Al­bi­nas Jo­ku­baus­kas: „Ne­gal­vo­jau, kad tep­tu­kai dy­la“

„Ar ge­riau, kai gim­na­zi­jai va­do­vau­ja me­ni­nin­kas, ar kai tiks­liųjų mokslų at­sto­vas?“ – tei­rau­juo­si Al­bi­no Jo­ku­baus­ko, Kuršėnų Lau­ry­no Ivins­kio gim­na­zi­jos di­rek­to­riaus, Šiau­lių Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je ati­da­riu­sio ak­va­re­lių pa­rodą. „Ge­riau, kai di­rek­to­rius yra žmo­gus“, – šyp­so­si dai­li­nin­kas, stum­telė­jes aki­nius nuo no­sies ant kak­tos. Toks ne­įpras­tas aki­nių ne­šio­ji­mas – di­rek­to­riaus vi­zi­tinė kor­telė.

Personalinė darbų paroda – pirmoji

„Mėgstu vandenį, dažus… Bandau suprasti, kodėl jie prie manęs prikibo… Mėgstu medžius… Nesuprantu, kodėl juos kerta. Ir kodėl jie man taip patinka… Kiekvieną vakarą išvedu pasivaikščioti šunį… Jis man daug parodo medžių, žolių, pelkių, upelių. Metų laikų… Mano darbai nėra akvarelė. Tai vandens ir spalvų pokalbis, kuriame aš dalyvauju… Pamatau – fiksuoju… Kartais pasiseka… Tikiuosi, visi matome. Tik nedrįstame būti… Savimi. Nedrąsu save rodyti… Bet…“ - tokiais žodžiais parodą pristatė A. Jokubauskas, prieš 36 metus baigęs tuomečio Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą. Tačiau personalinė darbų paroda, kaip bebūtų keista – pirmoji.

Parodą apžvelgęs dailininkas Vaidotas Janulis šmaikštavo, kad, kilus ginčui, kas yra akvarelė – tapyba ar grafika – tai atsakymas būna toks: jei akvarelė gera, tai – tapyba, o jei prasta – grafika. „Tai štai, aš noriu pasakyti, kad čia yra gera“, – šypsojosi jis.

Albinas neslėpė, kad tikrai jaudinasi, kad akvarelės išmokti neįmanoma ir kad pastaruosius trejus metus buvo užsibrėžęs sau tikslą kasdien nupiešti po darbą.

„Susidarė normali krūvelė, o parodai pateikiau tik mažą mintelę. Bet kiekvienas mano darbas – viena mano diena. Tai tarsi mano dienos užrašai. Vėliau pagalvojau, kad be reikalo neužrašiau datų. Tada visi savaip darbus perskaitytų“, – sakė jis, prisipažindamas buvęs pats nustebintas intensyvaus mielos kūrybos atradimo. Jis niekada negalvojo, kad akvareliniai teptukai dyla...

Pirmas darbas -– Stasio Povilaičio portretas

Paslaptį, ką Albinas gyvenime nupiešė pirmiausia, atskleidė jo sesuo Zita, kuri broliui per gimtadienį kasmet padovanoja teptuką ir dažų.

Moteris prisiminė, kad brolis su tėvu kartą aplankė giminaitį, kurio sūnus ketino studijuoti dailę. „Troboje buvo piešinukų, Albinas jais taip susižavėjo, kad pradėjo kažką „krapštyti“ akvarele, tapyti. O jau būdamas 9–10-oje klasėje nupiešė portretą, kuris ilgai buvo sekcijoje po stiklu. Tai buvo Stasio Povilaičio portretas“, – parodos lankytojus pralinksmino ji.

Albinas neslepia – būdamas dailininku išbandė daug technikų. Prisilietė prie pastelės ir ja susižavėjo. Tapė aliejiniais dažais, piešė spalvotais pieštukas, grafitu, tačiau akvareliniai dažai prikibo labiausiai. „Procese labai svarbu geros priemonės: dažai, teptukai, popierius... Ir pozityvios mintys. Kurios kuria prasmingesnį gyvenimą“, – sakė dailininkas.