik suaugusiųjų tema

Nors kiemuose vaikų mažėja, daugelis suaugusiųjų mielai prisimena vaikystėje kiemuose žaistus žaidimus. Taigi Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje vykusį susitikimą Vytauto Didžiojo universiteto doktorantė, vaikų kiemo žaidimų tyrėja Emilija Jacevičienė pavadino kiemo žaidimų terapija ir kvietė šiauliečius prisiminti savo vaikystę.

Urbanizacija

Kiemo žaidimų tema įdomi ne tik pačiai E. Jacevičienei – pasak jos, klausytojai noriai dalijasi savo patirtimi, istorijomis ir vaikystės nuotykiais. Tai taip pat tampa tyrimo dalimi. „Tiems pateikėjams, kurie dalijasi, tai yra savotiškai naudinga ir malonu. Visi paprastai užsiveda prisimindami, ką žaidė, pradeda vieni su kitais ginčytis“, – įspūdžius iš jau vykusių panašių terapijų pasakoja doktorantė.

E. Jacevičienė prisipažįsta dažnai sulaukianti priekaištų dėl termino „kiemo žaidimai“. Šiais laikais daugelio galvose tai asocijuojama su būtent miesto kiemo žaidimais, nes maždaug XX a. viduryje Lietuvoje prasideda labai smarki urbanizacija: statomi daugiaaukščiai, žmonės keliasi į didmiesčius, šeimos kraustosi į butus ir formuojasi miesto kultūra.

Vienas svarbiausių klausimų, svarstant apsigyventi daugiabutyje, buvo tai, ar jis turi kiemą – erdvę vaikams žaisti. „Taigi vaikai gali beveik neprižiūrimi žaisti tame kieme. Tuomet pradeda formuotis kiemo žaidimai. Vaikai žaidė visą laiką, vaiko darbas yra žaisti – piemenėliai turėdavo milijoną savo žaidimų, – bet būtent XX a. viduryje kiemo žaidimai pradeda formuotis kaip atskiras reiškinys ir jie yra kitokie nei tie, kurie buvo žaidžiami kaime, vienkiemiuose ar tų pačių piemenėlių“, – įsitikinusi tyrėja.

Be priežiūros

Nors Lietuvoje yra surinkta ir ištirta nemažai liaudies žaidimų, šokių, ratelių, pasak Vytauto Didžiojo universiteto doktorantės, kiemo žaidimų iki šiol niekas netyrė. „Niekas nėra rinkęs informacijos apie tai, ką vaikai žaisdavo kieme. Kodėl tai yra svarbu? Nes kieme jie nebuvo prižiūrimi suaugusiųjų. Ar jus kas nors lydėdavo į kiemą?“ – klausia E. Jacevičienė.

Kadangi šiose vietose vaikai būdavo neprižiūrimi, jie galėdavo sau leisti daugiau. „Kartais net patampyti vienas kitam už plaukų ar pastumti“, – pastebi doktorantė. Be to, kieme aplinka nepriklauso niekam – nei mamai, nei tėčiui, nei močiutei, – todėl ją galima išnaudoti žaidimams: kartais šiek tiek pagadinti, užlipti ten, kur negalima.

„Tas kiemas, apie kurį kalbu, nėra kaimo ar vienkiemio: trobos kiemas – visai kas kita, ten viskas yra kažkieno, negalima ant kokio nors padargo užlipti ir daryti, ką nori, – kalba doktorantė. – Čia mes turime miesto kiemą su keistais pastatais, elektrinėmis, turnikais ar kilimų dulkinimo stulpais – šie būdavo ir futbolo vartai, ir tinklinio tinklas, ir net krepšinio lankas.“ Pasak E. Jacevičienės, niekieno kiemo erdvėje buvo kuriami ir nauji žaidimai.

Ji – ir greičiausiai daugelis žmonių – pastebėjo, kad kiemuose žaidžiančių vaikų mažėja. Nors dažnas ima kaltinti, kad jie „sėdi prie kompiuterių“ ar „yra sulindę į telefonus“, tačiau tyrėja kviečia pagalvoti ir apie pasikeitusį požiūrį į mažamečių saugumą: anksčiau tėvai be baimės išleisdavo vaikus į kiemą, galbūt retkarčiais žvilgtelėdavo pro langą, o dabar dauguma tėvų į savo atžalų saugumą žiūri atsakingiau ir vienų, be priežiūros, į kiemą neišleidžia.

Tyrime dalyvavę 103 įvairaus amžiaus apklaustieji atsakė į išsamios anketos klausimus, penki žmonės sutiko duoti interviu, be to, doktorantė rado 26 naudingus komentarus internetinėse pokalbių svetainėse. Nors dauguma respondentų – vilniečiai, kaip ir pati tyrėja, visgi stengtasi apklausti įvairių vietovių gyventojus. „Nepaisant to, kad Lietuva, pripažinkime, mažikė, o kiemo žaidimai gyvuoja apie 60 metų, vis tiek galime pastebėti skirtumus tarp didžiausių miestų“, – sako E. Jacevičienė.

Vien medžioklė

Patys pagrindiniai aktyvūs vaikų kiemo žaidimai, be abejo, yra slėpynės ir gaudynės. Tyrėjos teigimu, visi žaidimai – tikslingai ar ne – ką nors lavina. Antropologai ir kiti mokslininkai šiuos žaidimus priskiria tiems, kurie lavina vienus pagrindinių išlikimo instinktų: žaidžiant gaudynes, gaudantysis tarsi gaudo grobį, o bėgantysis stengiasi išgyventi nesuėstas, o žaidžiant slėpynes, arba ieškoma grobio, arba bandoma pasislėpti nuo plėšrūno. Įdomu tai, kad šiuos žaidimus žaidžia ne tik žmonės, bet ir kai kurie gyvūnai, pavyzdžiui, šuniukai bei kačiukai.

Doktorantė pastebi, kad, žaidžiant gaudynes, dauguma žmonių mieliau renkasi ne gaudyti, o bėgti: istoriškai žmonėms dažniau tekdavo bėgti nuo plėšrūnų, o ne juos vytis, todėl, pasak jos, ir smegenyse susiformavo toks instinktas. „Taip rašoma viename neuromoksliniame straipsnyje – galime tikėti, galime ne“, – su šypsena kalba E. Jacevičienė.

Nemažai žaidimų iš tikrųjų yra slėpynės arba gaudynės, tik su papildomomis taisyklėmis. Ir daug jų net pavadinimuose turi medžioklės elementą. „Vilkas ir žąsys“, „Voverių gaudymas“, „Katė ir pelė“, „Meškos šovimas“, „Stirnų medžioklė“, „Šeško gaudymas“, „Vilko šovimas“, „Karveliai ir vanagai“, „Žuvų gaudymas“, „Šuo ir kiškis“, – įvairius gaudynių variantus vardija tyrėja. – Tai yra lietuvių liaudies žaidimai, kurių kiemuose jau nebežaisdavo, bet vis tiek yra tas medžioklės motyvas.“

Išskirtinis

Kiemuose išpopuliarėjo kitokios gaudynės: vaikai žaisdavo „Broleli, gelbėk“, taip pat vadinamą ir „Broleli, vaduok“: yra vienas gaudytojas ir daug bėgančiųjų; kai gaudytojas ką nors pagauna, šis ištiesia rankas į šonus, sustingsta ir šaukia: „Broleli, gelbėk!“, – jei nepagautieji jį paliečia, jis vėl gali bėgioti. Žaidimo tikslas – kad visi būtų sustingę ir negalėtų vienas kito išgelbėti.

„Lietuvių liaudies žaidimai turi didelę muzikinę dalį – gali būti dainuojami, deklamuojami, skanduojami – ir kokį nors scenarijų: lapė ateina ir vilką paerzina, vilkas privalo kažką atsakyti. Kiemo žaidimuose tokių dialogų nebėra, vienintelis, turintis beveik dialogą, frazę, kurią reikia sakyti, – tai „Broleli, gelbėk“, – šio žaidimo išskirtinumą įvardija E. Jacevičienė.

Kitas populiarus žaidimas – „Aukščiau žemės“, taip pat vadinamas ir „Aukšta žeme“: gaudytojas gali gaudyti tik stovinčiuosius ant žemės, taigi reikia susirasti, kur užsilipti, kad būtum saugus. Pasak doktorantės, šis žaidimas lavino vaikų vaizduotę, ir taip atsirado daugiau žaidimų, pavyzdžiui, „Geležinė ožka“: tam, kad tavęs nepagautų, neturi būti „aukščiau žemės“, o turi paliesti ką nors metalinio. „Mane labai žavi šis žaidimas, – prisipažįsta tyrėja. – Jau minėjau, kad dauguma liaudies žaidimų yra apie gyvūnėlius, medžioklę, o šitas yra toks miesto ir kaimo mišinys.“

Kupidonai irgi žaidė

Tyrėjos teigimu, slėpynes tirti sunkiau nei gaudynes: jos neturi tiek daug pavadinimų, bet turi daug skirtingų variantų. Populiariausias iš jų – „Stuku stuku“, taip pat vadinamas ir „Tuku tuku“, „Tuki tuki“, „Palki stukalki“, „12 pagaliukų“ ar „12 stikliukų“ – tyrime pavyko užfiksuoti net 12 skirtingų šio žaidimo pavadinimų. Tiesa, kai kurie žmonės šį žaidimą vadina tiesiog slėpynėmis, nors daugelis greičiausiai slėpynes įsivaizduoja daug paprasčiau: vienas pasislepia, kitas ieško.

Žaidžiant „Stuku stuku“, vienas žaidėjas nežiūrėdamas skaičiuoja iki sutarto skaičiaus, o kiti slepiasi. Baigęs skaičiuoti, ieškantysis turi surasti kitus, tačiau šie gali išsigelbėti: ieškančiajam nematant reikia nubėgti į sutartą vietą ir „prisistukinti“ arba „prisimušti“ – pasakyti „stuku stuku“ ir savo vardą. Jei ieškantysis aplenkia ir tave „pristukina“ arba „primuša“ pirmas, kitą kartą ieškosi tu.

Doktorantė pasakoja, kad šis žaidimas yra aprašytas dar II a. senąja graikų kalba, o Pompėjoje yra freska, kurioje vaizduojami „Stuku stuku“ žaidžiantys Kupidonai: vienas nežiūri, kitas bėga slėptis, o trečiasis laukia, kol galės „prisistukinti“. „Negaliu nei patvirtinti, nei paneigti, bet žmonės galvoja, kad čia žaidžiama „Stuku stuku“, – sako E. Jacevičienė.

Kaip girdėdavo

Savaime suprantama, Lietuvoje, krepšinio šalyje, vaikai žaisdavo ir šį žaidimą. Tiesa, kiek kitaip: jei kieme būdavo lankas, tai dažniausiai prastos būklės, sulaužytas arba jį užimdavo vyresnis jaunimas. Taigi reikėdavo krepšinį pritaikyti prie aplinkos, ir taip atsirado naujų žaidimų: „Kiaušinis“, dar vadinamas „Minusu“, „Užtaisiniu“, „Penketu“, „Šūdmedaliu“, irgi „Karalius“ bei „Asilas“. Futbolas ir jo variantai irgi būdavo žaidžiami, o vartus atstodavo turnikas. Vienas populiariausių šio tipo žaidimų – „Leteškė“.

Daugelis iš vaikystės prisimena žaidimą „Ali Baba“, kur dalyviai pasiskirsto į dvi komandas, abiejų komandų nariai, susikibę už rankų, sustoja vieni priešais kitus, ir viena komanda šaukia: „Ali Baba!“, kita atsako: „Začem sluga.“ Pirmoji komanda sako: „Za piatava disiatava, [priešininkų komandos žaidėjo vardas], k nam siuda!“ Taigi tas pašauktas vaikas turi bėgti link priešininkų komandos ir stengtis prasiveržti pro sukabintas rankas. Jeigu pavyksta prakirsti, išsirenka vieną priešininką ir atsiveda į savo komandą, o jeigu nepavyksta – lieka priešininkų komandoje.

Tai yra rusiškas žaidimas. Įdomu tai, kad didelė dalis vaikų net nesuprasdavo, ką reiškia skanduotė, nes nemokėjo rusiškai, todėl ji turi nemažai variacijų – žaidžiantieji sakydavo taip, kaip girdėdavo. E. Jacevičienė prisipažįsta, kad ją labiausiai pralinksmino pusiau angliška skanduotės versija: „Ali Baba!“ – „Come on siuda“.

Berniukus priversdavo

Be abejonės, vaikai žaisdavo ir ramesnius žaidimus, kai kurie iš jų – su kamuoliu: „Šansas“, „Valgoma-nevalgoma“, „Chali chalo“. Žaidžiant „Šansą“, taip pat vadinamą „Skorpionu“, „Kobra“, „Gyvenimu“, vedėjas užduoda klausimą apie jūsų ateitį, pavyzdžiui, koks bus jūsų vyro vardas, ir meta kamuolį sakydamas kokį nors variantą. Jei tas variantas žaidėjui nepatinka, jis turi atmušti kamuolį, o jei patinka – sugauti. O jeigu pasako „šansas“, gali sugauti kamuolį ir išsirinkti pats.

„Šitą turbūt labiau žaisdavo mergaitės, berniukus greičiausiai priversdavo žaisti. Atsimenu, per dvi valandas galėdavome susiplanuoti visą gyvenimą: ir vyro vardą, ir kiek vaikų turėsime, ir kokioj šaly gyvensime...“ – prisimena doktorantė.

„Chali chalo“, arba „Chalu chala“, – taip pat per sovietų okupaciją į Lietuvą atkeliavęs žaidimas. Vedėjas užduoda klausimą ir meta kamuolį vienam iš žaidėjų. Jei šis teisingai atsako, vedėjas meta kamuolį kuo toliau – ar kuo aukščiau – ir pats bėga kuo toliau. Atsakęs vaikas turi pagauti kamuolį ir pasakyti „stop“. Vedėjui sustojus, kamuolį pagavęs žaidėjas turi atspėti, kiek žingsnių, pėdučių, dramblių, skruzdėlių ar kitų matavimo vienetų yra iki vedėjo. Tuomet tiek nueina, vedėjas iš rankų padaro lanką, o priėjęs žaidėjas turi įmesti ten kamuolį. Jei pataiko – perima vedėjo rolę.

E. Jacevičienės tyrimo duomenimis, populiarūs žaidimai taip pat buvo „Sugedęs telefonas“, „Šviesoforas“, „Mama, mama, kiek tau metų?“ bei „Juokingas pomidoras“. Visgi ne visi žaidimai buvo aktyvūs ar turėjo taisykles, nustatytą pabaigą. Turbūt daugelis vaikų kiemuose žaisdavo ir pasiskirstę vaidmenimis: šeimą, namus, vaistinę, biblioteką, parduotuvę, restoraną, ligoninę ar net laidojimo namus. „Tai taip pat labai svarbūs žaidimai. Mes jų negalime apibūdinti pagal taisykles, bet jie buvo žaidžiami ir yra surinkti“, – sako doktorantė.