Aleksandras Ostašenkovas: „Kai ilgai gyveni, taip ir atsitinka“

Šiaulių miesto kultūros centre „Laiptų galerija“ įvykusiame garsaus šalies fotografo Aleksandro Ostašenkovo naujausios knygos „Kelias į atmintį“ pristatyme menotyrininkas, fotografas, renginio moderatorius dr. Tomas Pabedinskas pastebėjo, kuo ši knyga skiriasi nuo kitų: „Ji yra labai kinematografiška, turi aiškią vaizdų seką, pasakojančią istoriją...“ Filosofai Gintautas Mažeikis ir Jurgis Dieliautas paaiškino, kodėl vieną dieną fotografija su žmogumi kalba, kitą – ne, kaip „be to, kas užmiršta, nebus to, kas atmenama“ ir kur A. Ostašenkovas vaikšto ties pavojaus riba.

Apie knygą ir pavadinimą

Albumo autorius A. Ostašenkovas pritarė moderatoriui dėl kinematografiškumo. Matyt, anot jo, dar nenutrūkęs ryšys su kinu. Knygos pradžioje sudėlioti svarbūs akcentai, turintys potekstę, gylį, būtinos iššifruoti informacijos, kurią reikia sujungti su savo patirtimi. Pabaiga – ėjimas horizonto linijos link, kuri baigiasi tada, kai baigiasi ir žmogaus egzistencija.

Viršelio fotografija, kurioje pavaizduota lėlės galva, atrasta sutrūnijusiame negyvenamame name, atrodo kraupoka, tačiau tai – pati egzistencija, mintis, kuri atrodo dar nesuprasta. Visa knyga yra apie laikinumą, būtį, tylą.

Knygos pavadinimas „Kelias į atmintį“ – tarsi fizinė kelionė į vienkiemį, kuriame gyveno fotografo seneliai ir tėvai. Kai vienkiemis ištuštėjo, važiavimas ten ir fizinis judesys virto dvasiniu: „Likus keliasdešimt kilometrų iki tikslo, jau pasiruoši kalbėtis su išėjusiais. Ilgai, kaip koks budistas, žiūri į aplinką, matai ir jauti detalėse įrašytą informaciją. Turi įeiti į tokią būseną, kada nebeegzistuoji materialinėje erdvėje. Ten, kur įeini, nėra dvasinio komforto, bet turinys tampa suprantamas, kai susilieji su aplinka, tyla, atmintimi“, – paaiškino A. Ostašenkovas.

Nuotraukų poveikis

Autorius sakė, kad, išėjus naujam albumui, keletą dienų nuo jo tiesiog negali atsitraukti. „Bendrauji kaip su savarankiška asmenybe, kuri kartais atrodo protingesnė už tave patį. Laikui bėgant tavo fotografijose ji pasiūlo pamatyti kitą turinį, patirtį, kuri vis plečiasi. Tiesiog bendraudamas su fotografijomis, analizuoji save“, – nuotraukų poveikį apibūdino fotografas.

Fotografijos šioje knygoje vaizduoja tam tikrą laikmetį. Jos apima 50-ies metų laikotarpį – nuo 1974-ųjų iki 2024-ųjų, todėl tampa ne tik metafora, bet ir tos santvarkos, žmogaus, viso gyvenimo apibendrinimu. „Tai patirtis, kuri ateina iš to, kad ilgai gyveni. Per tą laiką pamatei save iš šono, išanalizavai viską, ir fotografija tampa kaip priemonė keistis“, – šnekėjo A. Ostašenkovas. Fotografijos šioje knygoje bus nelabai suprantamos tiems, kurie negyveno tame laikotarpyje, nes reikėjo ten būti, patirti. Tai gana sunkus turinys, kurį reikia sujungti su savo patirtimi.

Fotografija kalba arba ne

Į moderatoriaus klausimą apie filosofo teiginį, kad kai kuriose A. Ostašenkovo nuotraukose nėra simbolinės tikrovės, kai atvaizdas ir yra simbolinė tikrovė, G. Mažeikis atsakė: „Dažnai įsivaizduojame, kad visas pasaulis sudarytas iš daugybės reikšmių aibių. Netgi daiktai virsta ženklais ir reikšmių aibėmis. Fotografas pamato reikšmingą dalyką, padariusį jam įspūdį, jį nufotografuoja ir perteikia reikšmę mums. Todėl vieną dieną ženklas arba fotografija kalba, kitą – ne.

Pavyzdžiui, šiandien labai nustebau atsivertęs albumą, kurį mačiau jau dešimt kartų, ir pastebėjau vieną fotografiją su paparčiais, kurios, atrodo, nebuvau matęs. Tos fotografijos tarsi nebuvo. Aš į ją žiūrėjau išsižiojęs 3–5 min. ir bandžiau suprasti, kodėl tik dabar ją pamačiau. Šitas papartynas man iškilo mistinėje šviesoje, nes ir pati fotografija yra mistinė. Po paparčiais slepiasi ištisas nematomas mums pasaulis, kokį patys susikuriame. Tada atsiveria meditatyvinė erdvė, į kurią vieną dieną turi ateiti. Meditatyvinė erdvė pati savaime nėra ženkliška ir simboliška, bet ženklas reikalingas tam, kad mes į tą erdvę įeitume. Fotografija yra ženklas ir ikona. Ikona veikia arba neveikia tuo metu.“

„Be to, kas ištrinta, nebus to, kas įsimenama“

Į moderatoriaus klausimą apie menotyrininkės Agnės Narušytės išsakytą mintį, kad fotografas nufotografuoja užmiršimo procesą, kai fotografija dažnai yra atsiminimo priemonė, filosofas Jurgis Dieliautas atsakė: „Be to, kas ištrinta, nebus to, kas įsimenama. Be to, kas užmiršta, nebus to, kas atmenama. Atmintis ir užmarštis yra visapusiška neišnykstanti prieštara, apykaita, o fotografija tai ir yra. Dar vienas svarbus akcentas – fotografijoje egzistuoja toks dalykas, kaip technologinė sąmonė, ne tik egzistencinė pasąmonė. Aleksandro erdvėje, kupinoje painiavos, autorinės prietemos atsiranda keista navigacija. Aleksandras sukuria fotografiją kaip absoliutų paviršių, ne kaip plokštumą, bet kaip begalinę, subtilią, intriguojančią santalką, į kurią mes esame kviečiami. „Kelias į atmintį“ – kelias iš užmaršties vietų į mūsų visų atmintį.“

G. Mažeikis apie tą pačią A. Narušytės idėją kalbėjo, kad nuobodulio fotografija įamžina kasdienybės daiktus, kurie neverti dėmesio ir turėtų būti užmiršti: „Mes labai bijome fotografuoti ir prisiminti tai, kas privalo būti užmiršta. Tai vadinama šiukšlėmis. Šiukšles ir tai, ko nenorime prisiminti, reikia išmesti ir sudeginti. Jeigu to nepadarysime, tai sukels nerimą ir pavojų.

Aleksandras vaikšto ties pavojaus riba. Viena fotografija jo albume sukėlė man nerimą ir pavojaus jausmą. Tai karinio palto aprangos dalis su raudona žvaigžde, primenanti sovietinius laikus. Juolab kad daugelis yra tarnavę sovietų kariuomenėje ir tai patyrę. Bet dabar mūsų visuomenėje to nereikia. Šią fotografiją turėtume išstumti iš atminties. Aleksandras tokiu atveju padaro nusikaltimą – kas turėjo būti užmiršta, jis – atgaivina. Fotografai, užsiimantys tokia fotografija, daro tai specialiai, – kad neskubėtume užmiršti. Nors ir labai nemalonu, – turime prisiminti.“