Algimantas Puipa apie filmą „Sinefilija“: „Kažką laimėjau, kažką pralaimėjau“

Rugpjūčio 2 – 9 dienomis vykęs tarptautinis dailės festivalis „Šiaulių Monmartro Respublika“ pažėrė nemažai staigmenų. Viena jų – Lietuvos kino grando Algimanto Puipos filmo „Sinefilija“ (2021 m.) peržiūra. Grafų Zubovų rūmuose savo akimis išvysti kone daugiausiai diskusijų mūsų šalyje sukėlusią kino juostą panoro ne tik gausus būrys režisieriaus kūrybai neabejingų šiauliečių, bet ir plenero-simpoziumo „Saulės Šiauliai“ dalyvių, prie kurių šiemet dailininko amplua prisijungė ir pats Algimantas Puipa.

„Sinefilija“ – jaunatviškas, juodojo humoro, ironijos, siaubo elementų bei aštrių dialogų nestokojantis filmas – visiška priešingybė ankstesnėms Algimanto Puipos sukurtoms kino juostoms. Pats režisierius prieš filmo peržiūrą susirinkusiems žiūrovams pasakojo, kad „Sinefilija“ gimė išgyvenant tam tikrą kūrybinę krizę: „Man toks etapas dabar, kai žmogus, beveik penkiasdešimt metų dirbantis kine, gali vieną dieną pasakyti – aš viską pasakiau ir aš išeinu. Tai tokioje krizinėje situacijoje aš buvau po paskutinio filmo, kuris vadinosi „Kita tylos pusė“. Tai istorija su labai stipria dramaturgija, kuri turėjo daug gražių emocinių žiūrovų vertinimų. To žiūrovo, kuris yra mano kartos, kuris pripratęs prie mano filmų. Ir vieną dieną aš savęs paklausiau – ką aš veiksiu toliau?“.

Režisieriaus vidinė būsena tuo metu reikalavo pokyčių – tam tikrų iššūkių. Ilgai nedvejojęs jis pasirinko visiškai netikėtą kryptį – lietuviškame kine beveik nenaudojamą siurrealistinę sakmę, kuri turi savo principus, savo žaidimo taisykles: „Kaip yra kažkada pasakęs vienas garsus prancūzų kino avangardistas, filme turi būti pradžia, turi būti kulminacija ir turi būti finalas. Bet nebūtinai mano išvardinta eilės tvarka. Eina kalba apie filmą-sakmę, kuriame yra daug elementų, kurie galbūt ne iš karto suprantami žiūrovui. Apie tokius filmus kalbama – žiūrovas ne tik neapkentė to filmo, bet ir paties kūrėjo“.

Pasitelkęs rašytojo Tomo Šinkariuko kūrybą, Algimantas Puipa filme „Sinefilija“ kuria siurrealistinį pasaulį, kuris švelniai demaskuoja kino iliuziją. O kino juostos pavadinimas – „Sinefilija“ – pasak režisieriaus, yra savotiškas prisipažinimas meilėje kinui.

„Tai – filmas-sapnas, kuriame labai paprastas siužetas: du jauni aktoriai važiuoja į pajūrį filmuotis kažkokiame filme, kurį režisuoja senas režisierius (akt. Juozas Budraitis) ir filmo eigoje pradedi nesuprasti. Žiūrovas pasimeta, ar tai yra filmas, ar jie filmuojasi, kuria čia personažus, ar jie čia gyvena. Ir tas visas sumaišymas, kad nebūtinai logika yra filmo siužetas, praktiškai yra tas kodas, pagal kurį tą filmą reikėtų žiūrėti“, - apie „Sinefiliją“ pasakojo Algimantas Puipa.

Lietuvos kino metras pripažino, kad kurdamas šį filmą nutraukė santykius su savo senąja draugų karta. Prisijungti prie kino juostos jis pakvietė beveik vien tik jaunus žmones – operatorių, kompozitorių, aktorius. Daugeliui jų tai debiutas kino pasaulyje. Ir kas įvyko? Ta karta, kuri žinojo Algimanto Puipos filmus iš anksčiau, nuo režisieriaus nusisuko. Tačiau atsirado nauja karta – jaunoji karta. „Kažką laimėjau, kažką pralaimėjau“, - atviravo mūsų šalies kino korifėjus.

Algimantas Puipa 1974 m. baigė Sąjunginį valstybinį kinematografijos institutą, 2019 m. įvertintas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, 2021 m. Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi, išgarsėjęs kino filmais „Dievų miškas“, „Vilko dantų karoliai“, „Moteris ir keturi jos vyrai“, „Elzė iš Gilijos“, „Miegančių drugelių tvirtovė“, „Edeno sodas“ ir kt.