Aktoriaus ašaros ir režisieriaus pasaulio gelmė – dėl „Miglos“ (atnaujinta)

Šiandien, lapkričio 15 d., Valstybiniame Šiaulių dramos teatre žiūrovams bus pristatyta dramos „Migla“ premjera. Spektaklio dramaturgas ir režisierius Aleksandras Špilevojus, rašydamas pjesę, aiškiai žinojo, jog „Migloje“ būtinai vaidins Sigitas Jakubauskas, aktorius, netekęs vieno svarbiausio jo profesijoje instrumento – balso. Todėl pokalbis su aktoriumi ir režisieriumi prieš premjerą buvo ypatingai jautrus, pirmojo palydėtas dėkingumo ašaromis, antrojo – vidinio pasaulio gelmės.

Namų siela

Ypatingų žiūrovų ovacijų ir susidomėjimo sulaukusių spektaklių „Bagadelnia“ ir „Pakeliui“ kūrėjas Aleksandras Špilevojus šiauliečiams pristato naują spektaklį, dviejų veiksmų dramą „Migla“, kurio ir režisierius, ir dramaturgas yra jis pats. Spektaklyje vaidins ir šiauliečių labai mylimas aktorius Sigitas Jakubauskas, kuris prieš kelerius metus įveikė gerklės vėžį, tačiau beveik prarado balsą.

Nors medikai sakė tikintys, kad balsas atsistatys, Sigitas, nebegalėjęs vaidinti scenoje senųjų vaidmenų, nutarė viską mesti, paliko teatrą ir Šiaulius – prieš metus išvyko gyventi į Klaipėdą.

„Kai man paskambino teatro vadovas Aurimas ir pasakė, kad manęs nori Aleksandras, ar aš sutikčiau... Tai man buvo toks smūgis“, – S. Jakubauskas užsidengia delnais veidą ir nutyla. Ryja ašaras, braukia jas, sukūkčioja, atsiprašinėja dėl užplūdusių jausmų.

„Aš buvau labai patenkintas. Nemoku apsakyti. Man tas klausimas buvo kaip sapnas koks. O dabar toks nervas jaučiasi, ar jėgos leis. Šio vaidmens negali kurti įprastomis priemonėmis, naudotis tuo, kuo anksčiau – balsu. Šiame spektaklyje kuriu kitaip, apsiribodamas labai nedideliu aktorinių priemonių arsenalu. Rodos, tik vaikštau, sėdžiu ir iš to turi gimti vaidmuo. Tai be galo sunku“, – dalijasi Sigitas.

A. Špilevojus paaiškina, kad S. Jakubausko kuriamam personažui reikalinga ypatinga aktoriaus meistrystė. Ypač sudėtingas uždavinys iš nieko padaryti kažką, tarsi išvirti sriubą iš kirvio... „Mano laimė yra ta, kad šį sykį dirbu su meistru S. Jakubausku: meistras ima, meistras padaro“, – apibendrina režisierius.

Sigitas spektaklyje „Migla“ neištars nė vieno žodžio, bet, pasak režisieriaus, minimaliomis priemonėmis turės perteikti labai svarbių dalykų. „Aš tai lyginu su Arvo Piarto muzika. Jos grožis yra minimalizme, totalioje taikoje, asketiškume“, – palygina režisierius.

Kokį gi ypatingai sudėtingą vaidmenį kurs S. Jakubauskas?

„Spektaklyje esu ne žmogus, o namų siela. Tai yra tas mistinis veikėjas, kuris lieka, amžinai gyvena. Amžinas gyventojas. Vien jo vardas – Hadas – kažkiek nusako“, – apibūdina personažą aktorius.

Sigitas sako manantis, kad spektaklis žiūrovams nebus lengvas – jis nėra greito vartojimo. Jo paties veikėjas labai humanistinis, globojantis. Hadas labai nenori užmaršties, mažiausių užmaršties smulkmenų.

„Situacija gana keista“

Nors Šiauliuose tarp teatro kūrėjų ir sklando žinia, kad Aleksandras spektaklį pastatė būtent Sigitui, režisierius sako, kad tai nėra visiška tiesa. Jis statąs spektaklį dėl spektaklio, žiūrovų, pačios kūrybos ir jam labai gera grįžti į Šiaulius.

„Bet seniai turėjau norą ir susitarimą su Sigiu, kad dar norime padirbėti kartu. Todėl pakviečiau jį grįžti iš Klaipėdos į aikštelę – į sceną. Faktas, kad kai rašiau pjesę, buvau jau gavęs Sigito sutikimą vaidinti. Todėl rašiau žinodamas, kas tiksliai atliks vaidmenį. Kai pradėjau rašyti, turėjau klaustukų, kas kurį vaidmenį atliks, o dėl Sigio personažo Hado man buvo viskas aišku. Tereikėjo, kad jis neapsigalvotų, neužsiliūliuotų jūros bangomis. Todėl man labai didelė dovana, kad jis yra ir kuria“, – dalinasi režisierius.

Aleksandras atskleidžia ir paslapties šydą, kas buvo tas svarbiausias grūdelis, tiksliau – du, iš kurių išaugo paties spektaklio idėja ir parašytas scenarijus. Ir šie grūdeliai iš esmės parodo, kokio gylio ir pločio yra paties režisieriaus vidinis pasaulis, gyvenimo patirtys, įkvėpimai, vertybės, viltys, visa gyvenimo filosofija.

A. Špilevojus pasakoja, kad per karantiną dirbant Panevėžio J. Miltinio dramos teatre po kažkurios repeticijos jautėsi labai pavargęs, todėl vakare išėjo pasivaikščioti miesto gatvėmis. Nejučia nuklydo prie savo vaikystės namų, kuriuose daug metų nebegyvena. Įėjo į kiemą, prisėdo ant suoliuko, ant kurio sėdėdavo su draugais vaikystėje, žaisdavo ir pamatė šviečiantį savo kambario langą.

Kurį laiką žiūrėjo į švieselę, o tada priėjo prie laiptinės durų. Surinktas atsitiktinis durų kodas stebuklingai pasidavė ir durys atsivėrė...

Jei jau jos atsivėrė, reikia užeiti į laiptinę, kurioje atsimena aplamdytą pašto dėžutę, kažkur kažką išpaišyta ant sienos. Eina ir nuščiuvęs mato, kad kai kas paremontuota, bet daug dalykų, kurie jo laiptinę daro jo laiptine – vaikystės būstinė, modeliukų garažai, diskotekų vieta ir kt. – atpažįstami.

„Lipu laiptais ir pasiekiu 5-ąjį aukštą. Matau – durys pradarytos. Mano buto durys pradarytos būdavo ir mano vaikystėje. Ten kažkas su spyna, rankena buvo negerai, reikėdavo nuolat tikrinti, ar durys uždarytos. Mano močiutė, kuri su mumis gyveno ir mane augino, buvo labai pasitikinti pasauliu. Ji nesukdavo galvos, durys užrakintos ar ne, mūsų atveju jos būdavo ne tik neužrakintos, bet ir praviros. N kartų esu radęs praviras duris, grįžęs iš pamokų, treniruotės, teatro būrelio“, – pasakoja režisierius.

Ir ką? Jis paskambina į duris. Kažkoks vyras išeina, o Aleksandras pasisveikinęs sako, kad šis pamiršo uždaryti duris.

„Pats suprantu, kad situacija gana keista – vėlai vakare skambinu į nepažįstamų žmonių duris, pranešti, kad jos neuždarytos. Vyras padėkoja, pasako, kad jos čia amžinai atsidaro... Atsakau, kad puikiausiai jį suprantu, nes čia praleidau savo 18 gyvenimo metų. Jis nustemba, paklausia, gal noriu pamatyti savo vaikystės butą...“ – netikėtu gyvenimo patyrimu dalijasi režisierius.

Bute dar buvo vyro žmona, jų dukrelė. Aleksandras įėjo į vaikystės kambarį. „Man buvo labai labai gera. Panorau pasižiūrėti pro langą, pro kurį kiemo draugams išmesdavau kamuolį, mama kviesdavo pietų. Tas langas buvo visas mano pasaulis... Kažkiek pabuvau prie to lango, supratau, kad metas išeiti. Ir tada gimė mintis: o kas būtų, jei prie to lango ir pasilikčiau, niekur nebeišeičiau“, – sako A. Špilevojus, paaiškindamas, kad tai ir buvo jo pjesės atspirties taškas. Ateina jauna moteris į savo vaikystės namus ir nebeišeina.

Du kartus papasakota istorija

Režisierius dėsto, kad jo sumanytos veikėjos poelgis kelia daug klausimų: kodėl ji nebeišeina, kodėl apskritai atėjo į vaikystės namus, nuo ko ji bėga? Atsakymams rasti pasiremta egzistencinės psichologijos, filosofijos kūrėjais.

Tuo pačiu spektaklio forma kuriama, t. y. antrasis idėjos grūdas – žinia apie vienos garsios poros skyrybas. A. Špilevojus žurnale pamatė interviu su moterimi apie skyrybas, kaip vyras su ja neteisingai pasielgė.

„Normaliai straipsnio neskaičiau, bet pagalvojau, kaip subjektyviai žinome šios poros istoriją. Kaip būtų įdomu, jei žurnalas greta išspausdintų ir antros pusės istoriją. Tada tie patys faktai, įvykiai, būtų vertinami antros pusės. Juk kai vyksta skyrybos, karas, tūkstančiai pusių mato situaciją iš savo požiūrio kampo. Šiame spektaklyje mes tai ir darome. Iškėlėme sau dramaturginį uždavinį, sakyčiau itin ambicingą, du kartus viename spektaklyje papasakoti istoriją, sukeičiant protagonistus ir antagonistus vietomis“, – atskleidžia režisierius, pastebėdamas, kad ir spektaklio finalas bus dviprasmiškas.

Koks gyvenimas yra tikras?

Kalbėdami apie spektaklio idėją, režisierius su aktoriumi taip pat svarsto apie daugelio žmonių vaikystę. Tą laiką, kai tikima šviesia ateitimi, kai visi žmonės atrodo geri, kiekvienas sutiktas žmogus – stebuklingas.

„Pardavėja, kuri paduoda ledų, paštininkas, kuris paglosto galvą, visos močiutės tave myli, visi tave myli ir tu gyveni, rodos, labai šviesiame pasaulyje. O vėliau realybė blokšteli ir supranti, kad ne visada bus taip. Kai ateina pirmieji nusivylimai, grįžti atgal, kur tikėjai, kad Hadas yra. Ir tik tie, kurie išlaikę vaikišką tikėjimą, gali matyti gyvą pasaulį“, – kalba A. Špilevojus.

Jis pats vaikystėje tikėjo, kad mašinytės, kurias padeda nakčiai, miega arba gyvena savo gyvenimą, yra gyvos. Ir kad visi daiktai namuose gyvi, šešėliai ant sienų, kurie praeina šviesomis, pravažiuojant mašinai kieme.

„Man sienos, ornamentai ant tapetų, buvo gyvi. Tai įmanoma, kai leidi sau kurti, fantazuoti. Tai įmanoma, kai tėvai nekerta per pirštukus, kad užteks svaigti, grįžk į realybę, susikaupk. Ir mokykloje mus ima normalizuoti tam, kad išmoktume, kaip saugiai, normaliai ir ilgai gyventi šioje planetoje... Tai nutinka bet kur, visiškai nesvarbi valstybė. Todėl ir personažų vardai – Hadas, Maja, Adamas, Katrina – parinkti, aiškiai nenurodant į kokią vieną šalį“, – sako Aleksandras, svarstydamas, ar pagal išmoktas taisykles nugyventas ilgas saugus gyvenimas yra tikras gyvenimas? Jis tuo labai drįstų suabejoti.

Sigitas antrina, kad kai susergi kokia liga, juk prisiminimai žmogui ir telieka.

„Praleidau 46 metų Šiauliuose, o dabar atrodo, kad tų metų ir nebuvo. Galvoji apie vaikystę, kokias klaidas padarei. O jos buvo fantastiškos, tikros, nuoširdžios. Kiti sako, kad tokie prisiminimai nėra reikalingi. O kas yra reikalinga? 12-os aukštų namas?“ – svarsto jis.

Dėmesio! Valstybinis Šiaulių dramos teatras informuoja, kad dėl ligos aktorius Sigitas Jakubauskas premjeroje „Migla“ negalės vaidinti. Lapkričio 15, 16 d. spektaklyje jį pakeis aktorius Juozas Žibūda.