Algirdas Mikutis: nuo režisūros iki minties juvelyrikos

Lėlių teatro režisierius, dailininkas, aktorius, inscenizacijų ir autorinės juvelyrikos kūrėjas – taip apie Algirdą Mikutį rašoma įvairiuose žinynuose, enciklopedijose. Nuo šių metų turėtų atsirasti dar vienas įrašas – knygos „Mikutizmai“ autorius. Nors prie aforizmų knygos jis sakė prakaito nevarvinęs, bet į ją sugulė per septynerius metus užrašyti „mikučiukai“.

Paklaustas, ko savyje daugiausia turi – aktoriaus, režisieriaus, dailininko, juvelyro, A. Mikutis linksmai atšauna: esu plataus profilio mechanizatorius.

– Esate menininkas, kūrėjas. Bet vis tik ką visų pirma įvardytumėte, kalbėdamas apie save?

– Aktoriaus profesiją įgijau konservatorijoje, baigiau ir režisūros studijas, piešiau, užsiėmiau juvelyrika. „Lėlės“ teatre, kur po studijų nuėjau dirbti, reikėjo supratimo apie dailę, nuovokos, kaip konstruojamos lėlės. Lėlių teatro specifika tokia, kad režisierius, nesuprasdamas dailininko darbo, „nusigrybauja“. Dėl šios priežasties buvau ir dailininkas, ir režisierius pirmų dviejų savo spektaklių. Paskui, perpratęs specifiką, jau galėjau dirbti su kitais, pasitikėti dailininkais.

– Kaip nuo režisūros nukeliavote prie juvelyrikos?

– Laikui bėgant, supratau, kad vis tik esu individualaus meno atstovas, kai pats už viską atsakai, nesi priklausomas nuo kitų kūrėjų. Juvelyrika – vienišiaus kelias. Jei sako, kad gerai vaidino aktoriai, – spektaklis blogas. Jei sako, kad muzika gera, – spektaklis blogas. Turi būti visuma, kūrybinis balansas. Man labai „nuskilo“, kad teko dirbti su Olegu Ditkovskiu, kuris kūrė muziką mano spektakliams. Olegas puikiai jaučia laiką, scenos ritmą. Mano režisuotas „Grybų karas“, kuriam muziką kūrė Olegas, rodomas gal 15 metų ir iki šiol anšlagas, nes spektaklis teisingai „sukaltas“.

– Apie jus rašo, kad esate alternatyviosios juvelyrikos atstovas. Apie alternatyviąją juvelyriką girdžiu pirmąkart, bet, žiūrėdama į jūsų darbus, beveik suprantu, apie ką tai. Jūsų juvelyrikoje įžvelgiu režisūros, dramaturgijos, pasakojamą istoriją.

– Alternatyvioji juvelyrika nieko neturi bendro su alternatyviąja medicina... Teisingai – nuo savęs nepabėgsi. Vizualus mąstymas veikia visur. Mano juvelyriniuose darbuose antrą, trečią planą įžvelgia kiti, kartais apie juos net nepagalvodavau.

Kurdamas nedarau eskizų. Nei sau, nei užsakovams. Sakau jiems – kaip aš nupiešiu eskizą, jei pats dar nežinau, ką sukursiu... Išaiškinu užsakovams, kad klientas visada neteisus. Kai penktą, aštuntą kartą užsisako, jau nebeprašo eskizų. O naujų klientų nebepriimu, per ilgai užtrunka aiškinti...

– Juvelyrika iš hobio tapo jūsų profesija. Bet juk be kūrybiškumo reikia išmanyti ir amato subtilybes. Kur jūs jų išmokote?

– Juvelyrikos mokiausi, žiūrėdamas per petį talentingiems draugams juvelyrams ir ugdydamas skonį. Ėjau savo keliu, todėl galėjau kliedėti, klaidžioti šunkeliais – neturėjau autoritetų. Nebuvo baimių, bet turėjau išradinėti dviratį. Rengdavau po 3–4 personalines parodas per metus. Iš draugų žinojau, kad kiekvieną kartą turi būti vis kita parodos koncepcija, meninė idėja. Ir būdavo. Pavyzdžiui, buvau surengęs parodą „Demurgija“. Demurgija – tai tvarsliavos menas mumijoms. Iš plono sidabro vyniojau kūnelius...

Nežinojau, todėl nebijojau daryti skulptūrų iš kilograminių gintarų. Profesionalas draugas sakė neišdrįsęs. Aš nežinojau, užtat išdrįsau... Dariausi instrumentus pats, eksperimentavau.

Mane pakvietė į Dailininkų sąjungą, nereikėjo prašytis, nes sakė, kad kuriu alternatyviąją juvelyriką. Lietuvoje yra apie 1 000 juvelyrų, iš jų – 30–50 autorinės juvelyrikos kūrėjų, o individualios juvelyrikos yra labai nedaug. Yra puikių meistrų, kurie viską daro labai teisingai. Aš moku, bet nenoriu, man neįdomu.

– Aforizmų knyga „Mikutizmai“ – nauja jūsų kūrybos forma. Kaip ji atsirado?

– Knyga – mano pažaidimų rezultatas lygiagrečiai su teatru ir juvelyrika. Tai, sakyčiau, mano bandymas sutaurinti lietuvišką humorą. Politinės aktualijos greitai tampa neaktualios, todėl mano kūryboje jų nėra. Man rūpi vertybės, gilesni dalykai. Prakaitas rašant nevarva, bet užtrukau septynerius metus, kol į knygą sudėjau. Profesorius Egidijus Raila „Mikutizmų“ įžangoje štai taip sudėliojo: „Algirdas Mikutis – tylusis minties juvelyras, ironiško žodžio režisierius, autentiško žanro meistras.“

Tie „mikutizmai“ kažkoks savitumas, atsirado per laiką. Parašyti trumpai, talpiai, su slėpiniu, kai reikia pagalvoti. Į knygą sudėtas ne vienų metų darbas, bet padaryti 90 puslapių knygą... Buvau pažaliavęs iš baimės, bet padariau.

– Pristatant „Mikutizmus“, jus dažnai lydi autorinių dainų atlikėjas Olegas Ditkovskis. Esate bičiuliai, kūrybos bendražygiai?

– Olegas neseniai buvo Šiauliuose su savo programa, bet kai sužinojo, kad aš čia pristatysiu knygą, nusprendė važiuoti kartu. Šiaulių dramos teatre jis dirbo šešerius metus, čia yra likę bičiulių. Olegas yra parašęs muziką turbūt penkiems mano režisuotiems spektakliams. Per knygos pristatymą paprašiau pagroti iš spektaklių, padaryti premjerą, prisistatyti kitu amplua. Vakare dalyvaus ir Šiaulių dramos teatro aktorė Lina Bocytė. Virtualaus bendravimo su Lina rezultatas paaiškės per knygos pristatymą.

– Pasakojote, kad kauniečiai jautriai sureagavo į jūsų: „Jei tu ne vilnietis, tai kas tu?“ O ką pasakytumėte šiauliečiams?

– Čia skirta visiems, ne tik kauniečiams. Na, o jei specialiai šiauliečiams, tai gal šie:

Nedraugauk su kiaulėmis, draugauk su tauriaisiais elniais;

Kai kuriems žmonėms reikia durti į akį,

Tik tada jie pamato žvaigždes.