Algirdas Kancleris-Drapas: toks gyvenimas…

Praėjusiuose dviejuose „Širvio“ numeriuose paviešinome A. Kanclerio-Drapo straipsnį švietimo tema. Šį kartą kviečiu skaitytojus susipažinti su infosofijos pradininku Lietuvoje, Informacijos vartotojų asociacijos prezidentu, kilusiu iš Musninkų, Kazliškių kaimo, Algirdu Kancleriu-Drapu.

– Gerbiamas Algirdai, pirmą kartą išgirdusi jūsų pavardę iš karto pagalvojau, kodėl dviguba pavardė? Gal pirmiausia galėtumėte papasakoti pavardės ir giminės istorijos subtilybes?

– Kanclerio pavardės istorija nėra tiksliai nustatyta. Akivaizdu, kad ji kilusi iš pareigos ar profesijos. Didelė tikimybė, kad mano prosenelis buvo Radvilų dvaro Musninkuose kancleris, tai yra – raštininkas pagal lenkų rašytinius šaltinius.

Pagal metrikus gimiau Širvintų valsčiuje, Kazliškių vienkiemyje, 1933 m. balandžio 3 d. Avino ženkle. Bet šeimoje buvo pasakojama, kad gimiau Ukmergės ligoninėje. Kai mane atvežė į Kazliškius, mano Tėvas pareiškė: „Šito aš neišauginsiu“. Bet jis suklydo: išgyveno per 80 metų, kai aš jau buvau gerokai apsiplunksnavęs.

Senelis Ipolitas Kancleris buvo lietuvybės platintojas Musninkų apylinkėse. Apie savo dėdę su dėkingumu užsimena rašytojas Ignas Šeinius, iš kurio jis gavo „Lietuvos istoriją“, padariusią jam didžiulę įtaką. Tarpukaryje Musninkuose buvo Kanclerio ir Dubiečio gatvė. Du savo sūnus – vyriausią Juozapą leido į kunigus, o jauniausią Justą (mano Tėvą) – į „veterinorius“. Matyt, galvotą apie gyvulininkystės ūkį.

Tėvas jaunystėje Kaimynėlių kaime turėjo Drapo pravardę, kurią jis tarpukaryje pridūrė prie savo pavardės (išskyrus sovietmetį). Jis – Savanoris kūrėjas, turėjo kapitono laipsnį ir buvo karinės lietuviškos terminologijos komisijos pirmininko pavaduotojas. Dirbdamas ŽŪM Veterinarijos departamento direktoriumi, pasižymėjo juodligės pandemijos sutramdymu. Motina Adėlė Jurgelėnaitė-Kanclerienė-Drapienė Operos teatro veteranė, Širvintų, Vilniaus ir kitų bažnyčių choristė. Brolis Vytautas Klaipėdos dramos teatre išgarsėjo Žilvino, o kine Tijūno, vaidmenimis. Sesuo Aldona inžinierė ir pedagogė. Vytautas ir Aldona jaunystėje gyveno Kazliškių ūkyje, o vėliau atvažiuodavo pas tėvus vasaroti. Visi išvardinti, deja, jau iškeliavo į Anapilį.

– Kokį menate save vaikystėje?

– Laimingą vaikystę praleidau 60 ha tėvo ūkyje, kurį jam nupirko brolis Juozapas. Nors tėvas buvo silpnos sveikatos, žemės dirbti nemokėjo ir nenorėjo, bet buvo sumanus organizatorius. Per kelis metus iš apleisto, nepelningo ūkio sukūrė pavyzdinį, į produktyvią gyvulininkystę orientuotą ūkį. Kai 1939 metais užderėjo dobilai, juos pardavęs, tėvas įsirengė vieną pirmųjų Lietuvoje vėju varomą mikroelektrinę. Namus apšvietė elektra, pradėjo veikti lempinis radijo aparatas „Telefunken“, į kurį iš kitos pusės vis žiūrėdavau – kas ten kalba arba groja?

Skaityti išmokau vėlai, nes 2 ar 3 kartus kieno nors perskaitytą tekstą įsimindavau ir galėdavau atkartoti. Deklamavau poemėlę „Gaisras“, Vytės Nemunėlio „Meškiuką Rudnosiuką“, Vinco Kudirkos „Kodėl žydai kiaulienos mėsos nevalgo“ ir kt. Gausiems tėvų sodybos svečiams man reikėdavo pademonstruoti deklamatoriaus gabumus. Iš prigimties ir dėl prieštaringos aplinkos buvau smalsus ir žingeidus. Kodėl toks didžiulius skirtumus tarp ponų ir tarnų elgesio? Kodėl žydi žibutės pavasarį, o ne rudenį? Kodėl Širvinta tokia šalta vasarą, o žiemą ilgai neužšąla? Vis kildavo amžinas klausimas – KODĖL? Gal tai nesibaigiantis kodėlčiuko amžius ar kažkoks nukrypimas, psichologinė anomalija? Noras viską suprasti atvedė prie informacijos, informatikos, o galiausiai prie infosofijos.

– Savo straipsnyje švietimo tema minėjote, kad pakeitėte labai daug mokyklų. Dėl kokių priežasčių teko keisti mokyklas?

– Mokiausi dėl sovietinių aplinkybių 9 mokyklose. Pradėjau Motiejūnų, tęsiau Širvintų pradžios mokykloje ir progimnazijoje. Toliau sekė Kaišiadorių, Žaslių, Telšių, Rietavo, Vabalninko ir Kauno vidurinės mokyklos. Širvintose vokiečių kalbos mokytoja ir Vabalninke literatūros mokytoja perspėjo tėvus, kad manimi domisi KGB, ir patarė dingti. Taip per žiemos šalčius, siekiančius apie minus 40 laipsnių, arkliu mane nuvežė į Biržus, o iš ten traukinuku į Kauną, pas studentę seserį Aldoną. Taip vyko mano pažintinės mokyklinės kelionės. Važiavau ir su nuolat kilnojamu tėvu, kuris (vienas iš dviejų senos kartos „veterinorių“) taip išvengė Sibiro.

– Studijavote sovietiniais metais. Kaip sekėsi siekti karjeros?

– 1951 m. įstojau ir po 5 metų su pagyrimu baigiau Vilniaus universiteto bibliotekininkystės specialybę. Pagal paskyrimą dirbau Varėnos rajono bibliotekos vedėju. Organizavau varėniškių V. Krėvės-Mickevičiaus, amerikono Rojaus Mizaros ir kt. skaitytojų konferencijas. Žurnalisto duonos paragavau Valstybinės respublikinės bibliotekos „Bibliotekų darbo“ redakcijoje.

Grįžau į Vilnių, į Centrinę mokslinę techninę biblioteką. Perėjęs į Mokslinės techninės informacijos institutą, organizavau respublikinius ir visos Sąjungos informatikos simpoziumus, paruošiau „Informatikos darbų“ I tomą. Vilniaus universitete dėsčiau informatikos kursą, organizavau „Informatikos pagrindų“ televizijos kompleksą, kuris sudomino užsienio šalių specialistus (20 atsiliepimų 8 šalyse). Kai katedros vedėjas L. Vladimirovas sužinojo, kad dėstau ne pagal Maskvos koncepciją, atėmė iš manęs informatikos kursą, perėjau dirbti į dabartinės Nacionalinės Martyno Mažvydo biblioteką direktoriaus pavaduotoju mokslo ir metodikos reikalams. Organizavau Pabaltijo nacionalinių bibliotekų skaitymo kultūros konferencijas, pradėjau ruošti bibliotekų automatizavimo koncepciją (Trakų simpoziumas). Parengiau LILAEST, kur 1988 m. pavasarį suplevėsavo trijų Baltijos Respublikų tautinės vėliavos, mokslinę programą. Visi jautė LILAEST renginiuose laisvo Hanzos miesto dvasią – turėjo savo himną, vėliavą, tradicijas.

Buvau pakviestas į socialistinių šalių informacijos tarnybų organizaciją. Su kolegomis paruošiau tarptautinę informacijos perdavimo techninėmis priemonėmis organizavimo prognozę nuo 1968 iki 1980 metų.

Sovietmečiu pabandžiau daryti mokslinę karjerą. Bet nesėkmingai. Įstojau į Maskvos valstybinį kultūros instituto neakivaizdinę aspirantūrą. Išlaikiau būtinus egzaminus, parašiau disertacinį darbą apie bibliotekų ir informacijos tarnybų informacijos perdavimo sistemą. Bet katedros vedėjas M. Gastfer be jokio aptarimo jo ginti neprileido. Visos mano pastangos nuėjo šuniui ant uodegos.

Dalyvavau Kultūros darbuotojų sąjūdyje, pateikiau keletą socioorganizacinių projektų. Sociologijos institutas 1990 metų pradžioje išspausdino mano straipsnį „Stalinizmas informatikos požiūriu“. Kultūros kongrese vedžiau informatikos sekciją. Įkūriau visuomeninį Konsultacinį seimą, kuriame buvo skelbiami patriotiniai nutarimai. Buvau Žemdirbių sąjūdžio valdybos narys, Žemės savininkų sąjungos pirmininko pavaduotojas. Sukūriau Karoliniškėse namo bendriją ir 10 metų jai pirmininkavau.

Parašiau ir išleidau knygas: „Racionalus skaitymas“, „Žmogus – informacijos vartotojas“, „Mokomoji televizija“, „Infotyra“. Leidinyje „Musninkai. Kernavė. Čiobiškis“ apžvelgiau Kanclerių giminės raidą. Skaičiau apie 100 viešų paskaitų ir pranešimų, paskelbiau per 300 straipsnių.

– Jūsų pasiekimai ir darbai stebina. Gal galėtumėte skaitytojams papasakoti ir apie savo šeimą?

– Mano žmona Rima vokiečių kalbos vertėja. Sūnūs – Kęstutis – jau pensininkas. Algirdas aktyvus verslininkas, Hidroponikos bendrovės savininkas. Duktė Diana dirba Užsienio reikalų ministerijoje. Turiu būrį linksmų anūkų ir proanūkių. Bet susirinkti visiems nėra kur – šeimos lizdas išdraskytas. Gerai dar, kad žemė nedirvonuoja. Mano giminėje pastebėtas retokas reiškinys: keturios kartos vyriška linija gimė Avino ženkle: mano Tėvas, aš, sūnus Algirdas ir jo sūnus Martynas. Visiems keturiems būdingas intravertiškumas ir abstraktus mąstymas.

– Minėjote, kad Jūsų tėvui brolis Juozapas nupirko daug žemės. O kaip dabar? Ar atgavote tėvų žemę? Kas ją dirba?

– Atgavus tėvų žemę Kazliškiuose, iškilo problema: kas ir kaip ją dirbs? Visi trobesiai sunaikinti, gyvuliai atimti, jokių padargų nėra. Na ir dirbti nėra kam – visi gyvena Vilniuje, turi patikimas darbovietes. Liko vienintelis kelias – išnuomoti. Bet ilgą laiką nesisekė nuomotojo surasti. Galiausiai iš keturių palikuonių žemę išnuomavo Algirdas Meško – „Kiauklių“ bendrovės vadas.

– Ponas Algirdai, kas Jūs esate: kaimietis ar miestietis?

– Kartais aš savęs klausiu – kas aš esu: kaimietis ar miestietis? Turbūt teisingiausias atsakymas – hibridas. Kaimiečio ir miestiečio jungtis. Kaimiečio etika, tradicijos, patriotizmas, darbštumas. Miestiečio – globalus mąstymas, žingeidumas, informacijos paieška, inovatyvumas. Gerai, kad išvengiau vienpusiškumo. Pagrindiniai kriterijai yra du: homocentrizmas ir poliocentrizmas. Kitaip sakant, žmogiškumas ir pilietiškumas.

– Minėjote, kad vaikystėje kilęs klausimas KODĖL Jus atvedė iki infosofijos. Kas tai?

– Tai pagrindinis mano veikalas. „Infosofijos“ tritomė monografija (koncepcija, informacijos fenomenas ir realybės samprata) dar laukia savo leidėjo. Pagrindinė teorijos idėja jau išdėstyta Generaliniame informatyvumo dėsnyje – realybė yra objektyvi, informacija apie realybę – subjektyvi. Todėl taip sunku surasti Tiesą, suprasti vieniems kitus. Praktinė kryptis – moderni ir originali moksleivių ugdymo bei saviugdos metodologija. Pagrindinė jos idėja – mokinys, mokytojas ir šeima turi veikti kartu, siekiant bendro tikslo – jaunimo talentų ir gabumų natūralaus išvystymo. Mokyklinė didaktika – dirbtinė ir atgyvenusi.

– Nuoširdžiai dėkoju Jums už pokalbį ir linkiu surasti leidėją savo pagrindiniam veikalui. O svarbiausia – tebūnie šis veikalas ne paskutinis.

Algirdą Kanclerį-Drapą kalbino Valda Patinskienė